Menininkas V. Mackevičius: kartais nėra kitos formos kalbėti, tik – brutali

Priėmė kaip iššūkį

Pasakojimą apie parodą norėtųsi pradėti ne nuo jos turinio, bet nuo formos. Vis bandau prisiminti, kada paskutinį kartą mačiau atspausdintą personalinės parodos katalogą. Ne atviruką ar lankstinuką, o parodai specialiai sumaketuotą, su kūrinių nuotraukomis ir nuorodomis, spaustuvėje ant gero popieriaus atspaustą ir kartu su ekspozicijos planu nemokamai dalijamą lankytojams. Sutikite, tokia detalė – jau gana retas reiškinys, kalbantis apie menininko pagarbą parodos lankytojams. Dėmesio jiems nestigo ir per parodos atidarymą – V.Mackevičius kelias valandas be perstojo bendravo su žiūrovais, atsakinėjo į klausimus, vedė ekskursijas nedidelėje ir ekspozicijai ne itin pritaikytoje erdvėje. Bet pačiam menininkui tai nebuvo kliūtis, net atvirkščiai: „Kuo mažiau tinkama parodoms patalpa, tuo man įdomiau kurti jos architektūrą. Priimu tai kaip iššūkį“, – šypsojosi interjero dizainerio išsilavinimą turintis menininkas.

„Gilu ir baugu. Teisinga“, – po atidarymo socialiniuose tinkluose sklido pirmieji parodos įspūdžiai. Pats autorius, lankytojams komentuodamas projekto „Įspėjimas“ kūrinius, militaristiniams objektams tarsi stengėsi suteikti humanistinės prasmės. Pavyzdžiui, pristatydamas iš šovinių tūtelių suformuotą „Pienės žiedą“, menininkas kalbėjo apie šviesą: „Tai kultūros objektas, sukurtas iš detalių, visiškai nepriklausančių kultūrai. Jis tarsi atsiprašo kultūros, kad yra štai toks – karingas. Turime saugoti savyje šviesą. Ta šviesa – ugnis, kurią mes visų pirma patys turime puoselėti. Visada reikia pradėti nuo savęs ir nebijoti spindėti.“

Ekspozicijoje esanti įvietinta instaliacija „Tai – ne pypkė (po Renė Magrito)“ – naujausias V.Mackevičiaus kūrinys, sukurtas specialiai šiai parodai. „Čia priparkuotas tankas yra alegorija apie tai, kad mes dažnai įtikime savo iliuzijomis, susikurtomis koncepcijomis. Šis kūrinys tas koncepcijas griauna. Aš juo kviečiu kritiškai mąstyti ir blaiviai žiūrėti į procesus – ne iš romantinės, bet iš realistinės pusės, kuri ir yra gyvenimas, – savąja kūrinio interpretacija dalijosi menininkas. – Instaliacija sukurta parodai Klaipėdoje, jai panaudota net klaipėdietiška dirva. Šios sudėtinės dalys yra svarbios, ypač kai kalbame apie dar didesnį informacinį žiūrovų įgilinimą į kūrinį. Svarbu, kad tos žemės vietinės. Nes jos sąveikauja su vieta, su kontekstu ir „kalba“ su žmonėmis, kurie ateina. Šis įvietintas kūrinys nutaikytas į mūsų pačių vidinę buhalteriją, kurią turime peržiūrėti: ar viskas gerai, ar tinkamai balansuojame, ar nereikia kažkur kaip tame čekyje pasitempti (turimas mintyje kūrinys „Tarpinė sąskaita“ – aut. past.). Visa paroda iš esmės apie tai – kad būtų buhalterija, apsivalymas, kad taptume dar geresni. Kad pranoktume patys save.“

Jei nori eiti į priekį, turi lygintis su vakarykščiu savimi, kad suprastum, kiek pranokai ir ar pranokai.

Jautriai ir giliai

„Viskas prasideda nuo jūsų, nuo paties savęs“, – šis leitmotyvas dominavo ir trumpo pokalbio su V.Mackevičiumi metu, nurimus parodos atidarymo karščiui ir išsiskirsčius paskutiniams lankytojams.

– Parodos „Įspėjimas“ anotacijoje rašoma, kad ji – apie taiką. Pablas Pikasas, iliustruodamas taiką, piešė balandį. O į jūsų kūrinius net skauda žiūrėti – taip jautriai ir giliai jie veikia. Kiek ir kodėl reikia žiaurumo mene, kad jis taptų paveikus?

– Žiaurumo mene procentą kiekvienas kūrėjas renkasi savaip. Bet kartais nėra kitos formos, kaip mes turime kalbėti, – tik brutali. Nes ji išsiūbuoja iš įprastumo ir komforto, atkreipia žmogaus dėmesį. Šiais laikais žmogus labai išsiblaškęs, jis nuolat patiria daug informacijos, daug pagundų, daug kažkokių srautų, veiksmų ir pan. O ta forma priverčia susikoncentruoti ir būti tuo laiku toje vietoje. Nepatogumas mene – gera priemonė atkreipti dėmesį, kad pradėtum dialogą.

Organizatorių nuotr.

– Neįprastai esate pristatomas kaip aktualijų menininkas. Dažniau menininkai savo kūryba tarsi žvelgia į ateitį.

– Tai daugiausia menotyrininkų įžvalgos. Bet aš neneigsiu, kad kuriu aktualiomis temomis, atspindėdamas nūdieną ir tai, kas man pačiam visų pirma svarbu.

– Kūrybai naudojate ginklų detales, kažkokius aštrius vyriškus žaislus... Kodėl toks pasirinkimas?

– Labai dažnai žaidžiu su kietąja, gana šiurkščia forma. Toks mano pasirinkimas dėl anksčiau minėtų priežasčių – man tai aktualu, man rūpi. Dėl to militaristinę tematiką plėtoju gana dažnai ir plačiai. Ypač šiame projekte „Įspėjimas“. Jis ir tiesiogine, ir perkeltine to žodžio prasme perspėja ne tik apie juoda ir balta, bet ir apie tai, kad mes patys kiekvienas turėtume susitvarkyti savo vidinį pasaulį.

– Bet šio projekto kūriniai labai rezonuoja su dabartiniais geopolitiniais įvykiais ir atrodo, kad kiekvienas jų byloja apie Bučą, apie Mariupolį – apie Ukrainą.

– Aš norėčiau eiti dar giliau. Ne lokalizuoti konkrečią tematiką, o analizuoti konfliktą iš esmės. O jis vyksta nuolat. Tiesiog šiuo metu konfliktas labai arti mūsų. O brutalūs procesai pasaulyje vyksta visą laiką, jie humanistui tiesiog nesuvokiami, nesuprantami ir visiškai netoleruotini. Aš apie tai kalbu jau seniai, tiesiog dabar tai suaktualėjo dėl aiškių priežasčių. Aš iš tikrųjų labai norėčiau, kad tai nebūtų taip aktualu, nes vis dėlto taika labai svarbu.

Organizatorių nuotr.

Menas ir karas

– Prasidėjus karui daugelis menininkų bandė atsiriboti teigdami, kad menas nesusijęs su politika. Gal jie tiesiog pristigo drąsos apie tai kalbėti?

– Menas ir karas, ar jie susiję, ar ne, yra kiekvieno menininko požiūrio pasirinkimas. Bet įsivaizduokite, kaip galima atskirti tai, kas tiesiogiai tau neduoda ramybės, nuo savęs paties?! Jeigu jums neduoda ramybės žinia, kad kažkur vyksta tokie brutalūs procesai, kaip galite tai atskirti? Galima suprasti tuos žmones, kuriems tai tampa nepakeliama našta, ir jie vengia šios temos dėl to, kad labai stipriai išgyvena. Širdis gi – ne metalinė, gali neatlaikyti. Bet tai liečia mus visus.

– Jūsų kūryboje vis pasikartoja lizdo motyvas. Projekte „Laisvas žmogus“ buvo skaudus kūrinys ekologijos tema „Home“ – lizdas, nupintas iš nuorūkų ir kitokių šiukšlių, su plastikiniais „Kinder“ kiaušiniais viduje. Projekte „Įspėjimas“ – paukščio lizdelis su šovinio tūtele. Kas jums yra lizdas?

– Ekologija, namai, taika namuose ir taika viduje. Taip, lizdo simbolis yra daugiafunkcis, bet juo nagrinėjama fundamentali tema yra nepavaldi laikui. Visų pirma tai švara ir taika viduje, namuose, širdyje. Nes nėra nieko blogiau už vidinį konfliktą. Išoriniai procesai niekada nebus teigiami, jei žmogus nesutaria, nedraugauja su savimi. Lizdas yra laisvė! Lizdas yra namai. Tai vieta, kur gimsta laisvė. Nes ten gimsta paukščiai. Mes turėtume ne tik laisvai mąstyti, bet ir rasti mums tinkamiausią būdą. Aš turiu omenyje rasti savo gamtą, puoselėti ją, rasti savirealizacijos galimybes, savastį ir savąjį „aš“. Su juo susidraugauti ir taikiai gyventi. Viskas – per vidinę prizmę, viskas prasideda nuo jūsų, nuo paties savęs. Kiekvienas dalykas turėtų būti matuojamas tik savimi. Negali lygintis su kitais. Kiti turi savąsias startines pozicijas, kitą istoriją, kitas šaknis, kitas aplinkybes. Save gali lyginti tik su savimi. Ir jei nori eiti į priekį, turi lygintis su vakarykščiu savimi, kad suprastum, kiek pranokai ir ar pranokai.

Paroda veikia iki rugsėjo 4 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.