Studijos atvėrė karjeros duris

– Andriau, kaip statybos atsirado jūsų gyvenime? Ar ilgas kelias buvo iki šiandienos?

– Mano tėtis yra statybininkas, galbūt tai kažkiek mane pastūmėjo į šią profesiją. Tačiau kelias tikrai nebuvo lengvas ir paprastas. Baigęs mokyklą, nusprendžiau nestudijuoti, o iškart dirbti. Tačiau savęs neatradau, bandžiau skirtingas veiklas, kol neįsidarbinau UAB „Mana ranga“ ir nesupratau, ko iš tikrųjų noriu.

– Panašu, kad atradęs savo vietą, padarėte ir karjerą. Kas tai lėmė?

– Išties, gyvenime viskas stojosi į savo vietas, kai pradėjau dirbti srityje, kuri man yra artima ir labai patinka. Per septynerius metus nuo meistro pakilau iki statybos direktoriaus.

Manau, kad tai padaryti padėjo keli svarbiausi dalykai – didelis noras tobulėti, tikslo išsikėlimas ir atkaklus jo siekimas bei sunkus darbas. Supratau, kad norėdamas augti kaip specialistas turiu investuoti į save, nuolat mokytis ir didinti žinių bagažą. Tad po 10-ies metų pertraukos nusprendžiau studijuoti ir įstojau į Kauno technikos kolegiją, Statybų inžinerijos studijų programą.

Buvau jau 28-erių, tad studijas rinkausi atsakingai ir nepuoliau į pirmą pasitaikiusį laiką. Studijas derinau su darbu, nes darbdavys sudarė tam visas galimybes. Studijos kolegijoje pranoko mano lūkesčius, nes maniau, kad bus vien sausa teorija, kurią išmokus vėliau tiesiog užmiršiu. Tačiau didžiąją dalį tų žinių pritaikau ir šiandien kasdieniame savo darbe, paremdamas turima praktika, taip pat ir kurdamas inovacijas ar siūlydamas kitus sprendimus.

Studijos išsiskyrė ir tuo, kad visi buvo labai motyvuoti. Apie 70 proc. grupės draugų studijavo po pertraukos ar tikslingai žinodami, kad jiems šių studijų reikia. Tad paskaitos buvo kokybiškos, su įdomiomis diskusijomis.

Studijos išsiskyrė ir tuo, kad visi buvo labai motyvuoti. Apie 70 proc. grupės draugų studijavo po pertraukos ar tikslingai žinodami, kad jiems šių studijų reikia. Tad paskaitos buvo kokybiškos, su įdomiomis diskusijomis.

Net ir šiandien išlaikiau itin gerus ryšius su Kauno technikos kolegijos bendruomene. Dėstytojai į mūsų įmonę atveda studentus, kurie susipažįsta su realiu darbu, pamato statybų aikštelę, studentai kreipiasi norėdami atlikti praktiką. Šiandien esame įdarbinę dar du Kauno technikos kolegijos absolventus, kurie užima aukštas – projektų ir darbų vadovų pozicijas. 

– Kokia buvo jūsų kasdienė rutina kiekvienoje pozicijoje, kurioje dirbote? Ar manote, kad visos įgytos žinios jums naudingos ir šiandien?

– Neabejotinai panaudoju visas žinias iš visų pozicijų ir šiandien. Tiesą pasakius, be to niekaip negalėčiau tinkamai atlikti savo pareigų. Statybos direktorius yra atsakingas už viską nuo pačių mažiausių smulkmenų. Jis turi žinoti ir suprasti visus statybų procesus, žingsnius ir žinoti kaip, kas ir kodėl.

Pavyzdžiui, darbų vadovo pozicijoje buvau atsakingas už statybos aikštelės darbus ir darbą su žmonėmis: brėžinių analizę, komandos organizavimą, medžiagų kontrolę, žmonių problemų sprendimą ir t.t.

Dirbdamas projektų vadovu jau turėjau rūpintis piniginėmis sąmatomis, ieškoti tiekėjų, subrangovų, surasti darbuotojus, įvertinti rizikas ir t.t.

Visos šios žinios ir septyneri metai patirties leido užimti statybos direktoriaus pareigas. Kaip sakome, nepabuvęs kareiviu – netapsi generolu. Aš asmeniškai rekomenduočiau kuo anksčiau pasinerti į tą nišą, kurioje planuojate karjerą. Dažnai būna, kad studentai studijų metu dirba ne pagal specialybę, dažnai taip ir gerų specialistų netenkame, nes jie pasirenka jau tą kelią, kur turi įdirbį. Jei pradėsite dirbti statybose, kad ir pagalbiniu darbuotoju, jau po kelerių metų, baigę studijas, galėsite pretenduoti ir į darbų vadovo poziciją, nes būsite praėję ir išmanysite visus procesus.

– Kaip manote, kokių savybių reikia, norint dirbti šioje sferoje?

– Manau, kad žmogus turi būti greitas, veržlus ir pasitikintis savimi. Jei esi darbų vadovas, kasdien susiduri su žmonėmis, jų nuomonėmis, problemomis, tad pasitikėjimas padeda labai.

Žinoma, būtinas ir inžinerinis mąstymas, tikslumas. Reikia ir fantazijos, kad galėtum įsivaizduoti, kaip atrodys būsimas objektas.

Svarbiausia, kad šis darbas patiktų, nes tada nei tu kam nors trukdysi, nei tau bus kasdien sunku į jį keltis. O jei darbas patinka, tada yra labai platus ir karjeros ir specializacijų pasirinkimų spektras.

Gerų specialistų visada reikia ir jie visada yra laukiami. Šiuo metu mums ypač trūksta inžinierių, darbų vadovų ir patyrusių savo srities žinovų.

– O kada tampama savo srities specialistu?

– Manau, kad vidutinio lygio specialistu galima tapti ir po metų ar dviejų, jei tikrai nori mokytis ir tobulėti. Aukšto lygio specialistu galima tapti po 5 metų nuoseklaus kasdienio darbo, nuolat pildant savo žinių bagažą, domintis, ir auginant kompetencijas. Bet, aišku, viskas priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių ir to meto mąstysenos bei gyvenimo tikslų.

– Kasdienis nuoseklus darbas dažnai tampa rutina. Ar jus vis dar žavi ši profesija?

– Labai, šioje profesijoje niekada netrūksta iššūkių ir niekada nebūna dviejų tokių pačių dienų. Čia nuolat atsiranda naujovės, pvz, tokios kaip BIM technologijos, kurios leidžia išvengti projektavimo klaidų, ruošiant 3D modelius; auganti skaitmenizacija, kasdieniai iššūkiai, kurių atrodo neturėtų būti, bet visada kas nors nutinka. Taip pat ir įgyvendinami projektai visada labai skirtingi. Vienais metais dirbi prie daugiabučių statybos, po to seka jau komercinės patalpos ar modernios architektūros pastatas. Visada gali išmokti kažko naujo ir augti ne tik kaip specialistas, bet ir žmogus.