– Vilimai, jūs esate ansamblio „Šviesotamsa“ įkūrėjas ir šios programos sudarytojas. Šiuo metu su kolektyvu pristatote koncertų ciklą, skirtą Simono Dacho metams ir Prūsijos kunigaikštystės 500-mečiui. Atvirai – daug kas tik dabar pirmąkart išgirdo jo eilėms sukurtą gražiausią muziką. Daugeliui Dachas – tik kažkur girdėtas vardas ant Anikės paminklo Klaipėdoje. Kodėl nusprendėte jį iškelti į sceną?
– Norėjosi pasidalinti, kad tai – mūsų pačių istorijos dalis, paveldas, kurį verta pažinti. Simonas Dachas gimė Klaipėdoje (tuometiniame Mėmelyje), augo šio krašto aplinkoje. Jis buvo poetas – labai jautrus, lyrinis, rašęs apie meilę, praradimus, tikėjimą. Tai, kad jo žodžiai skambėdavo kaip dainos – čia jau kompozitoriaus ir vargonininko Heinricho Alberto nuopelnas, jie abu priklausė kūrėjų draugijai „Kürbshütte“ (vok. Moliūgo trobelė). Albertas parašė muziką daugeliui Dacho tekstų ir jos dėka gausi poezija tapo plačiai žinoma visoje Vokietijoje.
– O kuo ši muzika gali būti įdomi šių dienų klausytojui?
– Gyvenimiškos aktualijos, meilės, praradimų, kitos temos pasikartojančios visų epochų mene, aktualios ir šiandien. Sudarydamas programą atrinkau kuo įvairesnių temų – nuo grožio ir jaunystės apdainavimo, 30-mečio Prūsijos karo su Švedija žuvusių apraudojimo, iki paties poeto savirefleksiško pamąstymo – jog turtingas žmogus gali prarasti savo turtą, bet poeto lobis nepavogiamas – tai jo žodžio laisvė ir jo didžiausias turtas.
– Dacho poeziją perteikiate ne vienas. Kas yra tie žmonės, su kuriais kuriate šią atmosferą?
– Turime puikiai susigrojusią komandą, šiame koncertiniame turnė po Lietuvą keliaujame su Senosios muzikos ansambliu „Šviesotamsa“. Sopranas Dr. Rūta Vosyliūtė – jos balsas idealiai tinka Dacho tekstams – jautrus ir išraiškingas, ji puikiai išmano barokinę stilistiką ir afektus, laisvai žongliruoja vokiečių kalba (kituose projektuose italų ir net prancūzų). O dar vieną solinį instrumentą pasikvietėme iš Latvijos Senosios muzikos scenos – Kristīne Stumbure iš Rygos groja išilginėmis fleitomis ir barokine skersine fleita. Jos atliekamomis solo sonatomis, parašytomis kapelmeisterio Grauno ir princesės Anos Amalijos, papildėme gausią vokalinę programą. Nors gimtosios mūsų kalbos skirtingos, bet baroko muzika mus jungia kaip kalba, kuria kalbame visi.
– Koncertuose skirtuose paminėti Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500 metų sukaktį, keliaujate per trijų šimtmečių muzikinį paveldą. Pristatote ir romaną apie Sofiją ir jos kelionę – kurio populiarumą galima būtų prilyginti „Hariui Poteriui“. Skamba intriguojančiai. Kaip šis romanas pasiekė tokią sėkmę?
– Šis XVIII amžiaus romanas „Sofijos kelionė iš Mėmelio į Saksoniją“ – to meto literatūrinis hitas, vienas pirmųjų orientuotas ne vyrų auditorijai, bet skaitytojoms moterims. Šis daugiatomis romanas, sudarantis virš 3600 puslapių, perleistas gausybę kartų. Jeigu šiais laikais filmams kuriama muzika, kuri iš garso takelių vėliau net keliauja į simfonines koncertų sales, tai iš šio Sofijos romano paimtoms eilėms buvo sukurta muzika atliekama saloniniuose vakaruose. Mūsų koncerto personažo Sofijos moteriškas žvilgsnis į pasaulį atskleidžiamas per jautrią muziką ir vainikuoja mūsų koncerto pabaigą.
– O jei žmogus sako: „Aš apie baroką – nieko...“?
– Tai – pats geriausias startas. Muzika nereikalauja išankstinių žinių ar ypatingo išmanymo. Tiesiog ateini, klausai, leidi sau kažką pajausti. Po mūsų koncerto Kretingalėje viena moteris parašė atsiliepimą: „Labai įdomu išgirsti negirdėtų ir nuostabiai atliekamų kūrinių. Tai toks koncertas, iš kurio išeinama su šypsena veide ir širdyje.“ O menotyrininkė prof. Daiva Kšanienė po koncerto Klaipėdoje priėjo ir sakė, kad jai šis muzikinis vakaras leido pasijusti tarsi sėdėtų su poetų draugija Karaliaučiaus sodelyje ir gyva muzika nukėlė į baroko laikus. Pasijuokėm drauge, kad iki pilno pasisėdėjimo betrūktų rankose vyno taurės. Tokie gyvi atsiliepimai suteikia daug džiaugsmo.
– Klaipėda šiame projekte užima ne paskutinę vietą, tiesa?
– Žinoma – tai poeto Dacho gimtasis miestas, kuris šiemet švenčia Simono Dacho metus. Kai grojame šią muziką Klaipėdoje ar Mažojoje Lietuvoje – tai tarsi poeto sugrįžimas į tėviškę. Dachas čia kažkada vaikščiojo, kvėpavo tuo pačiu jūros oru. Norisi, kad miestiečiai jį prisimintų ne tik kaip paminklo vertą vardą, bet kaip gyvą kūrėją.
– Jūsų koncertai vyksta vienuolynuose, bažnyčiose, pilyse. Kodėl renkatės tokias vietas?
– Norėjosi aplankyti istorines vietas, be to baroko muzika turi savo kvėpavimą, jai reikia tinkamos erdvės, geros akustikos. Mano klavesinas – vienas gražiausiai ištapytų Baltijos šalyse – yra jautrus, subtilus, bet skambus ir išraiškingas 1640 metų flamandų meistro Ruckers instrumento kopija. Kai jis skamba šiuolaikinėje salėje, didelė jo grožio dalis gali prapulti. Tačiau, kai jis suskamba rūmų, pilies ar senos bažnyčios akustikoje – ji stebuklingai prisipildo, įgyja kitos gelmės. Tas pats galioja ir balsui, ir kitiems muzikos instrumentams. Pavyzdžiui, kai grojome pilnutėlėje publikos Telšių Ješivoje – viskas skambėjo aiškiai kaip ant delno. O kai koncertavome Tytuvėnų vienuolyno refektoriume – ten nuostabi akustika. Ne tik balsas sklido laisvai, klavesinas žėrėjo visom spalvom, bet atrodė, kad ir Kristīne kitą barokinę fleitą būtų iš slapto lobyno išsitraukusi. Įsimintinas ir open-air koncertas Klaipėdos piliavietėje, per miesto šventę, ten buvo svarbu geras įgarsinimas.
– O ką veikia ansamblis „Šviesotamsa“ pasibaigus koncertiniam turnė po Lietuvą?
– Norisi, kad senoji muzika nebūtų skirta tik elitui ar tik senosios muzikos gerbėjų klubui – ji gali būti artima ir įdomi kiekvienam, jei tik esame atviri, smalsūs, jei leidžiamės į nuotykį ir suteikiame sau progą ją išgirsti. Organizavimas, istorinių šaltinių tyrimai ir naujų programų sudarymas užima tą nematomą ledkalnio dalį. Tik ledkalnio viršūnė – repeticijos ir koncertai. Pusę metų skyriau tyrinėti ir vokiečių kalba skaityti apie Prūsijos paveldą, paties Simono Dacho kūrybą ir Heinricho Alberto muziką. Su dainininke Rūta sėdėjome ir bandėme iš to begalinio pasirinkimo išsijoti, kurios Berlyno arijos ir dainos pateks į mūsų koncerto programos antrąją dalį, kurios Sofijos personažą atspindinčios dainos geriausiai tiktų atskleisti jos sielą. Taip pat keliavau į Mažvydo biblioteką vokiškai skaityti Sofijos kelionės romano – nes jis nėra išverstas į lietuvių kalbą ir net iš bibliotekos jo negalima išsinešti skaityti namo.
– Ir pabaigai – ką naujo esate paruošę rudeniui? Kodėl verta ateiti į koncertus su gyvenime negirdėtų kompozitorių muzika?
– Kad išgirstumėte gyvą istorinį paveldą, pajustumėte tarp muzikos natų skambančią tylą, kurioje gimsta atilsis ir širdies atgaiva. Rugsėjo 27 d. Vilniaus universitete su senosios muzikos ansambliu „Šviesotamsa“ pristatome naujausią XVII-o amžiaus pradžios itališkojo baroko programą „Sarbievijaus poezija ir muzika“. Muzikinėje kelionėje lydėsime šį garsųjį lietuvių Horacijų į jo studijų metus Italijoje ir vėliau susipažinsime su muzikine aplinka jo, kaip valdovo Vladislovo Vazos pamokslininko, metais. Patys lankėme ir taip pat klausytojams rekomenduojame prieš uždarymą suskubti į Sarbievijui skirtą Vilniaus universiteto bibliotekos parodą „Apie dvi Baroko žvaigždes, arba Sarbievijus ir įmantrioji poezija“.
Naujausi komentarai