Režisierius G. Varnas: operos publikos skonio negalima gadinti, jį būtina formuoti (interviu)

Daug erdvės apmąstymams

– Kokia jūsiškė B.Kutavičiaus operos „Lokys“ interpretacija?

– Pirmąjį B.Kutavičiaus (1932–2021) operos „Lokys“ pastatymą 2000 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pavadinčiau etnografišku, jame buvo labiau akcentuojami lietuviški papročiai. Vienaakės senės partiją atliko lietuvių folkloro ikona Veronika Povilionienė. Aš į šią operą žiūriu kitaip, nors joje liko ir sutartinės, ir lietuviškų melodijų atgarsiai.

Man opera „Lokys“ – istorija, atskleidžianti tamsiąją žmogaus prigimtį, bylojanti apie tai, kiek žmogus pajėgus išlikti žmogumi. Pirmasis operos pastatymas pasakojo apie XIX a. antrąją pusę, o Klaipėdoje kuriamas siužetas tarsi nukelia į XX a. 3-iąjį dešimtmetį. Būtent XX a. pradžioje atsirado nauja meno rūšis – kinas, o menas pasuko modernizmo kryptimi. Radosi daug naujų meno krypčių, srovių, o man kaip kūrėjui šis pokyčių laikas labai įdomus. To meto nebylusis kinas buvo kuriamas įvairiomis temomis. Kalbu ne apie amerikietišką komediją, o apie vokišką ekspresionizmą kine. Atsirado juodieji žanrai, bauginančios istorijos, atskleidžiančios žmogaus dvilypumą (pvz., filmai apie vampyrus). Tokią istoriją pasakoja ir opera „Lokys“, kurioje pagrindinis herojus balansuoja tarp buvimo žmogumi ir žvėrimi (lokiu). O finalas tragiškas, nes nugali žvėriška prigimtis... Čia daug erdvės kiekvieno savitoms įžvalgoms ir pamąstymams.

Lyg žuvis vandenyje

– Esate dramos režisierius, sukūręs pripažinimo sulaukusių operų. Kuris žanras jums artimesnis – drama ar opera?

– Operoje jaučiuosi lyg žuvis vandenyje ar gal kaip menkė Baltijos jūroje (juokiasi). Idealiausia, kai kūryboje būna pusiausvyra: po kelių dramos spektaklių statai operą, tada – vėl dramos kūrinį ir t. t. Aš labai mėgstu operą, priešingai nei režisieriai, kurie imasi operų tarp savų ciniškai sakydami, kad tai daro dėl pinigų, o iš tiesų šio žanro nekenčia.

Operą pamilau nuo paauglystės, kai jos klausiausi Vilniuje būdamas trylikos ar keturiolikos. Bėgant metams keitėsi operos pastatymų tradicijos. Mėgstu operą kaip žanrą ir į tai žiūriu kaip į labai rimtą reikalą, tačiau negaliu sakyti, kad man patinka kiekvienas pastatymas. Kuo toliau, tuo rečiau randu gerų. Bet randu.

Menas skirtas žmogaus tobulėjimui. Kad jis atitrūktų nuo jame tūnančio žvėries ir su juo kovotų.

Operai bet koks režisierius netinka. Nekalbu apie komiškas ar pramogai skirtas operas. Rimtąją operą reikia statyti kaip dramos spektaklį – su mintimi, koncepcija, stilistika. Būtina suprasti operos specifiką – tai muzikinis teatras. Opera kaip žanras turi privalumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, librete siužetas supaprastinamas, nes neįmanoma išdainuoti tiek daug teksto, kiek galima išsakyti dramoje (palyginkime Williamo Shakespeare’o „Makbetą“ ir Giuseppe Verdi „Makbetą“). Pliusai: didžiulis orkestras, choras, baletas. O tai reiškia didesnes ir kitokias išraiškos galimybes. Opera turi galimybių, kurių dramos teatre nėra.

Iš savęs reikalauju, kad opera taptų beveik draminiu spektakliu, o kai jis toks nėra – man nepatinka. Nesu tradicinių arba „naftalininių“ operų pastatymų gerbėjas. Pavyzdžiui, jei librete parašyta, kad „Rigoleto“ veiksmas vyksta XVI a., tad taip ir stato kostiuminę operą, kur vizualus margumas užgožia ar visai sunaikina temą, mintį. „Naftalininis“ operos pastatymas – tai spektaklis be minties. XXI a. tai tampa anachronizmu. Neva tai daroma dėl publikos. Nors kiek aš pažįstu operos gerbėjų iš Vilniaus ar Rygos, matau, kad publikos susidomėjimas tik padidėjo, kai operos pastatymai tapo konceptualūs, o jų įgyvendinimo ėmėsi dramos režisieriai. Tada opera susidomi ir ateina dramos publika. Publikos skonio negalima gadinti, būtina jį formuoti.

Skirta žmogaus tobulėjimui

– Operos herojai savo išgyvenimus išreiškia arijomis. Ar jums kaip dramos profesionalui operoje pakanka erdvės draminių linijų vystymui?

– Arijos atitikmuo dramoje – monologas. Jei prisimintume W.Shakespeare’o tragediją „Makbetas“, patys įdomiausi, labiausiai įkvepiantys šio kūrinio momentai slypi būtent pagrindinio herojaus monologuose. Veiksmas tarp jų nėra toks įdomus, kaip monologuose atskleidžiami herojaus išgyvenimai, dvasinės krizės, naujo kelio paieškos.

Ariją aš labai gerbiu. Tarkime, barokinėje operoje arijų būna labai ilgų, tad gali būti keblu jas įveiklinti, bet viską galima išspręsti. Arijų nebijau, o kai kuriose šiuolaikinėse operose man jų net trūksta. Nebūtinai dainuodamas ariją solistas turi statiškai stovėti ir tik dainuoti. Jis gali veikti!

Dainavimas jau nebėra vienintelis ir pats svarbiausias kriterijus atrenkant solistus naujam sceniniam pastatymui. Juk žiūrovai šiais laikais geriausių Violetų arijas gali girdėti savo namuose kada tik panorėję įrašų pavidalu. Tad į teatrą žmonės ateina ne tik dėl arijų ir jų atlikimo, bet ir dėl vaizdo scenoje. Opera turi būti ir geru teatru, tačiau tai nereiškia, kad galima blogai dainuoti. Dainuoti gerai – operoje būtina sąlyga, bet nepakankama.

– Sakoma, kad šiais laikais scenoje reikėtų tik linksmų siužetų pastatymų. Ką manote jūs?

– Jei žmogus nori likti neišprusęs, mes negalime jam to uždrausti. Jei žmogus nejaučia poreikio menui, tegul žiūri televiziją, nors ir ten rodo ir žiaurumų, ir operų. Beje, dėl operų atsiradimo televizijoje aš labai džiaugiuosi.

Teatras, o ypač opera, nėra skirti masiniam vartotojui. Opera užgimė didikų rūmuose ir buvo skirta išprususiai aukštuomenei. Menas skirtas žmogaus tobulėjimui. Kad jis atitrūktų nuo jame tūnančio žvėries ir su juo kovotų. Apie tai kalba ir opera „Lokys“.