Nepamirštama meilės istorija jungia kartas

Fenomenalus kūrinys

Meilė nenuspėjama, nesuplanuojama, nepalenkiama, užliejanti laime, bet galinti ir pražudyti – turbūt populiariausias lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“ aprėpia visą meilės galimybių spektrą ir primena jos didingumą.

Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“ įkvėpė 1974 m. ekranus pasiekusį pirmąjį lietuvišką miuziklą „Velnio nuotaka“. Šis kūrinys įvairiomis progomis ir įvairiais formatais vėliau atgimė dar ne kartą, o miuziklui Viačeslavo Ganelino sukurta muzika tapo fenomenu – ji skamba iki pat šiandien, neprarasdama su ja užaugusių klausytojų dėmesio ir užkariaudama jaunosios kartos simpatijas.

Pristatydamas profesionalaus teatro scenoje atgimusį miuziklą, jo režisierius Kęstutis Jakštas pasakojo, kad šis pastatymas atskleidžia lietuvių liaudies kodą: „Čia yra viskas: tai, kaip mes mokame linksmintis, pasijuokti iš savęs ir iš kitų, ironizuoti, aistringai mylėti ir nekęsti, kovoti už savo laimę ir tada, kai mūšis pralaimėtas, žodžiu – visavertiškai gyventi ir tikėti.“

Personažas – kaip simbolis

„Jurga simbolizuoja lietuvaitės meilės stiprumą, ji – ištikimybės simbolis. Iki šiol išliko tas laukimas, tikėjimas savo mylimuoju, kad anksčiau ar vėliau jis sugrįš. Tai labai gražus lietuviškas moters personažas”, – apie pagrindinę „Velnio nuotakos“ heroję kalbinta dar rudenį pasakojo aktorė Vaiva Mainelytė, įkūnijusi Jurgą A.Žebriūno filme.

„Kai vaidinau Jurgą man buvo 26 metai, viskas buvo šviežia ir gyva, pati buvau labai įsimylėjusi savo vyrą. Manau, kad ir A.Žebriūno buvo toks sumanymas, kad nuotaka būtų „prinokusi“, labai norinti surasti mylimąjį, ištekėti“, – dalijosi mintimis aktorė.

Klaipėdos muzikinio teatro solistė J.Butkytė-Komovienė taip pat pasižymi nepriekaištingu savosios Jurgos atlikimu. Solistės įkūnijama herojė – trapi ir labai patikli. Kalbėdama apie šį mėgstamą vaidmenį, artistė užsiminė, kad jis jai yra žmogiškai savas: „Jurgos vaidmuo emociniu, personažo gylio požiūriu yra artimas mano prigimčiai. Bet jos pasirinkimai man ne visada priimtini.“ Stipria meile deganti ir joje sudeganti Jurga jai romantiškai atrodo tik literatūros kūrinyje, o ne realiame gyvenime, kuriame populiaresnis stiprios, jausmų nevaldomos ir savo gyvenimą tvirtai rankose laikančios moters portretas.

Ir šiandien aktualus

Paklaustas apie „Velnio nuotakos“ aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje, Jurgos tėvą įkūnijantis solistas Šarūnas Juškevičius kvietė pasvarstyti, ar pasaulis iš tiesų yra tiek jau daug pasikeitęs. „Miuziklo pasakojimas yra aktualus – viskas kaip tik taip ir vyksta. Nereikia visko suprasti tiesiogiai, bet mūsų aplinkoje, verslo pasaulyje, panašūs sandėriai sudaromi nuolat, rizikuojant, parsiduodant. O kad ir tiesiogiai žiūrėsime – manote, kad vedybos iš išskaičiavimo jau yra praeities reliktas? Tikrai ne“, – įsitikinęs Š.Juškevičius.

Miuzikle neieškantiems nei gilių prasmių, nei aktualių temų atlikėjas nurodė patį pasakojimo įtaigumą bei fantastišką, ne vieną kartą užbūrusią V.Ganelino muziką. „Pati „Velnio nuotakos“ istorija yra labai įdomi, savotiškas liaudiškas detektyvas su fantastikos akcentais. Šie dalykai visais laikais traukė ir žavėjo žmonės, šiuo metu gal net daugiau nei visada. Prisiminkime ir tai, kad libretą rašė poetinio žodžio meistras Sigitas Geda – jis tikrai nesugadino K.Borutos teksto“, – dėstė solistas.

Širdyje prigyjanti muzika

Baltaragio ir Jurgos duetas net ir tvirčiausios širdies klausytojams išspaudžia ašarą. „Žiūrėjau, kaip kolegos vaidino šį spektaklį, vertinau jį emociniu požiūriu, kaip jis veikia. O jis tikrai veikia“, – tvirtino Š.Juškevičius. Anot jo, muzika yra šio spektaklio širdis, „labai ryškios visų personažų melodinės charakteristikos. Kiekvienas personažas iškart įsimena savo melodija, ritmu, harmonija. Tai visais atžvilgiais puikus kompozitoriaus darbas“.

Š.Juškevičius pripažino, kad ir pats „Velnio nuotakos“ muziką širdyje nešiojasi jau labai seniai, nuo tada, kai būdamas 18 metų pirmą kartą pamatė A.Žebriūno filmą: „Ispūdis buvo labai ryškus. Reikia suprasti, kad tada nieko panašaus nebūdavo – kiekvienas toks muzikinis įvykis, kai skambėdavo mūsų laikmečio muzika – rokas, džiazrokas, – būdavo bomba. Juk ji oficialiai buvo ignoruojama kaip kapitalistinės kultūros išraiška, nepriimtina socialistiniam jaunimui.“

„Velnio nuotakos“ muzikos magijai iki šiol neabejinga ir V.Mainelytė. „Labai gera išgirsti šio miuziklo melodijas, nesvarbu, kur – įvairiose koncertinėse programose ar šou, geras jausmas girdėti savo arijas. Mano anūkei labai patinka, kartais prašo, kad pasiklausytume įrašų. Ir nieko keista – muzika labai paveiki, ji tiko visoms scenoms, monologams įkvėpdavo gilias emocijas“, – pasakojo aktorė.