Menininkas R. Petroff: be ironijos būtų ypač sunku išgyventi šiame pasaulyje

Naujausioje tapytojo parodoje Vilniuje žiūrovas yra kviečiamas įminti sociokultūrinių kodų mįsles. Jos konstruojamos bene ryškiausia menininko kūrybos priemone – ironija. Ji įsiskverbusi ir į patį parodos pavadinimą – „Grupinė paroda“. Įvairiapusis, drąsiai eksperimentuojantis ir kritiškas viskam, kas vyksta aplink, R.Petrovas kalba apie sėkmę, iššūkių keliančius projektus ir menininkui reikalingus socialinius įgūdžius.  

– Kaip ir įvairių profesijų atstovai, taip ir menininkai turi gyvenimo aprašymą (CV), kuriame įprastai nurodoma personalinių ar grupinių parodų sąrašas, apdovanojimai, mugės, rezidencijos,  daug kitų pasiekimų ir veiklų. Kokiu įrašu savo CV labiausiai džiaugiesi ar didžiuojiesi? Kodėl būtent jį išskyrei?

– Nesinori išskirti kokių nors konkrečių įvykių ar parodų, nes kiekviena jų suteikia tam tikros patirties ir naujų pažinčių. Sutikti žmonės, bendros istorijos ir prisiminimai yra tai, kas lieka parodai pasibaigus. Be to, tai išskirtinė galimybė pamatyti save kitų menininkų, galerijų, erdvių ir sociumų kontekste. Iš tikrųjų kiekvienas įrašas yra nuoseklaus darbo ir pastangų rezultatas – to žengto žingsnio ar žingsnelio, atvedusio prie kito etapo.

Labai džiaugiuosi jau aštuonerius metus trunkančia draugyste su galerija „Leger“ Švedijoje, kuri yra žinoma ir gerą vardą turinti meno institucija, bendradarbiaujanti su kolekcininkais iš visos Europos. Joje teko surengti tris personalines parodas. Pamenu, kai dalyvavau vienoje grupinėje parodoje Paryžiuje, susipažinau su vyresnės kartos menininku, kuris, nors ir gyveno toli nuo Malmės miesto, kuriame yra  galerija, apie ją puikiai žinojo. Buvo malonu išgirsti gerų atsiliepimų ir sveikinimų, kad dirbu su viena geriausių galerijų Švedijoje. Manau, menininkui bendradarbiauti su patikima galerija yra labai svarbu.

Džiaugiuosi ir dar viena ilgalaike draugyste su ilgus metus gyvuojančia ir daug patirties turinčia galerija „Baroti“ Klaipėdoje. Pastaruosius šešerius metus ji pristato mano kūrybą meno mugėje „ArtVilnius“. Šiemet meno mugėje galerija pristatys Dariaus Liškevičiaus ir mano kūrybą. Man tai didžiulė garbė.

Organizatorių nuotr.

Negaliu nepaminėti ir prieš kelerius metus užsimezgusios draugystės su galerija VCRB Belgijoje, kurioje mano paveikslai bus pristatomi šių metų rugsėjį.

– Sakoma, kad sėkmę sudaro 95 proc. darbo ir tik 5 proc. talento. Ar sutinki su tokiomis proporcijomis? Kaip yra meno srityje?

– Atrodo, kad šioje proporcijoje trūksta dar vieno dėmens – sociumo. Gebėjimas bendradarbiauti, atvirumas, mokėjimas save pristatyti – tai labai svarbu meno srityje. Kalbant apie sėkmę, iš pradžių reikėtų išsiaiškinti, kokį menininką laikome sėkmės lydimu? Menininko darbai gali būti puikiai parduodami, bet neturėti meninės vertės, kaip ją suvoktų menotyrininkas. Gali būti sukurtas populiarumo įvaizdis, bet tai ne tas pats, kas pripažinimas. Menininkas gali būti vertinamas ir palaikomas menotyrininkų, jo darbų gali įsigyti muziejai ir meno kolekcijos, tačiau, kiek ilgai jis galės iš to pragyventi? Visus tuos atvejus žinome, tad norėtųsi, kad tas sėkmės įvaizdis neapgautų nė vienos pusės ir žmonės su juo nesusisietų. Man svarbu būti patenkintam savo darbu ir pasiekimais, jausti pasitenkinimą tuo, ką darau, bet dirbdamas stengiuosi nevertinti savęs kaip sėkmės lydimo arba ne, nors suprantu, kad visuomenės nuomonės atžvilgiu svarbu, ar tam tikras asmuo yra priskirtinas prie tų, kuriems nusišypsojo sėkmė. Vis dėlto sprausti savęs į tuos rėmus visai nebūtina ir galima eiti savo keliu. Ypač menininkams – juk mūsų misija pirmiausia yra skleisti savo kūrybą, žinią.

– Daugiausia tapai, bet kuri ir instaliacijas. Kaip manai, medijos pasirinkimas gali lemti kūrybinę sėkmę, populiarumą?

– Kaip ir bet kurioje srityje, svarbiausia daryti tai, kuo tiki, daryti tai sąžiningai ir atsakingai – ne dėl mados, medijos populiarumo ar finansų. Performanso ir NFT menas tikriausiai yra geras pavyzdys, kai žmonės, kurie tuo netiki, nedega aistra, imasi to vaikydamiesi tendencijų ir norėdami būti populiarūs. Nors esu už eksperimentus, kartais tikslas, dėl kurio tai daroma, yra akivaizdus ir tai neskanu.

– Papasakok apie šiuo metu Vilniaus dailės akademijos (VDA) „Titanike“ vykstančią tavo parodą „Grupinė paroda“. Kodėl jos toks pavadinimas? Kada ir kaip gimė parodos vizija?

– Ši paroda yra tęsinys mano ankstesnės parodos „Abejonės ir ginčai“. Mano kūryba – tai dažnai abejonės, paieškos, bandymas suprasti, perprasti, perteikti, iškelti svarbių klausimų ir atkreipti visuomenės dėmesį į juos. Išeksponavus parodą, teko atkreipti savo paties dėmesį į rezultatą ir suabejoti, nes tuomet pasirodė, kad parodoje trūksta vientisumo, o darbus sukūrė keli skirtingi menininkai. Su laiku supratau, kad toks ir yra mano kūrybos braižas – esu įvairus, naudoju skirtingas medijas ir technikas, tai ir norėjau sustiprinti, dar labiau akcentuoti naujos parodos pavadinime. Man patiko tas oksimoronas, absurdas, ironija – be jos būtų sunku išgyventi šiame pasaulyje.

– Parodos anotacijoje rašoma, kad kvieti žiūrovą įminti sociokultūrinių kodų mįsles. Kokios jos? Pateik keletą pavyzdžių.

– Dažnai mano darbuose aptinkamos nuorodos į meno istoriją, pasaulinius įvykius ar gyvenimo dėsnius sukuria tam tikrą kodą, kurį iššifruoti padeda žodžių ir simbolių žaismas. Pavyzdžiui, kūrinys „Oil on Canvas“ yra XXI a. natiurmortas, kuriame aliejus žmonėms ir aliejus mašinoms stovi vienoje plotmėje. Atrodo, fantastika, bet greitu metu prie šio stalo prisės kažkas, kas minta abiem. Biologinis ir mechaninis susijungs ir taps nauju kūnu. Samprotauju: žmogus sukūrė tiek prietaisų, kurie turėtų jį aptarnauti, bet galiausiai pats žmogus jiems tarnauja.

Instaliacijoje „Praeities beieškant“ atsiskleidžia nostalgijos ir praeities įtaka dabarčiai. Ši instaliacija simbolizuoja dabarties suvokimą per praeities prizmę ir praeities paieškas dabartyje. Nostalgija padengia sąmonę gailesčio skraiste, o noras grįžti ten, kur grįžti neįmanoma, palieka žmogui apmaudą ir beprasmybės pojūtį.

– Tarp tavo kūrybos temų – socialinės problemos, politiniai konfliktai. Ar bręsta nauji darbai, kurie siesis su esama geopolitine situacija, karu Ukrainoje?

– Man nėra artima, kai kūriniuose tiesiogiai vaizduojamos globalinės, egzistencinės problemos, nors manau, kad reaguoti būtina, tik kiekvienas tai daro savais būdais. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, kurį laiką negalėjau dirbti, mintys sukosi vien apie tai, tad vienas darbas bus susijęs su karu Ukrainoje. Ar vis dėlto du? Šiai parodai („Grupinė paroda“ VDA „Titanike“ – aut.past.) „Lewben Art Foundation“ paskolino vieną mano darbą iš jų kolekcijos – jis buvo nutapytas 2014 m., tuo metu dažnai buvo kalbama apie hibridinį karą, jo sąvoka mane labai paveikė, kaip ir Krymo aneksija.

– Tavo pastebėjimu, kuo skiriasi parodos lankytojas Lietuvoje ir užsienyje? Ar susidomėjimas menu auga?

– Kai prieš septynerius metus įvyko mano pirmoji personalinė paroda Švedijoje, buvau sužavėtas, kaip parodos lankytojai, kurie mane matė pirmą kartą, negailėjo dėmesio, palaikymo, rodė didelį susidomėjimą. Žmonės buvo atviri, tryško noru pažinti, praplėsti savo pačių ribas, betarpiškai bendrauti. Tuomet pajutau labai didelį skirtumą tarp lankytojų užsienyje ir čia, Lietuvoje. Atrodė, kad mes bijome pagirti, pasitikėti, stebėtis, nežinoti, klausti, neįsipaišyti į kontekstą, bet džiaugiuosi, kad jaučiasi didžiulis pokytis ne tik šiuo atžvilgiu, bet ir kultūros renginių, įvykių kiekio, kokybės ir populiarinimo prasme. Menas tampa įdomus vis platesnei visuomenės daliai – tai svarbus pokytis. Meno kolekcionavimas, kaip ir pats suvokimas, dėl ko tai daroma, taip pat tapo prieinamesnis.

– Ar laikai save produktyviu menininku? Kas padeda tokiam išlikti ir nuolat generuoti idėjas? Ar buvo laikas, kai mūzos tylėjo?

– Kadangi mano kūrybos kryptis eina natūraliai iš mano gyvenimo, aplinkos, refleksijos, tai ir mano būsimų kūrinių idėjos dažniausiai atsiranda natūraliai, spontaniškai. Nusipaišau eskizą, pasirašau raktažodžius ir kelis mėnesius ar netgi metus idėją brandinu. Jeigu praėjus kažkiek laiko mintis vis dar užkabina, prasideda kitas etapas – idėjos detalizavimas, išgryninimas, kuris trunka ilgiau. Daug laiko užima pati tapyba, nes mano darbai reikalauja kruopštumo.

Pasiruošimas parodoms visuomet yra labai intensyvus laikas, po atidarymo norisi kelias savaitės pailsėti nuo tapybos, užsiimti kitais projektais. Man tai padeda prasiblaškyti, pailsėti, kelia kitokių iššūkių. Gyvenime pasitaiko visko – ir nuovargio, ir blogos nuotaikos, ir išsiblaškymo, ir prokrastinacijos, tačiau supranti, kad turi tikslų ir daug atsakomybių, tad tai dažnai padeda išlaikyti produktyvumą, kai jis senka.

– Paminėjai kitus projektus. Kokia dar veikla užsiimi?

– Prieš kelerius metus broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai pakvietė prisijungti prie jų projekto – kartu nupiešėme kūrinį „Jūs jau žiūrite į mane ilgiau, nei kažkada žiūrėjo tėvai“. Kartais vis dar esu kviečiamas kurti sienos piešinių ar dizaino projektų. Atsirenku prasmingus, man įdomius, kurie keltų iššūkį. Šiais metais antrą kartą bendradarbiausiu su Lietuvos jūrų muziejumi, o Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos kvietimu kursiu instaliaciją bunkeryje. Šios užduotys kelia iššūkių ir pačios idėjos sukūrimo, ir techninio atlikimo prasme.