Priverstinis darbas užsienyje: padėti gali tik užsienio policija?

Lietuvoje užverbuotų žmonių išnaudojimas priverstiniam darbui užsienyje klesti. Mūsų įstatymai numato baudžiamąją atsakomybę ir už šią prekybos žmonėmis formą. Tačiau Kauno policija įsitikinusi, kad ši problema jos valdose – neaktuali. Arba ją turi spręsti kolegos iš užsienio.

Prireikė laiko

Istorijas apie tai, kaip užsienyje laimės ieškantys mūsų tautiečiai išnaudojami priverstiniam darbui, Lietuvos "Carito" darbuotojai girdi jau seniai.

"Tačiau prireikė laiko, kol mūsų socialinės tarnybos, nevyriausybinės organizacijos bei kol kas tik pavieniai policijos pareigūnai išmoko suprasti, kad tai – taip pat prekyba žmonėmis, – pasakojo Lietuvos "Carit" projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" koordinatorė Kauno regione Jolita Juškevičienė. – Anksčiau ir mes, klausydamiesi tokių istorijų, gūžčiodavome pečiais: na, nesumokėjo žmogui už darbą – vadinasi, nepasisekė. Išvažiavo gi į užsienį pats ir ne atostogauti."

Svarbiausia nutylėjo

Viena naujausių istorijų, įrodančių, kad tikimybė patekti į prekybos žmonėmis pinkles tebėra didelė, – vos prieš mėnesį iš Didžiosios Britanijos, padedant vietinei agentūrai, teikiančiai socialines paslaugas užsieniečiams, grįžusio 30-mečio pasakojimas.

Jis teigė susiradęs skrajučių platintojo darbą netoli Londono interneto svetainėje anglija.lt. Paskambinęs nurodytu telefonu, vyras išgirdo, kad nereikės rūpintis nei kelione, nei pastoge, o per dieną uždirbsiantis nuo 30 iki 50 svarų. Tiesa, būsimas darbas apibūdintas šykščiai – reikės nešioti labdaros skrajutes su specialiais maišeliais.

Sutartu laiku prie jo namų sustojo darbdavio atsiųstas autobusiukas. Deja, tik pasiekus Angliją, paaiškėjo, kad pasakęs telefonu "a", darbdavys nutylėjo "b" – kad bus mokama ne už išnešiotų skrajučių kiekį, o už tai, į kiek anglų širdžių pavyks jomis prisibelsti: kiek kitą dieną pavyks surinkti iš jų maišų su labdara – drabužiais, avalyne bei smulkia buitine technika.

Alga tirpo akyse

Šie spąstai dar turėjo ir dvigubą dugną – surinkti maišų su labdara darbdavys važiavo pats.

Prieš pradedant dirbti vyrui žadėta už vieną maišą mokėti po vieną svarą. Tačiau nusiplukęs nuo lakstymo jis daugiau kaip 10 svarų už dieną negaudavo. "Mažai kas aukoja", – pasiteisindavo darbdavys.

Vėliau pradėjo nebemokėti, ir tiek. Kol galiausiai ėmė pernelyg dažnai kartoti: "Šiandien – bloga diena: neradome tavo teritorijoje nė vieno maišo." Nors sunku patikėti, kad surenkant per dieną vos vieną du maišus su labdara, būtų verta užsiimti tokia veikla.

Labdara pardavinėjama?

"Susidaro įspūdis, kad šis "verslas" – gerai organizuota sukčiavimo schema. Ar jūs girdėjote apie tokią labdarą iš Anglijos, kuri turėtų pasiekti Lietuvą nuolat? Mes apie tai nesame girdėję", – dalijosi savo įtarimais J.Juškevičienė.

Pašnekovės įsitikinimu, visa anglų labdara patenka į mūsų dėvėtų drabužių parduotuves ir turgavietes. Tačiau, kaip žinoma, ten daiktai nedalijami dykai, o pardavinėjami.

"Į mūsų projektą jau kreipėsi mažiausiai trys asmenys, platinę Anglijoje tokias skrajutes. Kitiems dviem šį darbą pasiūlė pažįstami. Todėl galima teigti, kad Anglijoje šis verslas – paplitęs", – grindė savo įsitikinimus projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" koordinatorė Kauno regione.

Gyveno drabužių spintoje

Anot kriminologų, latentinių nusikaltimų, kuriems priskiriama ir prekyba žmonėmis, atvejais, vienam nustatytam faktui tenka dešimt nežinomų.

Geriausias to įrodymas – J.Juškevičienės papasakota iš pažįstamų girdėta jaunos poros, taip pat platinusios Anglijoje tokias skrajutes, istorija. Į pašnekovės koordinuojamą projektą šie jaunuoliai pagalbos nesikreipė.

Jie buvo vežiojami iš kaimo į kaimą ir verčiami vaikščioti daugybę kilometrų bet kokiu oru. Į darbdavio nuomojamą namą, kuriame turėjo gyventi po aštuonis viename kambaryje, jie buvo parvežami tik vakare. Vis dėlto šiai porai "pasisekė" : ji turėjo privatų kampą – galėjo miegoti drabužių spintoje: tamsiame kambarėlyje, skirtame drabužiams susikabinti.

Ir šiems jaunuoliams per savaitę mokėta vos 20 svarų, nes darbdavys atsiskaitydavo ne tik už pastogę, bet ir už vežiojimą į darbą.

Katorga Ispanijoje

Apie panašų vergovę primenantį egzistavimą "Carito" darbuotojams pasakojo ir prieš porą mėnesių iš Ispanijos, padedant Lietuvos ambasadai, grįžusi pora.

Ir šį kartą "geradarį", kurio dėka atsidūrė netoli Afrikos krantų, jai rekomendavo pažįstami. Ir šią porą būsimas darbdavys papirko pažadu nuvežti į vietą nemokamai. "Atidirbsite po to", – sakė ir jis. Nors apgavo jau iš pat pradžių – teigdamas, kad kelionė kiekvienam jų kainuos apie 400 eurų.

Atsidūrus vietoje – gana nuošalioje alyvuogių plantacijoje, teko dirbti apie šešias septynias dienas per savaitę. Po aštuonias dešimt valandų kasdien. Apgyvendinti jie buvo kažkokioje pašiūrėje. Kaip pripažino patys, toli nuo civilizacijos. Be to, teko patirti ir darbdavio smurtą, ir pažeminimų.

Vergiškas egzistavimas

Šioje plantacijoje dirbo apie 30 žmonių. Ne vien lietuviai, bet ir lenkai.

Ir visiems buvo mokama tik 30 eurų per savaitę, nes darbdavys atskaičiuodavo ne tik už vežiojimą į darbą, bet ir autobusiuko nuplovimą bei remontą. O šis gesdavo nuolat.
Teko permokėti darbdaviui ir už cigaretes. Vietoj septynių eurų mokėti aštuoniolika.

Net prireikus pas gydytoją, darbdavys pareikšdavo: "Klok 60 eurų – nuvešim!" Nors medikų pagalbos dažniausiai prireikdavo, kai darbdavio padėjėjai sulaužydavo kam nors koją ar šonkaulį. Taip baigdavosi parodomosios egzekucijos bandantiesiems purkštauti dėl prastų sąlygų ar per mažo atlyginimo.

Kalbos spąstai

"Ispanijos pavojai – ne tik dideli atstumai tarp miestų bei gana pasyvi ir neveikli policija", – dalijosi sukaupta patirtimi J.Juškevičienė.

Ne mažesnė, anot pašnekovės, problema – kad vietiniai gyventojai kalba tik ispaniškai. Užsienio kalbos Ispanijoje ignoruojamos.

Šis pastebėjimas paaiškina, kodėl plantacijos darbininkai negalėjo papasakoti apie darbdavio savivalę jiems pirmąją pagalbą teikusiems vietiniams medikams.

Užburtas ratas

"Priverstinio išnaudotojiško darbo esmė – nėra aišku, nei kiek tu uždirbi, nei kiek kainuoja būsto nuoma ar kitos paslaugos, kokius turtus tu krauni tave išnaudojančiam darbdaviui", – apibendrino J.Juškevičienė.

Pašnekovės pastebėjimu, žmonės atsiduria tokiose situacijose, nes šios kategorijos darbdaviai specialiai ieško būsimų aukų, kurios ne tik negali už save pakovoti, bet ir neturi pinigų kelionei, dėl to automatiškai jiems įsiskolina.

Be to, į šiuos spąstus dažniausiai patenka asmenys, nemokantys užsienio kalbų bei neturintys artimųjų, galinčių jų ieškoti.

Ne pyragai ir Norvegijoje

"Jau girdėjome panašių istorijų ir apie išvykusiuosius dirbti į Norvegiją", – dalijosi savo žiniomis ir apie ten be žadėto atlygio priverstus egzistuoti lietuvius J.Juškevičienė.

Anot pašnekovės, ir Norvegijoje darbo ieškančių lietuvių problemos susijusios su vietinės kalbos barjeru.

Be to, ten įprasta atsiskaityti už darbą tik jį baigus. Todėl, jeigu kažkas nepatiko, anksčiau neišvažiuosi arba negausi jokio atlyginimo.

Išeities nėra?

Klausantis pašnekovės, sunku buvo patikėti, kad mūsų mobiliųjų telefonų amžiuje tikrai nėra išeities iš šių sudėtingų situacijų. Nors ir telefono sąskaitai papildyti reikia pinigų.
Išsprendus ir šią problemą, dar reikia turėti ir kam paskambinti. O ir esant tokiam žmogui, šis gali neturėti pinigų tau padėti.

Tiesa, jis dar galėtų bandyti ieškoti pagalbos Lietuvoje. Tačiau po vieno eksperimento, rengiant šią publikaciją, atrodo, kad ir tai – ne išeitis.

Bergždžias reikalas

Surinkusi vieno Kauno policijos komisariato budėtojų dalies numerį, perpasakojau atsiliepusiam pareigūnui vieną aprašytų istorijų. Tiesa, neprisistačiusi, o apsimetusi Anglijoje į bėdą patekusios merginos motina.

"O kuo čia gali padėti Lietuvos policija? – iš karto stojo piestu pasakojimą išklausęs pareigūnas. – Kaip supratau, jūsų duktė gyva, nedingusi..."

"Tai laukti, kol dings ir tada kreiptis į jus? Tik tiek galite man patarti?" – neatlyžau. Ir sulaukiau atsakymo, kad viena išeitis – pervesti dukrai pinigus, kad ši turėtų už ką grįžti. O jeigu aš jų neturiu, tai dar dukra pati gali kreiptis į Lietuvos ambasadą Anglijoje arba vietinę policiją. O jeigu nėra ir tokios galimybės, tikėtis pagalbos iš Kauno policijos vis tiek neverta, nors dukra ir buvo apgauta Lietuvoje bei išvežta į nežinią iš Kauno.

Be to, atlyginimas, kurio dukra negauna, jai turi būti mokamas ne lietuviškais pinigais. Taigi, Kauno policija tikrai nevažiuos į Angliją jos parsivežti. Nesikreips ir į tenykščius kolegas, nes tokių problemų jie bendrai nesprendžia.

Teorija ir praktika

Ko po tokio dialogo verti Lietuvos įsipareigojimai suderinti savo įstatymus, numatančius atsakomybę už prekybą žmonėmis, su tarptautiniais ir ES teisės aktais? Kas ir buvo padaryta, 2012 m. birželį įtraukus į mūsų Baudžiamąjį kodeksą atsakomybę ir už naujas prekybos žmonėmis formas. Tarp jų – ir priverstinį darbą bei vertimą daryti nusikaltimus ir elgetauti.

Lietuvos "Carito" projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" vadovė Kristina Mišinienė taip pat įsitikino, kad Kauno policija nesugeba identifikuoti naujų prekybos žmonėmis formų.

"Informacija apie naujas prekybos žmonėmis formas bei savo įžvalgomis esame pasidaliję su Kauno apskrities vyriausiuoju policijos komisaru Linu Pernavu, tačiau, jo teigimu, Kauno regione prekybos žmonėmis problemos nėra. Neva, to įrodymas – statistikos eilutės, kuriose šioje pozicijoje – nuliai, – dalijosi skaudžia patirtimi K.Mišinienė. – Nors mes manome, kad Kauno policija tiesiog nesugeba identifikuoti šio reiškinio arba nenori, todėl ir neranda nukentėjusiųjų, nemoka jų prakalbinti."

Viena jau už grotų

Gerų žinių Lietuvos "Carito" projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" koordinatorės sulaukia tik iš Didžiosios Britanijos.

Viena tokių – birželio 18 d. vietinės žiniasklaidos paskelbta informacija apie nuosprendį Jūratei Grigelytei.

Ši 53 metų lietuvė nuteista trejų metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad išnaudojo priverstiniam darbui vienuolika savo tautiečių – dvi moteris ir devynis vyrus. Jie buvo priversti platinti jau minėtas skrajutes su labdaros maišeliais.

Komentaras
Linas Pernavas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas

Nuo 2012 m., kai buvo papildytas Baudžiamojo kodekso straipsnis, numatantis atsakomybę už prekybą žmonėmis, Kauno apskrities policija pradėjo vieną ikiteisminį tyrimą. Jis buvo pradėtas šių metų vasarį, gavus nukentėjusiosios pareiškimą apie tai, kad du asmenys, kontroliuodami jos elgesį ir buvimo vietą, siekė įtraukti ją į prostituciją ir taip gauti turtinės naudos. Ši byla birželio 13 d. perduota teismui.

Ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis pradedamas pagal nukentėjusiųjų pareiškimus arba policijos pareigūnams gavus informacijos, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Tikriname visą informaciją, kuri gali būti susijusi su prekyba žmonėmis.

Policijai vienodai svarbus visų nuskalstamų veikų tyrimas, būtina jas ištirti objektyviai ir nešališkai.