"Mama, tėti, aš loterijoje išlošiau pinigų", – šie žodžiai pašiurpino vienos kaunietės pradinukės tėvus. Tačiau į vaikus orientuotos loterijos organizatoriai kratosi atsakomybės dėl ugdomo jų polinkio į azartinius žaidimus.

Tikėjosi išlošti tūkstantį

"Mama, aš tau su tėčiu turiu staigmeną. Aš jums išlošiau penkis eurus!" – pusdienį pas draugę praleidusi trečiokė Judita netvėrė džiaugsmu. Nekreipdama dėmesio į klausiamą mamos žvilgsnį mergaitė skubėjo pasakoti netikėto praturtėjimo aplinkybes.

Praturtėjimo istorija prasidėjo nuo banalios priežasties – dviejų devynmečių mergaičių noro savarankiškai nueiti į parduotuvę ir nusipirkti saldumynų. Betyrinėjant saldainių asortimentą gimė ne tokia jau vaikiška mintis – iš taupyklės sukrapštytus pinigus ne pravalgyti, bet išleisti loterijos bilietams.

"Iš pradžių nusipirkome po šešis bilietus. Nutrynėme – mano biliete buvo 50 centų, o Monikai nesisekė. Tuomet pirkome dar. Ir dar... Tada man ėmė sektis. Aš, aišku, norėjau jums padovanoti tūkstantį eurų, bet penki juk irgi gerai", – iš susijaudinimo drebančias rankas su šūsnimi bilietų tiesė mažoji lošėja.

Šūsnio būta solidaus: iš viso – 22 bilietai po 0,50 euro. Loterijos bilietuose puikavosi vaikiški piešiniai – kojele mojo tarp ramunių įsikūrusi smagi bitutė. Virš piešinėlio medumi varvėjo ir loterijos pavadinimas – "Bitutė". Vaikiški piešinėliai puikavosi ir nutrintuose laukeliuose. Lošėjų laimė slypėjo eilutėse, kur buvo vienodi piešinėliai. Rasti du korių fragmentai, dvi gėlės garantavo 0,50 euro laimėjimą. Dvi saulutės – du eurus.

Nustėrusiai motinai teliko išdėstyti dukrai išgyvenimo pagundų džiunglėse taisykles ir išdėstyti finansinio raštingumo pamokas – juk išleista 11 eurų, o laimėti penki.

Nesuprato pardavėjos elgesio

"Loterijos bilietai mūsų šeimoje pasirodo gal kartą per pusmetį – kaip žaidimas. Nors mūsų bičiuliai yra laimėję didelę pinigų sumą, puikiai suprantame, kad tai – tik likimo pokštas, todėl patys netikime loterijomis. Tuos kelis kartus, kai kartu su vaikais stebėdavome per televiziją transliuojamą lošimą, panaudojome veikiau kaip pamokas: kaip naudojant du duomenis lentelėje surasti tinkamą skaičių, ir ką reiškia pralaimėti", – "Kauno dienai" pasakojo Juditos mama Laima (pavardė redakcijai žinoma).

Šeimos puoselėjamų vertybių sąraše pinigai užima paskutinę vietą – kaip tėvų darbo vaisius, kurį galima iškeisti į maistą, keliones ar paaukoti. "Man sekasi meilė, ne loterija, todėl momentinių loterijos bilietų niekada nesu pirkusi net ir nematant vaikams. Tačiau visiškai suprantu mergaites, kurios neatsispyrė smagios bitutės gundymams. Nesuprantu tik pardavėjos, lengva ranka pardavusios šiuos bilietus dešimtimis, ir kodėl tokia vaikams skirta loterija apskritai yra leidžiama?" – svarstė kaunietė.

Pastebėjusi, jog Lietuvoje viešai deklaruojama būtinybė apsaugoti vaikus nuo azartinių žaidimų ir kitokių neigiamą psichologinį poveikį turinčių reiškinių, moteris piktinosi, kad šia loterija nusitaikyta į vaikus.

"Tuos šešis eurus, kuriuos dukra tokiu būdu atidavė loterijos organizatoriams, galime vadinti mokomąja priemone. Tačiau kiek tokių savarankiškų pradinukų paremia aukso puodus visoje Lietuvoje?" – svarstė kaunietė.

Ugdo būsimuosius klientus?

Loterijos "Bitutė" organizatorius – bendrovė "Olifėja". Ši bendrovė organizuoja ir kitą akivaizdžiai vaikams skirtą momentinę loteriją – "Žalčio turtai". Bendrovės generalinis direktorius Antanas Muraška nenorėjo pripažinti, kad šios loterijos orientuotos į vaikus, neigė norą išsiugdyti būsimuosius nuolatinius klientus. "Ar tai orientuota į vaikus, ar ne – tai diskusijų klausimas. Tas momentines loterijas kaitaliojame, nes sunku sugalvoti naujus pavadinimus, o "Bitutė" – tiesiog paprastas gražus lietuviškas pavadinimas", – tikino "Olifėjos" generalinis direktorius.

Užsiminus, kad Seime užregistruotas įstatymo projektas, kuriuo siekiama uždrausti dalyvauti loterijose asmenims iki 16 metų, A.Muraška neigė, kad bendrovė stengiasi pasinaudoti situacija, kol įstatymas neparengtas. "Apie tokius dalykus mes negalvojome. Galime vadinti visa tai sutapimu. Sąmoningai tai daryti nebuvo mūsų sumanymas", – tikino pašnekovas.

Jis nesureikšmino, kad pajutę azartą loterijose vaikai lengva ranka leidžia suaugusiųjų pinigus ir yra pratinami prie azartinių žaidimų. Priminus kaunietės Juditos atvejį, kai mergaitė per dieną loterijos bilietams išleido 11 eurų, A.Muraška atsakė: "Loterija – toks dalykas: nori žaidi, nori – nežaidi. Mes negalime sukontroliuoti, šiandien vaikai daug ką perka, ko tėvai nenorėtų. Kyla kitas klausimas: iš kur tiek pinigų vaikas turėjo?"

Pašnekovas neslėpė, kad "Bitutė" ir "Žalčio turtai" yra pelningos loterijos, tačiau neatskleidė, kiek iš jų uždirbama.

Komentarai

Arnoldas Dilba

Lošimų priežiūros tarnybos Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėjas

Loterijų organizavimo tvarką nustato Loterijų įstatymas, ir jame nenumatytas draudimas parduoti bilietus nepilnamečiams asmenims. Kadangi nėra draudimo nepilnamečiams dalyvauti loterijose, jokių papildomų sąlygų – ar nepilnamečiai gali tai daryti tik lydimi suaugusiojo ir pan. – įstatymas nenumato. Organizuodama į vaikus orientuotą loteriją, "Olifėja" įstatymo nepažeidė. Neprisimenu atvejo, kad į tarnybą būtų kreipęsi loterijose dalyvaujančių vaikų tėvai ar kitaip mums būtų išreikštas aiškus visuomenės noras įstatymą keisti. Tačiau Seime yra užregistruotas naujas Loterijų įstatymo projektas, kuriuo siekiama drausti jaunesniems nei 16 metų asmenims dalyvauti loterijose. Kol kas tai yra tik įstatymo projektas.

Žaneta Žalkauskaitė

Kauno apskrities priklausomybės ligų centro Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja, medicinos psichologė

Dalyvaudamas loterijoje, jeigu jam sekasi, vaikas patiria panašų jausmą it žaisdamas azartinį žaidimą. Lietuvoje ne viskas sutvarkyta, kad apsaugotume vaikus nuo alkoholio vartojimo, tabako – ką jau kalbėti apie loterijas. Jei asmenybė priklausoma, ar tai bus loterijos, ar kompiuteriniai žaidimai, ar psichotropinė medžiaga, – formų gali būti įvairių. Kitas dalykas, kad paprastai pats žmogus per dažnai, per intensyviai naudodamasis tam tikru dalyku paverčia jį blogybe.

Svarbu, kad tėveliai kalbėtųsi su vaikais, juos auklėtų. Reikėtų pradėti nuo kalbos apie pinigus, paaiškinti, kam galima leisti pinigėlius ir kiek.

Jei kalbėtume apie tai, kad tam tikros institucijos galėtų kontroliuoti vaikų dalyvavimą loterijose – nemanau, kad jos pajėgios tai padaryti. Pavyzdžiui, kontroliuoti bilietų pardavimą. Be to, juk patys tėvai gali nupirkti loterijos bilietą vaikui.

Devyneri metai – tikrai per jaunas amžius dalyvauti loterijose. Turėtų būti įvestas tam tikras amžiaus cenzas. Manau, paaugliai nuo 16 m. jau galėtų tai daryti. Diskusijų metu darbo grupė, dalyvaujant visuomenei, turėtų nuspręsti, nuo kokio amžiaus leisti vaikams dalyvauti loterijose.