Profesorė iš Ukrainos: meldžiuosi, kad kuo greičiau baigtųsi karas

– Iš kokio Ukrainos regiono ar miesto esate?

– Šiandien sunku įvardyti konkretų miestą kaip savo gimtąjį. 38-erius gyvenimo metus praleidau Luhanske, Rytų Ukrainoje. Tuomet, kai 2014 m. buvo užgrobti rytiniai šalies regionai, teko palikti Luhanską ir persikelti į Kyjivą. Tikėjomės, kad tokie įvykiai daugiau nebepasikartos. Deja, klydome. Tad turbūt esu iš Luhansko per Kyjivą.

– Kodėl pasirinkote Lietuvą, o ne kokią nors kitą Vakarų Europos šalį?

– Priėmę sprendimą persikraustyti su vaikais ir tėvais net nesvarstėme apie kitą šalį. Mūsų prioritetas buvo būti ten, kur mūsų laukia draugai. Mums labai reikėjo jų paramos, o svarbiausia – turėjome užtikrinti savo vaikų saugumą. Jei šiandien turėčiau priimti tą patį sprendimą, vis tiek rinkčiausi būti čia su draugais. Niekur kitur negalėtų būti suteiktas toks psichologinis komfortas ir palaikymas, kokį gali suteikti artimi žmonės.

– Persikrausčius į svetimą šalį pečius prislegia nemenka našta. Su kokiais iššūkiais susidūrėte ir kaip pavyko juos įveikti? Galbūt nukreipti mintis padėjo hobiai?

– Atsidūrus naujoje aplinkoje man teko atlikti nemažai svarbių užduočių: susitvarkyti darbo, buities reikalus, susidėlioti kasdienę rutiną, pasirūpinti vaikų mokslais, prisitaikyti prie naujų įpročių ir aplinkybių. Prisipažinsiu, tuo rūpinantis tikrai pritrūksta laisvalaikio. Manau, svarbiausia viską mokėti susiderinti. Tad jeigu darbas yra suderinamas su asmeniniais interesais, tai jau kone prilygsta hobiui.

Aš tiesiog dievinu Kauną. Čia jaučiuosi rami, beveik kaip namie.

– Kokį įspūdį susidarėte apie KTU ir čia dirbančius kolegas?

– Mane ypač sužavėjo kolegiška atmosfera. Mano darbo komandoje santykiai tarp kolegų pagarbūs, draugiški, vieni kitiems padedame. Manau, taip yra dėl kartu dirbančių puikių žmonių ir išmintingo administracijos valdymo.

– Kokių pagrindinių skirtumų pastebėjote tarp Lietuvos ir Ukrainos universitetų?

– Lietuvos ir Ukrainos universitetai išties skiriasi, kaip ir studentų gyvenimo organizavimas. Ukrainoje į studentų gyvenimą dėstytojai yra kur kas labiau įsitraukę, o Lietuvoje studentai atrodo savarankiškesni pasirinkdami mokymosi kelią, drąsiau bendrauja su pedagogais, universiteto darbuotojais. Skiriasi ir mokslinių tyrimų stilius. Ukraina tik dabar pradėjo integraciją į Europos bendruomenę, įskaitant ir mokslinį kelią, kuriuo siekiama per trumpą laiką pritaikyti naujus metodus ir kuo daugiau pasiekti. Pastebiu, kad šiuo atveju Lietuva jau yra perėjusi į kitą tyrimų lygmenį.

Man taip pat labai svarbūs yra moksliniai tyrimai, nes viename Ukrainos universitetų tebedirbu prodekane mokslo reikalams ir kuruoju Užsienio filologijos fakulteto mokslinę veiklą. Tad itin vertinu vertingas žinias, kurių čia įgijau.

– Ar jums patinka Kaunas ir Lietuva? Gal turėjote progos apsilankyti ir kituose Lietuvos miestuose?

– Aš tiesiog dievinu Kauną. Čia jaučiuosi rami, beveik kaip namie. Jau spėjau apsilankyti ir kai kuriuose kituose šalies miestuose, buvau nuvykusi į Vilnių, Klaipėdą, Palangą, Šiaulius, Druskininkus – tai tik kelios vietos, kurias atsimenu lankiusi.

– Lietuviai nuo pat karo pradžios gana stipriai rėmė ukrainiečius, teikdami jiems įvairią finansinę ir humanitarinę pagalbą, priimdami karo pabėgėlius į namus, netgi solidariai pasikabinę Ukrainos vėliavas savo balkonuose. Ką jums tai reiškia?

– Lietuviai išties yra neįtikėtini! Nepaisant to, kad jie tikrai nėra turtingiausia tauta pasaulyje, jų nuoširdumas tiesiog spinduliuoja. Nuostabu, kaip nenuilstamai jie palaiko mūsų šalies suverenumą ir pergalę. Manau, visa Ukrainos tauta yra dėkinga lietuviams.

Kai praėjusių metų kovą atvykome į Lietuvą ir visur ant pastatų, tiltų ir medžių išvydome savo šalies vėliavas, visame mieste girdėjome ukrainietiškas dainas, mūsų skruostais riedėjo dėkingumo ašaros.

Ne ką mažiau įsiminė ir praėjusį pavasarį Kaune vykusi ukrainietiškų barščių mugė, tai buvo neapsakomai miela patirtis! Šiai mugei pagal visas mūsų šalies tradicijas barščius virėme ir patys. Suprantu, kad tokiais lietuvių organizuojamais renginiais bandoma mus prablaškyti ir palaikyti. Tai turi ypatingą reikšmę mūsų kasdienybėje, padeda nepalūžti tokiu sudėtingu laiku.

– Kaip palaikote ryšį su artimaisiais Ukrainoje?

– Lietuvoje esu tik su savo dviem dukromis, o jų tėvas, mano vyras, liko Ukrainoje. Nepaisant gresiančių pavojų, stengiuosi retkarčiais jį aplankyti. Deja, saugumo sumetimais mano vaikai to padaryti negali, todėl jie labai ilgisi tėčio.

– Kaip pavyksta nugalėti namų ilgesį?

– Jaučiu tarsi tokį déjà vu jausmą, nes kartą jau patyriau tokią situaciją. Aštuonerius metus svajojau grįžti į Luhanską, iš kurio dėl karo išvykome vieną 2014 m. naktį. Galiausiai tas sunkusis etapas praėjo ir mano širdis aprimo, kai visa mūsų šeima pradėjo naują gyvenimą Kyjive. Dabar situacija kartojasi ir atrodo, kad vėl viską išgyvename iš naujo. Tik šįkart mes nesame visi kartu, tad tas namų ilgesys yra be galo stiprus.

– Jei turėtumėte galimybę likti Lietuvoje, ar norėtumėte čia dirbti ir gyventi?

– Nepaisant meilės Lietuvai ir didžiulio dėkingumo visiems lietuviams, mano širdis trokšta grįžti namo. Todėl po šio karo nesiruošiu čia likti. Neabejoju, kad Ukraina laimės ir kada nors mes grįšime namo. Tačiau jeigu ateityje bus abipusis interesas, mielai ir toliau bendradarbiaučiau su KTU.