Šeimos patiekalas: ir gaminti smagu, ir valgyti skanu

Turbūt ne kartą pagalvojote, iš kur šis patiekalas atkeliavo, ar seniai jį valgome? Koldūnai yra bene kiekvienoje pasaulio virtuvėje, todėl neverta mėginti ieškoti ištakų. Lietuvoje jų istorija irgi gana sena. Teigiama, kad koldūnai buvo mėgstami net Tiškevičių dvaruose, o jų įdaras buvo papildytas miško grybais.

Ką jau kalbėti apie šiandienos žmogų, skubantį, lekiantį, turintį mažai laiko gaminti, bet norintį skaniai pavalgyti. Koldūnai – būtent toks maistas, stebinantis savo paprastumu, bet kartu – ir įdarų įvairove. Nenuostabu, kad legenda tapo Viduklės koldūnai, o važiuojantieji pro Kavarską būtinai stabteli pasigardžiuoti šiuo skanėstu nedidelėje koldūninėje.

"Kauniečiai su didžiausia nostalgija prisimena koldūninę prie Soboro. Žmonės mėgo ten pavalgyti. Aš ir pati labai mėgstu koldūnus, todėl manęs niekaip neapleido mintis įkurti koldūninę", – sako Jelena Sabeckienė, šį vasarį įgyvendinusi dviejų pastarųjų metų didžiausią savo svajonę.

Kiekvienam, kuris pasiilgo šio paprasto, gardaus, močiutės virtuvę primenančio maisto, jau nebereikės sukti į Kavarską. Kaune, Šančiuose, duris atvėrė nauja užkandinė "Gardžiau nebūna", siūlanti rankų darbo koldūnus.

"Koldūnai – mano vaikystės skonis, – šypsosi J.Sabeckienė, augusi Rusijos gilumoje. – Būdavo, susėdame virtuvėje su sesėmis, mama ir lipdome koldūnus. Ir pasišnekame apie viską, ir padainuojame. Man koldūnai – patiekalas, susijęs su šeima ir jaukumu."

Įkurti koldūninę J.Sabeckienę padrąsino jos pačios patirtis. Ieškodama koldūnų skonių, vis išbandydavo naujus receptus, kol galiausiai įsitikino: nieko geriau už senovinį ir patikrintą koldūnų receptą negali būti.

"Svarbiausia, kad koldūnai būtų rankų darbo, su meile pagaminti. Juk jų tešla – paprasčiausia. O visa paslaptis, kad ją reikia ilgai minkyti, turi išeiti nei per kieta, nei per minkšta – elastinga", – dalijasi patarimu.

Kol ranką atmušė, kol įvairiausius įdarus išmėgino, vis drauges kviesdavo pasivaišinti ir įvertinti. Jos ne tik gyrė, bet ir ėmė prašyti: tai vienai kilogramą pagaminti, tai kitai. "Juk taip patogu: užsišaldai, prireikus turi kuo ir šeimyną, ir svečią pamaitinti", – įvertina didžiausią šio patiekalo privalumą J.Sabeckienė.

Padrąsinta sėkmės pamanė: jei draugės į eilę prie rankų darbo gardėsio rikiuojasi, kodėl nepabandžius pasiūlyti ir kitiems? Tarė – padarė. Vos kelis mėnesius užtruko pasirengimas, ir vasario 18-ąją Šančiuose, visai greta bažnyčios, duris atvėrė nedidelė užkandinė "Gardžiau nebūna".

"Gaminame rankų darbo koldūnus su aštuonių rūšių įdarais, šaldome ir parduodame. Galime ir išvirti pagal užsakymą, – vardija šiandienę savo vadovaujamos įmonės pasiūlą. – Tai tik pirmas žingsnis. O ateities planuose – vaišinti čia pat verdamais nešaldytais koldūnais, kad užkandinės svečiai per stiklą galėtų matyti, kaip jie lipdomi."

Išsiilgusieji tikro koldūnų skonio jau spėjo įsiminti "Gardžiau nebūna" adresą: Olandų g. 6. Čia užsukęs po darbo dienos parsiveši skanią vakarienę, o ir į šaldiklį atsargų pasirūpinsi. Juk patogu, panorėjus koldūnų su kitokiu įdaru, jų po ranka turėti.

Populiariausi, anot J.Sabeckienės, koldūnai su kiauliena, pievagrybiais, atšilus orams – virtiniai su varške. "Kol buvo vėsiau, mieliau rinkosi su varške ir špinatais. Jie aštresnio skonio, su česnakais. O vasarą siūlysime virtinių su uogų įdarais", – pažada ir šaltanosių.