Šiuolaikiniai ūkininkai neturi kada švęsti

Jau ne visuose Lietuvos ūkiuose rišama Žolinės puokštė. Tradicijos nyksta, tačiau senoji lietuvio prigimtis vis dar nugali – miestiečiai vis dažniau visam laikui grįžta į kaimą.

Globoja ūkininkaujantį švedą

Kauno rajone, netoli Didžiųjų Lapių esančiame Pakalniškių kaime, ūkius turintys trys labai skirtingi kaimynai – suvienyti gamtos ir noro ištrūkti iš miesto.

Radioelektronikos inžinierių šeima – Ričardas ir Virginija Skipariai – iš Kauno pabėgo prieš 20 metų. Abu sutuoktiniai kasdien sukasi savo dideliame kiaulių ūkyje, randa laiko padėti ir savo kaimynams – įvairias grūdines kultūras auginančiam švedui Matssui Jeppssonui ir generalinio direktoriaus pareigas vienoje Vilniaus IT įmonėje į žemės ūkį iškeitusiam Rolandui Šimkui.

R. Skiparis – ne tik švedo kaimynas, bet ir jo globėjas.

„Daugiau kaip prieš 20 metų čia nieko nebuvo – tik laukai. „Vikingas“ čia atvažiavo prieš 14 metų. Prieš tai bandė ūkininkauti Vilkaviškio rajone, tačiau ten žemės buvo nekokios, o ir su žmonėmis negalėjo susišnekėti, nes ten niekas užsienio kalbos nemokėjo“, – savo kaimyno M. Jeppssono atsiradimo Lietuvoje istoriją dėstė laisvai angliškai kalbantis ūkininkas.

Švedas iš Skiparių išsinuomojo 30 ha žemės. Kitų sklypų savininkai, pamatę, kad užsienietis sąžiningai moka nuomą, irgi pradėjo jam nuomoti savo žemę. Šiuo metu švedas ūkininkauja 212 ha ploto sklype – augina rapsus, miežius ir kviečius.

Šventėms neturi laiko

„Kodėl pabėgau iš miesto? Nežinau. Kažkada horoskope skaičiau, kad man lemta būti tik ūkininku – taip ir įvyko. Dar dirbdamas Radijo konstravimo biure pamačiau, kad mano pusbroliai kaime gyvena kitaip nei aš mieste. O švedas man niekada nepasakojo, kodėl pasirinko Lietuvą. Jis gyvena prie Karlshamo – šį miestą su Klaipėda sieja tiesioginis laivo maršrutas. Matssui – 63 metai, jis vedęs, tačiau jo šeima gyvena Švedijoje. Klausiau jo, kodėl dirba. Atsakė, kad dirbs tol, kol numirs. Papasakotų pats, bet išvyko trumpam tėviškėn“, – paaiškino R. Skiparis.

Paklausti, kokią reikšmę jiems turi rudens derliaus šventė Žolinė, sutuoktiniai kukliai šyptelėjo – senosioms tradicijoms jiems tiesiog neužtenka laiko. „Pjauname žolę – tokia pas mus ir Žolinė. Ištekėjau už miestiečio, tačiau jis mane atitempė į kaimą. Gimiau dabartinių Kauno marių dugne – kaimelyje tarp Rumšiškių ir Grabuciškių. Mano mama per kiekvieną Žolinę užsukdavo į bažnyčią, tačiau tėvukas buvo mokytojas, tad šios šventės nešvęsdavo. Mes gal ir švęstume, bet vyksta darbai“, – sakė V. Skiparienė.

Moters draugės nuolat klausinėja, kada jų ūkyje baigs paršuotis kiaulės ir ji turės laiko tiesiog sau. Moteris atsako, kad taip gali niekada neįvykti.

Ilsisi užsienio kurortuose

R. Skiparis prisiminė jaunystę, kai Žolinę švęsdavo pas savo tetą kaime. „Suvažiuodavo visa giminė, kaime linksmai švęsdavo. Vėliau pradėjau lankyti mokyklą ir šventės vis retėjo – gyvenau jau tik mieste. Per Žolinę bus laisvadienis, tačiau ūkyje laisvų dienų nebūna. Jokio skirtumo – ar pirmadienis, ar šeštadienis, – čia darbai nesustoja, nes auginame gyvulius, kuriems nepasakysi, kad šiandien laisva diena ir jų neateisime šerti“, – šypsodamasis dėstė žilagalvis ūkininkas.

Sutuoktiniai sakė nuo darbų atsiplėšiantys tik rudenį – tada susikrauna lagaminus ir skrenda ilsėtis į užsienį, o ūkio darbai užgula sūnaus pečius.

Anot senųjų Žolinės tradicijų, jei ūkininkas per šią šventę neturės Žolinės puokštės, vietoj jos jam velnias įduos savo uodegą – užgrius sunkumai. Skipariams sekasi neblogai, tačiau sunkumai jų taip pat neaplenkia.

„Anksčiau derėtis su biurokratais sekėsi lengviau, o dabar laikai pasikeitė – jiems svarbu tik nubausti. Kiekvienas tikrintojas nori pasirodyti svarbus, kiekvienas jų tampa tarsi represinė struktūra“, – sutartinai guodėsi ūkininkų pora.

Gerbia tradicijas

Viena pagrindinių Žolinės tradicijų – šeimos susiėjimas ir buvimas kartu, tačiau didelę Skiparių šeimyną suburti pavyksta retai. Sūnus su šeima gyvena netoli tėvų, tačiau dukra – anapus Atlanto vandenyno, JAV.

„Rengiau anūkams baseiną, bet šiais metais jie neatvažiavo. Kai atvažiuodavo, prie jų prisidėdavo sūnaus trejetukas – būdavo pilnas kiemas vaikų!“ – R. Skipario balse pasigirdo liūdesio gaida.

Anot Skiparių, jų kaimynas švedas tradicijas labai gerbia. „Pamenu, praėjusiais metais jam  gegužės 1-ąją būtinai reikėjo purkšti savo pasėlius, tačiau jis sulaukė skambučio iš savo gimtojo kaimo Švedijoje. Ten kiekvienais metais gegužės 1-ąją rengiama tradicinė kaimelio šventė. Per ją renkamas vis kitas kaimo seniūnas, ši tradicija nenutrūksta 150 metų, – pasakojo ūkininkas. – Matssas metė visus darbus, pasakė, kad nebus tas, kuris nutrauks šimtametę tradiciją ir išrūko tėviškėn, o jo nepurkšti pasėliai sunyko.“

Laukia sugrįžtant gandrų

Išlydėdami Skipariai parodė gamtos sukurtą lietuvišką tradiciją, kurią nutraukė besikeičiantys laikai ir modernėjantis kaimas, – jų sodyboje neliko gandrų.

Prie jų vienkiemio esančiuose elektros stulpuose nuolat perėdavo dvi gandrų šeimynos. Jos susikraudavo lizdus iš šakelių.

„Tokie lizdai netiko elektros linijas prižiūrintiems specialistams – jie juos nukėlė. Vietoj jų mums buvo įrengti pagal ES remiamą programą metaliniai gandralizdžiai. Baisoki. Jie gandrams taip pat nepatiko ir jie negrįžo. Prašiau vyrų neišardyti seno lizdo, nes pas kaimyną sodyboje neišardė ir gandrai į jį grįžo, o mes gandrų netekome“, – ranka į stulpą rodė ūkininkas.

Tiesa, R. Skiparis turi viltį – visai prie pat namo, ant kito nedidelio stulpo, atsirado šakelių – gal laimę nešantys gandrai grįš?

Apvertė savo gyvenimą

Kiek tolėliau nuo Skiparių sodybos traktorių vairavo Rolandas Šimkus – kaunietis, karjeros aukštumų pasiekęs sostinėje, tačiau vieną dieną palikęs direktoriaus kabinetą ir sugrįžęs į kaimą. Vyras jau seniai turimame sklype galvojo imtis gana naujo verslo – auginti šilauoges. Šios uogos ne tik bus parduodamos, bet ateityje ir kiekvienas norintysis už tam tikrą mokestį jų galės pasiskinti.

Kol kas čia vyksta paruošiamieji darbai, tačiau naujam R. Skipario ir M. Jeppssono kaimynui entuziazmo netrūksta.

„Su žmona Vilniuje auginome kelis šilauogių krūmus. Uogos geros, bandėme jas šaldyti, atšildyti, valgyti – viskas puikiai pavyko. Jos skanios, tai vienos ekologiškiausių uogų. Kokia mano profesija? Prieš ketvirtį amžiaus baigiau tuometę Žemės ūkio akademiją, ją baigęs pasukau į Ameriką. Čia taip pat dirbau žemės ūkyje, manęs prašė pasilikti, siūlė geras pareigas, tačiau grįžau“, – pasakojo R. Šimkus.

Be derliaus nešvęs

Lietuvoje jis padarė puikią karjerą telekomunikacijų, bankininkystės ir informacinių technologijų srityje – dar neseniai R.Šimkus vadovavo vienai didžiausių šalyje IT bendrovių.

„Paskui su žmona nusprendėme, kad užtenka šios karuselės. Nutarėme veikti ką nors, kad užtektų ir pragyvenimui, ir galima būtų lėtai džiaugtis gyvenimu – užsienyje toks gyvenimo posūkis vadinamas downshift – pabėgimu iš materialių lenktynių valdomo pasaulio“, – atsirėmęs į traktorių kalbėjo R. Šimkus.

Paklaustas, ar naujasis ūkininkas žino kokių nors Žolinės tradicijų ir ar žada jų laikytis, R.Šimkus atsakė, kad kol kas derliaus bažnyčioje nepavyks pašventinti.

„Kol kas apie tai neturiu laiko kada galvoti. Matau tuščius savo laukus ir nežinau, ar šį rudenį, ar – ateinantį pavasarį sodinsime šilauoges. Derliaus galima tikėtis tik po kelerių metų“, – aiškino jis.

R. Šimkui 2 ha žemės padeda įdirbti šeimyna – žmona ir du sūnūs. Jis neabejojo, kad ateityje ši vieta taps ir jo šeimos namais.

Susilieja pagonybė ir krikščionybė

Katalikams Žolinė – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė, viena labai svarbių metinių švenčių, minima šv. Mišiomis. Antroji šventės dalis mena pagonybės laikus arba pačią žemdirbystės pradžią – tai žemdirbių padėka žemei už tų metų derlių. Abi šventės dalys per ilgus amžius susipynė tarpusavyje.

Vienas įdomiausių šventės simbolių – Žolinės puokštė. Į ją senovėje buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų – ne tik gėlių, bet ir rugių, avižų ir net daržo gėrybių. Ji šventinama bažnyčioje. Šventintos daržovės vėliau būdavo padalijamos šeimos nariams, jų duodavo ir gyvuliams. Tikėta, kad tai apsaugos nuo ligų ar blogio.

Likusią puokštės dalį sudžiovindavo ir visus metus laikydavo namuose. Užėjus perkūnijai, šventinta puokšte smilkydavo namus, augalų iš puokščių dėdavo į pagalves ar įkapes – tikėta, kad nubaidys piktąsias dvasias.

Bažnyčiose, be puokštės, būdavo šventinamas rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas ir iš pirmo derliaus iškepta duona.

Dar viena neatsiejama Žolinės tradicija – proga šeimynai, kaimynams pabūti kartu. Susibūrimuose po šv. Mišių dainuodavo liaudies dainas, skirtas padėkoti žemei už dosnumą.