Vos tik išvydę jauniklį gyvūnų prižiūrėtojai ir specialistai ėmė juokauti, jog šventės zoologijos sodą aplankė anksčiau, kadangi šie gyvūnai plačiai žinomi kaip Kalėdų senelio padėjėjai. Zoologijos sodo specialistai teigia, kad apie naujų jauniklių atėjimą į šį pasaulį dažniausiai skelbti neskubama, nes kurį laiką stebima jų būklė. Ne paslaptis, kad ne visiems pavyksta išgyventi.

Šiaurinio elnio jauniklio gimimas – retas atvejis zoologijos sode. Paskutinis šių gyvūnų palikuonis zoologijos sode gimė prieš penkerius metus. Lietuvos zoologijos sodo Kanopinių žinduolių skyriaus vedėja Rimgailė Pėtelytė – Brazaitienė teigia, jog jauniklis į pasaulį atėjo lengvai.

„Komplikacijų nebuvo, gyvūnas sveikas ir stiprus. Mama Švelnutė buvo sveika, todėl viskas vyko sklandžiai. Tėtis – Olsenas, juo labai didžiuojamės, kadangi tai pirmasis jo vaikas po brandos. Mama aktyviai saugo savo vaiką, prisileidžia tik prižiūrėtojus, tačiau lankytojai jauniklį jau gali stebėti ir lauke. Elniai pas mus gyvena nuo seno, turbūt dar nuo tų dienų, kuomet aš buvau negimusi“, – juokavo specialistė.

Šiaurinių elnių jauniklei suteiktas itin neįprastas vardas – Obitė, kadangi mažoji elniukė savo pirmomis gyvenimo dienomis buvo neįprastai aktyvi ir net išgąsdino ją prižiūrinčius darbuotojus. „Vieną dieną pamatėme naująją jauniklę belakstant po voljerą dideliu greičiu. Pastebėjome, jog ji tai daro jau ilgą laiką ir išties sunerimome, nes tai elniams nėra labai būdinga. Tačiau po kelių minučių mažylė nurimo ir puolė prie mamos žįsti. Po šio įvykio juokavome, jog naujoji elnė greita kaip bitė. Iš to ir kilo jos vardas“, – apie nuotykius su naująją jaunikle pasakojo R. Pėtelytė – Brazaitienė.

Lietuvos zoologijos sode gyvena tikri šiauriniai elniai. Pirmoji šių gyvūnų grupė į zoologijos sodą atkeliavo dar 1959-aisiais metais. Tai būdingas tolimosios Šiaurės gyventojas, laisvėje paplitęs plačioje teritorijoje, besidriekiančioje aplink Šiaurės polių. Jie gyvena nuo Šiaurės Grenlandijos iki Šiaurės Amerikos, Skandinavijoje ir Šiaurės Azijoje. Tik nedaugelis gyvūnų gali išgyventi atšiauriausiomis elnio gimtinėje esančiomis sąlygomis.

Dėl neribojamos medžioklės šiaurinių elnių smarkiai sumažėjo, tačiau šie gyvūnai auginami ir nelaisvėje, todėl išnykti neturėtų. Dieną šiauriniai elniai klajoja po teritoriją ieškodami maisto. Jų regėjimas gana prastas, todėl gyvūnai daugiausia pasikliauna uosle, kuri padeda jiems aptikti maistą ir laiku užuosti artėjantį priešą – plėšrų žvėrį. Šie elniai nėra nebylūs – jie moka mykti, o patinai rujos metu geba net riaumoti. Dukart per metus šiauriniai elniai migruoja. Pavasarį gyvūnų grupės susiburia į didelę bandą ir patraukia į vasaros ganyklas. Dažnai galima pamatyti net 200 tūkstančių gyvūnų būrį. Iškritus pirmajam sniegui, šiauriniai elniai vėl susiruošia į kelionę ir grįžta į miškingas žiemojimo vietas. Šiauriniai elniai puikiai plaukia: jie sugeba įveikti upes, gali perplaukti net jūros įlanką.