Klaipėdos dramos teatras sausio 25 d. 18 val. publiką kviečia į Žvejų rūmus, kur vyks pirmoji šių metų premjera – čekų dramaturgo Petro Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos“.

Spektaklį režisavo Darius Rabašauskas, dailininkė – Anželika Šulcaitė, kompozitorius – Jonas Jurkūnas, choreografė – Laura Geraščenko. Scenoje išvysime aktorius Donatą Žilinską, Reginą Šaltenytę, Kęstutį Macijauską, Renatą Idzelytę, Rimantą Pelakauską, Jolantą Puodėnaitę, Edvardą Brazį, Marių Pažerecką, Tomą Gailiutę, Vaidą Jočį, Simoną Šakinytę ir Vidą Jakimauską.

Apie pjesės autorių

Pjesės autorius P.Zelenka (g. 1967) – garsus čekų dramaturgas, teatro ir kino režisierius. Savo tėvynėje jis labiausiai žinomas kaip kino meistras, jo filmai neretai gretinami su kultinio amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmuscho kūryba. P.Zelenkos filmai buvo įvertinti tarptautiniuose Roterdamo ir Maskvos kino festivaliuose, o filmas „Karamazovai“ 2008 m. nominuotas Oskaro apdovanojimui geriausių užsienio filmų kategorijoje.

P.Zelenkos pjesė „Paprastos beprotybės istorijos“ – pirmasis jo kūrinys, susilaukęs įvertinimo. Spektaklio premjera įvyko 2001 m. Prahos teatre „Dejvické divadlo“, tais pačiais metais „Paprastos beprotybės istorijos“ pelnė prestižinę Čekijoje Alfrédo Radoko premiją. Pjesę statyti ėmėsi Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos, Slovakijos ir Slovėnijos teatrai. 2005 m. P.Zelenka ją adaptavo kino scenarijui ir pats režisavo filmą (angl. pav. „Wrong Side Up“), kuris pelnė du kino festivalių prizus ir buvo nominuotas dar šešiems.

Be teatro ir kino, P.Zelenka Čekijoje žinomas ir kaip muzikantas – groja gitara ir dainuoja mįslingoje pankroko grupėje „Zbytky charismatu“ („Charizmos likučiai“), kurioje, be jo, dar muzikuoja aktorius, publicistas, išradėjas, dramaturgas ir privatus seklys. Grupė išleido vienintelį albumą – „Virš savo galimybių“.

Su humoru ir ilgesiu

„Paprastos beprotybės istorijos“ – ypatingo žanro spektaklis. Tai tarsi juodoji komedija, kurioje nėra absoliučiai nieko „juodo“ – vien geraširdiškas, su niekuo pasaulyje nesupainiojamas čekiškas humoras, atveriantis kasdienybės siurrealizmą.

Spektaklio herojai tokie vieniši, taip išsiilgę kito žmogaus artumo ir meilės, kad nuo savo vienatvės tiesiog kraustosi iš proto. Kraustosi tyliuoju būdu – be teatrališkų aistrų, paprastai ir buitiškai. Ir, kaip tautos išmintis byloja – kiekvienas savaip... P.Zelenka sugeba šią tylios beprotybės kroniką paversti švelnia poezija, bylojančia apie žmogiškąją egzistenciją, vienatvę ir begalinį meilės ilgesį.

Pamišėliškai atvira istorija

Tai pamišėliškai atvira, o kartu ir geraširdiška istorija, kurioje juokingi herojai gyvena savo liūdnus gyvenimus. Taip, jie šiek tiek bepročiai – tačiau ne romantizuoti pamišėliai, draskomi didingų aistrų, ne asmenybės skilimo kankinami šizofrenikai ar šalti moderniųjų laikų maniakai.

Jie – eiliniai miestelėnai, gyvenantys paprastus, iš pažiūros niekuo neišsiskiriančius gyvenimus. Kasdienis jų palydovas – visa persmelkiantis troškimas ką nors mylėti ir būti mylimiems. Herojai elgiasi beprotiškai, desperatiškai bandydami išsiveržti iš savosios vienatvės, krečia neįtikėtinas kvailystes – ir ką jie bedarytų, viskas tik blogyn... Nes bepročiai, ko gero, visai ne jie – beprotiška pati kasdienybė, pati gyvenimo realybė.

Pjesę „Paprastos beprotybės istorijos“ P.Zelenka dedikavo kultiniam amerikiečių rašytojui, literatūros chuliganui Charlesui Bukowskiui, kurio knyga tuo pačiu pavadinimu buvo išleista ir Lietuvoje (leidykla „Kitos knygos“, 2011).