Pagerbė totalitarinių režimų aukų atminimą: pasigenda globalaus matymo

Nacistinis ir komunistiniai režimai vykdė masines žudynes, genocidą ir trėmimus bei XX a. sukėlė tokio masto gyvybės bei laisvės praradimus, kurie žmonijos istorijoje neturi precedento. 

Trūksta globalaus matymo

Kauno IX-asis fortas – viena tų vietų, kur laikas, įvykiai, atmintis, regis, per šiurpstančią odą ima skverbtis į vidų. Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu patirti išgyvenimai paliko gilius randus visuomenės sąmonėje. Praėjus ne vienam dešimtmečiui, atrodytų, yra visos galimybės objektyviai iš šalies pažvelgti į daugiau nei pusės amžiaus senumo įvykius. Bet akivaizdu, kad istorija suprantama skirtingai.

Renginio „Atminties gijos“ metu vykusioje diskusijoje „Kodėl ne(su)sikalbame: skausminga Lietuvos okupacijų istorija“ dalintasi įžvalgomis, kodėl šiandien vis dar nėra visiems suprantamo naratyvo, juk sovietinė ir nacistinė okupacijos paveikė visas be išimties Lietuvoje gyvenusias tautas: lietuvius, žydus, romus, rusus, lenkus ir kt.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vadovas Ronaldas Račinskas pabrėžė, kad mes, tam tikros bendruomenės, neturime vieningos kolektyvinės atminties.

„Mes turime tam tikras kolektyvines atmintis, kurios cirkuliuoja atskirose grupėse. Tai nėra universali patirtis. Tai yra patirtis tautinės, socialinės ar politinės grupės. Todėl natūralu, kad savo santykį su istorija grindžiame savo, savo šeimos patirtimi“, –  takoskyros priežastį mini R. Račinskas.

Šiuo metu susiklosčiusi tokia situacija, kad turim dvi pagrindines stovyklas – viena patirtis paremta žydišku to meto nacių okupacijos naratyvu, kitas yra lietuviškas antisovietinis, patriotinis naratyvas.

„Šią situaciją vadinčiau atminties getais. Tų getų mes greičiausiai nesugriausime. Jei yra žmogaus sąmonėje tokia atmintis, tikėjimas, pergyvenimai apie tuos įvykius, tai jis to požiūrio nepakeis. Bet galbūt jaunoji karta sugebės atsitraukti nuo labai vienpusiško požiūrio į tą istorijos tarpsnį ir pasižiūrėti plačiau, ne iš savo etninės, socialinės, politinės grupės perspektyvos, o iš globalios, bendražmogiškos pusės“, – viltį praplėsti ano laikmečio matymą išsakė R. Račinskas.

Suvokti tragediją

Diskusijoje dalyvavo ir daugiau istorikų, kurie dalinosi įžvalgomis, kodėl dažnai linkstama ne ieškoti istorinio sutarimo, bet sąmoningai eiti į priešpriešą vadovaujantis tik suabsoliutintomis kategorijomis.

„Manau, didžiausia klaida ir problema sprendžiant lietuvių ir žydų santykius holokausto kontekste, kad neatsitraukiama nuo etninio požiūrio. Reiktų suprasti, kad tiek lietuviai, tiek žydai buvo tų totalitarinių režimų aukos, tačiau dėl tų režimų skirtumų mūsų patirtys buvo skirtingos“, – globaliau, per bendražmogiškų vertybių prizmę žvelgti į šį tragišką tarpsnį ragino R. Račinskas. Juolab, kad kalbama ne tik apie Lietuvą, o apie visą Europą, nes visa Europa buvo šių totalitarinių režimų aukomis, tačiau dėl skirtingos prigimties skirtingos tautinės grupės turi skirtingą patirtį.

R. Račinskas priminė, kad 50 metų mūsų visuomenė gyveno melo situacijoje, kai iš esmės holokaustas buvo neigiamas. Nacių okupacijos metas, kai žydai buvo žudomi dėl rasistinės ideologijos, 50 metų buvo pateikiama kaip taikių tarybinių piliečių naikinimas. Taip buvo pakeista visa rasistinio genocidinio nusikaltimo esmė.

„Net ir dabar į holokaustą žiūrime kaip į žydų tragediją. O turėtume suvokti, kad tai mūsų visos Lietuvos tragedija. Lietuva neteko didelės dalies ekonominio, politinio, kultūrinio, intelektualinio potencialo. Tai buvo Lietuvos piliečiai, kurie su lietuviais ir kitomis tautomis čia gyveno ir kūrė. Į šią netektį turėtume žiūrėti ne iš etninės perspektyvos, o iš pilietinės. Kai pradėsime tai daryti, tada nustosime kaltinti vieni kitus ir suprasime, kad mes visi buvome aukos, sugebėsime ne tik savo skausmą jausti, o ir kitus atjausti“, – tęsė R. Račinskas.

Kita vertus, istorikai mini neadekvačią situaciją vakaruose, kur sovietinis totalitarinis režimas, sovietinio komunistinio režimo nusikaltimai nėra pakankamai žinomi, nėra pakankamai įvertinti, nėra pasmerkti.

„Mūsų komisija atlieka tarpininko vaidmenį. Visuomenei reikia daugiau pastangų suvokiant, kas yra holokaustas, ką reiškia holokausto netektys pas mus Lietuvoje. O vakarų visuomenei trūksta suvokimo, kas vyko čia, už geležinės uždangos. Nėra nesuprantančių, kad čia nebuvo labai gerai, bet to gilaus, jausminio ir vertybinio supratimo dar trūksta“, – Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti tikslus minėjo komisijos vadovas R. Račinskas.

Parodo ir pasirodymai

Tragiškiems įvykiams paminėti skirtame renginyje taip pat pristatyta tarptautinė paroda po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Europa 1918 – 1923“. Europos atminimo ir solidarumo tinklas, bendradarbiaudamas su tarptautine istorikų grupe, pabandė apibendrinti audringą tarpukario pradžią, ypatingą dėmesį skiriant Vidurio ir Rytų Europos istorijai.

Parodą sudaro daugiau kaip 200 interaktyvių archyvinių eksponatų – nuotraukų, dokumentų, filmų, žemėlapių ir individualių liudijimų. Gausi parodos medžiaga dokumentuoja ir padeda įsisąmoninti neregėtą pokyčių, įvykusių Europoje 1918–1923 m., mastą. Kartu paroda primena ir atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kada ir kokiomis sąlygomis pradėjo formuotis totalitarinių –  sovietinio ir nacistinio – režimų ideologijos. 

Dainuojamosios poezijos garsai, pasklidę po Kauno IX forto memorialinio komplekso parke eksponuojamą lauko parodą „(Ne)užpildyta tuštuma“, pakvietė prisiminti sovietinio režimo aukas, po 1941 m. birželio mėnesį vykusių represijų šeimų patirtą atskyrimo dramą.

Renginio „Atminties gijos“ programoje buvo ir festivalio „ConTempo“, kurį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ šiuolaikinio meno pasirodymas „Horizon“. Festivalio organizatorė VšĮ „Kultūros platforma“ direktorė Gintarė Masteikaitė sakė, kad  Chloé Moglia pasirodymui prie Kauno IX forto memorialinio komplekso monumento nacizmo aukoms atminti buvo pasirinkę penktadienį, tačiau muziejaus administracija pasiūlė moderniu pasirodymu atsakymų į klausimą – kas lieka, kai visko netenkame – ieškoti, įtraukiant jį į renginio programą šeštadienį. Monumentas tapo tyloje vykusio pasirodymo scenografija.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Renginį užbaigė Kauno valstybinis lėlių teatro spektaklis sukurtas remiantis vieno ryškiausių lietuvių poeto, prozininko, dramaturgo, literatūros kritiko ir teatrologo Balio Sruogos memuarinį romaną „Dievų miškas“, atskleidžiantį II-ojo pasaulinio karo metais Štuthofo Lenkijoje koncentracijos stovykloje patirtus išgyvenimus.