Šiandien lietuvių kapitalo vertimo bendrovė „Synergium“ dirba su pasauliniais gigantais, tačiau jos vadovas Mindaugas Kazlauskas, reikia manyti, žino, ką reiškia būti smulkiuoju verslininku. Jis pats verslą pradėjo kukliai: dirbo buvusioje gamykloje ir kasdien namo darbus nešėsi įsikibęs sunkaus stalinio biuro kompiuterio.

Lietuvoje įkurta vertimo bendrovė eksportuoti savo paslaugas ėmėsi nuo pat pirmos dienos, todėl kalbėdama apie klientus jau gali pasigirti visame pasaulyje žinomais vardais, tokiais kaip „Microsoft“.

Papasakoti dienraščiui apie savo verslo sėkmės istoriją bendrovės generalinis direktorius M.Kazlauskas sutiko darbo reikalais besisvečiuodamas Japonijoje. „Šiuo metu esu Japonijoje pas naujus klientus ir stebiuosi, kiek mažų parduotuvėlių, užkandinių, prekiautojų yra Tokijuje. Ten dirba ne tik jauni žmonės – vienoje suvenyrų parduotuvėje sutikau maždaug 80 metų moterėlę. Gal ji dirba kieno nors padedama, gal ne, bet vis dėlto dirba, moka mokesčius, save išlaiko. O man, kaip turistui, nauda konkreti: reikia suvenyro – Didžiojo Budos skulptūrėlės – ir jis čia, už kelių žingsnių, parduodamas su šypsena ir nusilenkimu (“Arigato gozaimazu!„). Šaunuoliai tie smulkieji verslininkai“, – įspūdžiais dalijosi jis.

– Papasakokite, kada pirmą kartą susidūrėte su mintimi apie savo verslą.

– Mokiausi KTU gimnazijoje Kaune, kur labai skatino verslumą – moksleiviai rašydavo straipsnius žurnalams, maketuodavo tekstus ir gaudavo atitinkamą atlygį. Veikė „Junior Achievement“ verslo mokymo sistema: moksleiviai mokėsi įmonės valdymo pagrindų, žaisdavo su įmonės simuliavimo programomis, mokėsi sukurti produktą ir taip jį pasiūlyti rinkai, kad ir pelno liktų. Tad su finansų valdymu ir balansais buvome supažindinti.

Gimnazijoje moksleiviai nuolat buvo raginami siekti daugiau, o verslininkas ir yra žmogus, „tuščioje vietoje“ įžvelgiantis konkrečios paslaugos poreikį ir sukuriantis naujų darbo vietų, naują produktą, paslaugą.

– Taigi teoriškai su verslo pasauliu susidūrėte anksti. O kada su juo susidūrėte iš tikrųjų?

– Pats verslą įkūriau gana vėlai, jau 27 metų, padirbėjęs ir kompiuterių mokslo mokytoju Š.Marčiulionio mokykloje, ir labai trumpai, tik metus, vertėju Lietuvos bendrovėje, ir užsienyje, rimtose vertimo bendrovėse. Būtent užsienyje ir reikia pasimokyti iš lyderių geriausios praktikos: ko Lietuvoje dar nėra ir kuo galime būti unikalūs. Supratau, kad galime būti naujoviška, technologiškai labai pažangi vertimo bendrovė, galinti patenkinti tokių išrankių klientų kaip „Apple“, „Google“, „Microsoft“ aukštus reikalavimus.

– Kodėl sukūrėte būtent vertimo bendrovę? Ar koncentravotės į savo turimas žinias, pomėgius?

– Mane kalbos mokslai traukė nuo vaikystės. Mokykloje namo tempdavau kilogramus knygų ir skaitydavau, skaitydavau. Po mokyklos mokiausi kalbos mokslų – jie vertimų srityje labai reikalingi. Tada labai trumpai, kiek mažiau nei metus, dirbau vertėju Lietuvos bendrovėje, o vėliau keliavau po užsienį ir vertimo bendroves, jose dirbau kalbos konsultantu.

Grįžęs uždirbtą kapitalą panaudojau įmonės plėtrai kartu su labai dalykiška ir praktiška verslo partnere. Po kelerių metų pastebėjau, kad pritrūksta verslo valdymo žinių, tad mokiausi tarptautinės vadybos vienoje geriausių Baltijos šalių verslo mokyklų „Baltic Management Institute“. Taip tapau ne vien verslininku, bet ir vadovu, o tai dažnai nėra tapatu.

Smulkiajame versle savininkai neretai lieka tik savininkai, netobulėja ir tampa įmonės plėtros stabdžiu. O aš nuo pat pradžių norėjau dirbti tarptautinio lygio įmonėje.

– Pasaulyje vertimo bendrovių tikriausiai nemažai. Kuo siekėte iš rinkos išsiskirti ir ar analizavote savo konkurentus?

– Mokėmės iš geriausių klientų ir geriausių konkurentų. Jei matėme, kad kurioje nors srityje atsiliekame, ją pagerindavome, nes visi bendrovės padaliniai turi būti stiprūs. Negali pardavinėti mersedeso ir turėti silpną klientų aptarnavimo skyrių. Automobilis puikus, bet jo pardavimu ryšys su klientu nesibaigia – tai ilgalaikis įsipareigojimas, kad klientu bus pasirūpinta.

Mums pasisekė, kad niša nebuvo užpildyta, – tokio lygio vertimo paslaugas teikė tik keletas bendrovių. Dabar konkurentų daug daugiau, tad ir mes turime sparčiau suktis. Tai tik į gera, nes vartotojas tik išlošia.

– Kaip atrodė pirmieji jūsų verslo žingsniai?

– Iš pradžių buvo nelengva. Pirmąjį biurą išsinuomojome Naujojoje Vilnioje, verslo inkubatoriuje, buvusioje gamykloje. Vakare patalpas uždarydavo, nes jos nebuvo saugomos, todėl tekdavo imti kompiuterius į rankas ir vežtis namo baigti darbų. Ir tai buvo ne nešiojamieji, o staliniai kompiuteriai, dideli, sunkūs. Ir taip kasdien.

Darbo modelis buvo ir iki šiol liko tas pats: einame pas didžiuosius, reikliuosius klientus ir klausiame, kaip galime padėti jiems uždirbti daugiau versdami informaciją apie paslaugas ar gaminius į daugiau kalbų. Juk kuo daugiau eksportuosi, tuo stipresnis būsi tarptautiniu mastu. O tuomet ir tenka vienu metu versti dokumentus ar programas į japonų, kinų, ispanų, rusų kalbas. Tai nėra labai lengva, nes dirbame su vertėjais tose šalyse, į kurių kalbą verčiame. Taigi yra ir kultūrinių, ir laiko skirtumų.

– Galbūt pamenate, kas buvo pirmasis jūsų klientas ir kaip pavyko irtis stambesnių link?

– Vienas didesnių klientų, kuriais didžiuojamės, buvo ir yra „Microsoft“. Ši bendrovė labai pažangi ir reikli – iš jos galima mokytis nuolat. Su profesionalais smagu dirbti.

– Šiandieną užsienio rinkose jau esate įsitvirtinę. Kada ėmėte į jas lietis ir kas paskatino žiūrėti plačiau?

– Nuo pat pirmos dienos dirbome su užsieniečiais, o biurus Latvijoje ir Estijoje įkūrėme po metų, gana greitai. Tad esame eksportuotojai nuo pirmos dienos. Užsibrėžėme tikslą būti žinomi pasaulyje ir vieni geriausių Europoje, o tik vietos rinkoje tokių rezultatų nepasieksi.

– Visiems žinoma, kad pasaulis, verslas tampa globalus, produktai pasiekia įvairių tautybių, skirtingo mentaliteto žmones. Kaip svarbu globaliame pasaulyje su klientais, vartotojais kalbėti jiems suprantama kalba?

– Tyrimai parodė: jei produktas ar paslauga išversta į vietinės rinkos kalbą, vartotojai ją pirks daug dažniau, net jei supranta užsienio kalbą. Nes kalbėti ne gimtąja kalba – nenatūralu. O žmonės linkę rinktis paprastesnius kelius, jei tik yra galimybė. Pats su tuo susidūriau: šiuo metu esu Japonijoje pas klientus, ir kalbos barjeras labai kliudo. Angliškai šneka nedaugelis, todėl užėjęs į restoraną patiekalus turi rinktis iš paveiksliukų – kitaip jautiesi visai bejėgis, nes hieroglifais parašytas valgiaraštis man visiškai nesuprantamas. Tokiu būdu jau ne kartą užsisakiau ne tai, ko norėjau. Nepatogu. Kodėl restoranai neišsiverčia meniu? Juk kaip klientas jaučiuosi aptarnaujamas netinkamai. Taip gali jaustis ir bet kuris kitas vartotojas bet kurioje pramonėje: vos tik atsiras keli barjerai, – vienas iš jų gali būti kalbos barjeras, – ir žmonės sutriks, jausis nelaimingi.

Tad mūsų, vertėjų, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pastangos teikia ir moralinį pasitenkinimą – mes padedame žmonėms būti geriau suprastiems, vadinasi – laimingesniems.