Jis jau dvidešimt metų dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Jo diena prasideda anksti ryte, kai palikęs mylimą šeimą namuose jis sėda prie didžiulės krovininės mašinos vairo. Jo gyvenimas – tai namai ir šis vairas. Jis – mano tėtis Vytautas.
Penkta valanda ryto. Skamba žadintuvas, keldamas į dar vienos, naujos kelionės pradžią. Šalia puodelio garuojančios žalios arbatos padėta pora imunitetą stiprinančių vitaminų tablečių. Lėkštėje – lengvi pusryčiai. Po karšto dušo prasideda pasiruošimas tolimai kelionei.
Eidamas pro duris, Vytautas, kaip ir kaskart, savo žmonai taria „Iki pasimatymo“.
Uždarius namų duris ir įsėdus į vilkiką prasideda pasiruošimas, kuris susideda iš keletas svarbių etapų: sutvarkoma darbo vieta – kabina, apžiūrima transporto priemonė, sutikrinami visi kelionei reikalingi daiktai – įvairūs dokumentai, speciali apranga (liemenė ir šalmas), speciali įranga, reikalinga vežant pavojingus krovinius.
Tolimųjų reisų vairuotojo darbas atsakingas. Tačiau mano tėtis šią frazę pataiso: „Tai ne darbas, tai gyvenimo būdas“.
Jis pats neslepia, kad kiekviena kelionė – tai tarsi naujas atradimas, kurio tikslas važiuoti ten, kur nežinia, kas laukia. Tačiau prie viso to Vytautas yra pripratęs: „Dėl šių atradimų mano gyvenime nėra rutinos“.
Ilgos kelionės metu, važiuojant nesibaigiančiomis magistralėmis ir greitkeliais, vairuotojai bendrauja per raciją. Nedidelė radijo stotelė, kabanti virš tėčio galvos, yra jo kontaktas su kelių kilometrų spinduliu esančiais vilkikais.
„Sveikas, bratka, kaip keliukas?“ – taip dažniausiai prasideda kiekvieno pokalbio pradžia. Vairuotojai vienas kitą vadina kelio broliais. Ilgos kelionės metu pokalbiai išsivysto į pokštus ir diskusija.
Kai keliauti darosi sunku – jaučiamas nuovargis, nugaros skausmas ar prarandamas dėmesys – praverčia trumpa pertraukėlė. Sustojama vieškelyje, poilsio aikštelėje ar kur už kelio ribų. Atitraukiamos rankos nuo vairo, ištiesiama nugara ar kiek pavaikštoma gryname ore.
Vairuotojai dažnai pietauja tiesiog vilkiko kabinoje – užkuriama nešiojama viryklė, pašildomi pietūs, kuriuos įdėjo žmona. Pertraukėlių metu dažnai skambinama artimiesiems.
Pasiekus kelionės galutinį tašką, atiduodamas krovinys, pasirašomi popieriai. Naktis leidžiama taip pat tiesiog kabinoje, užsitraukus užuolaidėles.
Šis fotopasakojimas yra Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto studentės Livetos Skridulytės fotožurnalistikos paskaitos egzamino darbas.
Fotografija susidomėjusi dar mokykloje, ji fotografavo gamtą ir savo artimą aplinką.
„Vėliau mano fotografijoje atsirado žmonės. Į šią savo temą įtraukiau vieną iš brangiausių man žmonių – savo tėtį. Man visuomet patiko tai, ką jis veikia, kaip keliauja, kaip vežioja įvairius krovinius, miega skirtinguose Lietuvos miestuose, pietauja ar pusryčiauja ant ratų. Džiaugiuosi, kad šio fotopasakojimo metu turėjau galimybę ne tik daugiau pabendrauti su tėčiu, bet ir kartu nukeliauti į man nežinomas šalies vietas.
Jos nuomone, šis fotopasakojimas yra įdomus tuo, jog mes nuolatos matome pravažiuojančias krovininius vilkikus, tačiau tikrai nedaug žinome apie jų kabinose vykstantį gyvenimą.
Naujausi komentarai