Kol klauso, šnekėti reikia

Saugoti tai, kas brangu ir taip trapu: savo krašto istoriją, papročius, gimtąją šnektą ir, svarbiausia, pagarbą prieš mus buvusiesiems – tai H. Lotužiui veikiau ne pareiga ar misija, o pats gyvenimas.

Neseniai 70-metį atšventęs Helmutas vis dar aktyviai darbuojasi etninės kultūros centre Doviluose. Netoli šio Klaipėdos rajono miestelio, Kisinių kaime užaugusio ir šiuo metu tėvų sodyboje gyvenančio lietuvininko dienos bėga tarp ekskursijų, kraštotyros ekspedicijų po gimtąsias apylinkes, paskaitų ir tylaus pasišventimo puoselėjant protėvių atminimą etnografinėse Kisinių kaimo kapinaitėse.

Kalbėdamas apie gausybę kasdienių veiklų, pašnekovas šypteli – jų jau tikrai per daug. „Žinau, kad reikėtų truputį pristabdyti, bet vis nepavyksta, – prisipažįsta etnografas. – Kita vertus, kol žmonės klauso, šnekėti reikia.“

Prasmę tokios aktyvios kasdienybės turiniui suteikia gilus įsitikinimas, kad praeities pažinimas yra svarbus kiekvienam žmogui. Iki šiol autentiškos lietuvininkų tarmės nepamiršęs ir kone kiekvieno senojo aplinkinio gyventojo istoriją žinantis H. Lotužis tapo savotišku skirtingas kartas jungiančiu tiltu.

Prasmė: Mažosios Lietuvos istorijos ir paveldo puoselėtojas H. Lotužis tapo savotišku skirtingas kartas jungiančiu tiltu. / A. Valaičio / „Bangos“ archyvo, Klaipėdos rajono etninės kultūros centro archyvo nuotr.

Sekmą dieną – užkelti vartai

Šiandien etnografo patirtis ir pasakojimai svarbūs tiek išeivijos atstovams, ieškantiems savo šaknų Klaipėdos krašte, tiek jaunesniems, smalsiems žmonėms, kuriems Mažosios Lietuvos paveldas neretai būna neatrasta žemė. Juo labiau kad anksčiau šio regiono istorijai nebuvo skiriama tiek daug dėmesio, informacija iš dalies būdavo ir slepiama, pastebi pašnekovas.

„Dauguma atsikėlusių gyventi į šį kraštą jau po Nepriklausomybės atgavimo labai mažai apie jį žino. Bet žmonės tuo domisi, jie nori sužinoti įvairių dalykų. Jei kažkur imi leisti savo šaknis, sakyčiau, turbūt net privalu daugiau žinoti apie tą kraštą“, – svarsto šišioniškis.

Pačiam H. Lotužiui iš tėvų, senelių perimtos senosios tradicijos – ne šiaip praeities reliktai, dulkantys kažkur atminties lentynėlėje, o natūralus, kasdienis poreikis.

„Žinoma, pirmiausia tai visos didžiosios metų šventės. Taip pat gimtadienis – tegu ir kukliai paminimas, bet visada malonu laukti to tau iškepto pyragėlio. Svarbios ir tokios dienos, kaip mirusiesiems pagerbti skirtas Amžinybės sekmadienis, Pusiaužiemis, – pasakoja pašnekovas. – Be to, ir kiekvienas sekmadienis man – šventa diena. Jis prasideda šeštadienį po saulėlydžio ir tęsiasi iki kitos dienos popietės. Anksčiau pas mus sodyboje net vartai būdavo užkelti, kad niekas netrikdytų ramybės. Aišku, šiandien ne visada to pavyksta laikytis, bet stengiuosi.“

Atmintis: lietuvininkas nenuilsdamas rūpinasi ne tik gimtojo Kisinių, bet ir aplinkinių kaimų senosiomis kapinaitėmis. / A. Valaičio / „Bangos“ archyvo, Klaipėdos rajono etninės kultūros centro archyvo nuotr.

Vertybė – saikas ir paprastumas

Amžinybės sekmadienis evangelikų liuteronų taip pat minimas vėlyvą rudenį – paskutinį bažnytinių metų sekmadienį, prieš adventą. H. Lotužiui tai yra diena, kuri leidžia stabtelėti – išėjusius brangius žmones prisiminti rimtyje, be šurmulio, minios, susitelkti savo mintyse ir maldoje.

Būtent to jis pasigenda per Visus Šventuosius, kai galybė žmonių ima plūsti į amžinojo poilsio vietas, neretai varžydamiesi, kas kapus nuklos prašmatnesnėmis puokštėmis ir žvakių gausa.

„Tas Vėlinių žvakučių nešimas, dėjimas ant kapų be saiko, be skaičiaus... Ar mirusiesiems to tikrai reikia? Tai juk didžiulė tarša“, – sako pašnekovas.

Nepriimtinas jam ir beatodairiškas didžiųjų metų švenčių skubinimas, kai su Vėlinių žvakelėmis parduotuvėse ima konkuruoti kalėdinės dekoracijos.

„Šie dalykai tikrai labai erzina. Suprantu – prekyba, komercija, bet vis tiek gerokai per anksti. Juk dėl to kaip tik nublanksta pati Kalėdų dvasia“, – apgailestauja tradicijų puoselėtojas.

Nors H. Lotužis save vadina konservatyviu žmogumi, tačiau išties nėra kategoriškas dogmatikas – į daugelį dalykų etnografas žvelgia filosofiškai, kaip į nūdienos neišvengiamybę. Lankstus požiūris, akivaizdu, skatina ne piktintis šiuolaikinio pasaulio naujovėmis, o ieškoti dialogo, pusiausvyros tarp sena ir nauja.

Tradicijos, kaip ir viskas aplinkui, turi po truputį kisti, prisitaikyti prie dabartinio žmogaus poreikių.

Prie sermėgų nebegrįšime

Kalbėdamas apie Helovyno populiarumą, pašnekovas sako suprantąs, kad jaunimui reikia savų, jų dvasią atitinkančių švenčių ir pramogų. Svarbiausia, anot jo, kad naujos mados neužgožtų to, ką patys turime savito ir unikalaus, kuo šiandien galime išsiskirti iš kitų ir būti įdomūs visam pasauliui.

„Jeigu to jaunimui reikia, tegu švenčia, nieko čia blogo. Tačiau vertėtų neužmiršti ir savo tėvų, protėvių tradicijų. Manau, visur svarbi pusiausvyra“, – svarsto lietuvininkas.

Sykiu H. Lotužis pripažįsta, kad net ir tradicija privalo būti gyva, kintanti ir prisitaikanti prie laikmečio.

„Pažiūrėkite – ir dabar tradicijos yra stipriai pakitusios, galbūt atėjusios ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš latvių kai ką nusikopijavome. Žmonės bendrauja, važinėja – visai kitoks gyvenimas. Tradicijos, kaip ir viskas aplinkui, turi po truputį kisti, prisitaikyti prie dabartinio žmogaus poreikių, – kalba pašnekovas. – Pavyzdžiui, gotikinis raštas – ar šiandien daug kas moka jį skaityti? Tikrai ne. Arba jei pažvelgtume į XIX a. ar XX a. pradžią, palyginti su šiandiena, žmonių gyvenimas jau skiriasi kaip diena nuo nakties. Juk šiandien neapsirengsime taip, kaip anuomet. O ir kiti dalykai kinta – tas pats maistas, kulinarinė kultūra. Dabar yra tiek daug visokių galimybių, pasirinkimų. Taigi, būtina atsižvelgti į laikmetį, tradicijų nereikia įsikibti aklai.“

Turtai: H. Lotužis mielai dalijasi ir savo žiniomis apie įvairius augalus bei gydomąsias jų galias, šią išmintį jis perėmė iš savo mamos – močiutės. / A. Valaičio / „Bangos“ archyvo, Klaipėdos rajono etninės kultūros centro archyvo nuotr.

Sovietmetis netapo kliūtimi

Senuosius papročius iš tėvų, senelių perėmęs lietuvininkas neabejoja – būtent šeima, artimiausia aplinka yra toji erdvė, kurioje tvirčiausiai mezgasi tradicijų tęstinumas. H. Lotužio pastebėjimu, net ir, regis, tam ypač nepalankiu sovietmečiu norintys gebėdavo rasti būdų, kaip tai padaryti.

„Aš pats negalėčiau pasakyti, kad tuomet būtų tekę susidurti su neįveikiamos kliūtimis. Pavyzdžiui, prieš Velykas pas mus didelė reikšmė buvo teikiama Didžiajam penktadieniui – tądien nebūdavo galima dirbti jokių darbų, viskas atidedama į šalį, – pamena pašnekovas. – Per visą savo mokyklos laiką nė karto per Didįjį penktadienį nelankiau pamokų, ir tai niekada niekam neužkliuvo. Žinoma, galbūt mums buvo lengviau, nes gyvenome kaime, vienkiemyje.“

H. Lotužio šeimoje išsaugota ne tik pagarba tikėjimui, tradicinėms šventėms, bet ir ritualai, kuriantys magišką jausmą. Su ypatinga šiluma vyras prisimena vaikystės Velykas ir zuikį, kuris tarp krūmynų slėpdavo velykinius kiaušinius. Kadaise, net ir gyvendamas mieste, šią tradiciją lietuvininkas sugebėjo puoselėti ir savo šeimoje.

„Kai mano paties vaikai augo Klaipėdoje, kartą su žmona pagriovyje paslėpėme kiaušinių ir sakome: „Čia kažkur zuikis lakstė, gal ką padėjo?“ Kai sūnus rado tuos kiaušinius, kokia buvo jo veido išraiška, kokios emocijos! Įdomiausia, kad ieškant tų kiaušinių iš krūmų tikrai iššoko zuikis. Įsivaizduokite, kokia buvo vaikų reakcija, – prisiminęs savotišką Velykų stebuklą, šypteli pašnekovas. – Ar tada daug tokio amžiaus vaikų buvo girdėję apie tokį dalyką? Turbūt ne. O juk dabar zuikis ir Velykos – neatsiejami.“

Nesinori gyvenimo už tvorų

Etnografas atviras: šiandien atžalos gyvena spartų, didelių reikalavimų kupiną gyvenimą, kuriame turbūt vis rečiau lieka vietos tam, kas buvo taip svarbu ankstesnėms kartoms. Tačiau jis linkęs manyti, kad svarbiausia – įskiepyti tą pažinimo grūdą. Tikėtina, kad, atėjus tinkamam metui, jis subrandins vaisių.

„Kad ir kaip būtų, pagrindas yra šeimoje. Etninės kultūros centrai, kitos įstaigos, bendruomenės iniciatyvos gali tik padėti geriau pažinti tradicijas. Ne mažiau svarbu, kaip šiuolaikinei visuomenei tu pateiksi tą dalyką“, – svarsto H. Lotužis.

Tradicijų puoselėtojo patirtis byloja, kad neretai smagiausi, netikėčiausi atradimai slypi paprastoje akimirkoje. „Įstrigo vienos Užgavėnės Doviluose. Buvo išvirta šiupinio, atėjo būrelis maždaug penkiolikmečių, įsidėjo, pavalgė. Po kiek laiko sugrįžo pakartoti. Sakau: „Bet mėsos nebėra.“ O jie: „Mums ir nereikia, tik tos košytės duokite.“ Dar ir trečią kartą priėjo. Labai nustebino, kad šiuolaikinis jaunimas taip godžiai ir skaniai valgė tokį paprastą maistą“, – šypteli pašnekovas.

Paklaustas, kokią prasmę ir vertę, jo akimis, senosios tradicijos galėtų suteikti šiuolaikiniam nuolat skubančiam žmogui, H. Lotužis nesuabejoja – viską drauge: ir ryšį su gamta, ir vidinę ramybę, o turbūt svarbiausia – bendrystę.

„Šiandien to labai trūksta ne tik miestuose. Einu per savo kaimą ir nebepažįstu žmonių. Jie atvažiavo, pasistatė namus, užsitvėrė tvoromis, ir tuo viskas baigėsi. Man nepriimtina, kai pasisveikini, o į tave įtariai žiūri. Norisi džiaugtis sutikus žmogų, o ne tylomis praeiti pro šalį“, – atvirauja pašnekovas.

Kai ne prievolė – ir nesunku

H. Lotužio pastebėjimu, šiandien pakitusi ir pati bendruomenės sąvoka – bendruomeniškumas veikiau asocijuojasi su kokiais nors šventiniais susiėjimais, pramogomis, o ne su pareiga, bendru darbu ir atsakomybe.

„Pažiūrėkime kad ir į kaimo bendruomenes: į jas šiandien sueina tik patys aktyviausi nariai. Anksčiau bendruomenės gyvenimas buvo visų reikalas. Pamenu tėvų pasakojimus, kaip buvo tiesiamas žvyrkelis: buvo nustatyta, kiek žvyro turi atvežti kiekviena šeima. Juk tu naudojiesi ta infrastruktūra, tad turi prisidėti. Dabar žmonės dažniausiai viską nori gauti gatavą. Sako: „Aš dirbu, mokesčius moku, viskas turi būti patiekta ant lėkštutės.“ Nieko panašaus. Bendruomenėje taip pat reikia dirbti“, – savo poziciją dėsto pašnekovas.

Gimtojo Kisinių kaimo etnografinių kapinaičių priežiūra H. Lotužiui atrodo savaime suprantamas dalykas – jam tai ne tik istorinis paminklas, bet ir šeimos palikimas. Kadaise jas tvarkė Helmuto močiutė, mama, o dabar tai tapo jo paties ir jo žmonos Aldonos nuoširdžiu rūpesčiu.

Šišioniškio iniciatyva sulaukia ir aplinkinių palaikymo – senąsias kapinaites padeda prižiūrėti Dovilų seniūnija, etninės kultūros centras, bendruomenė. Kasmet birželio pabaigoje surengiama ir Kisinių kapinių šventė – ši tradicija užgimė daugiau nei prieš 100 metų.

Paklaustas, kodėl jam visa tai šitaip svarbu, pašnekovas atsako paprastai: „Juk tai yra mano artimieji, mano krašto žmonės. Nesvarbu, kad daugelio jų artimųjų galbūt jau neliko – kol aš esu, galiu tai padaryti, man nesunku. Tai nei pareiga, nei prievolė. Todėl kai pasidarbavę ten grįžtu namo pavargęs, būna labai lengva ir gera.“