Žinia pasauliui

Rašytojo Stanislovo Abromavičiaus surinktos tremties paženklintų šeimų istorijos sugulė į šešių knygų seriją. Atrinkti pasakojimai išversti į anglų kalbą ir išleisti kaip atskira knyga „Vaikystė prievartinėje tremtyje“ (angl. „Chilhood in Forced Exile“).

Ši knyga gimė kaip atsakas į Rusijos melą. „Vertimo į anglų kalbą ėmėmės, kai po pasaulį pradėta skleisti propaganda, kad tremtis buvo humaniška. Gyrėsi, kad tremtiniams ilgoje kelionėje į Sibirą ir kitas atokias Sovietų Sąjungos vietas teikė karštą maistą, vaikams – pieną, net dienpinigius šeimoms mokėjo. Kelionėje pažemintuosius neva lydėjo medikai. Skleista, kad dauguma išsigandusių žmonių tarsi važiavo savo noru. Sibire trūko darbo jėgos, tad lietuviams neva buvo proga gerai užsidirbti. Štai tokias nesąmones skleidė. Noriu, kad pasaulis apie tremtį žinotų ne iš propagandos, o iš tremtinių lūpų“, – teigė S. Abromavičius.

Neatlygintinai: S. Abromavičius dėkingas savo knygos redaktorei M. Bakšytei-Richardson ir kitiems atėjusiems į pagalbą. (Stanislovo Abromavičiaus asmeninio archyvo nuotr.)

Informacijos apie tremtį užsienio kalbomis yra labai nedaug, nes anot rašytojo, tai labai didelis darbas. Šiai knygai išleisti prireikė penkerių metų, nors istorijos jau buvo surinktos iki tol, tik reikėjo jas peržiūrėti ir įvertinti, kaip jas sutiks anglakalbiai skaitytojai.

Buvo smalsu

Pats S. Abromavičius su tremtimi nesusijęs. Šeimoje, giminėje nebuvo nei tremtinių, nei politinių kalinių. Domėtis to meto istorija labiau pradėjo Sąjūdžio laikais, kai gyveno Kaišiadoryse. Ten lankėsi pas vietinius tremtinius, partizaninio karo dalyvius, užsirašė jų atsiminimus. Taip apie pokarį ir tremtį parašė penkiolika knygų. Šiuo metu ruošiama spaudai ir šešiolikta – „Atmintis gyvena mumyse“.

„Man buvo smalsu, kad gyvendamas Lietuvoje nežinojau tikros tiesos, kas vyko pokariu, – neturėjau ištremtų giminių, nebuvo, kas papasakoja“, – užsiminė dabar Kaune gyvenantis rašytojas.

Jis užsibrėžęs rašyti apie įvykius, vietoves, kurias pažįsta. „Nerašau apie kitus regionus, tik apie savo – esu iš Rumšiškių. Tų, kurios buvo dabartinių Kauno marių dugne. Nelendu į kitas vietoves, nes tada pasipila daug klaidų, jei netikrini faktų, vietovardžių. Kai žinai partizanų apygardos gyvenvietes, pažįsti žmones, tada lengviau išvengti netikslumų“, – aiškino autorius.

Buvę tremtiniai, anot jo, noriai dalijosi prisiminimais. „Parėję iš lagerių, kiek galėjo atsigavę. Atgimimas buvo. Svarbiausia, kad spėjau aplankyti žmones, nes dauguma jų buvo jau garbaus amžiaus“, – apie tekstus žurnalams ir knygų leidybos pradžią pasakojo S. Abromavičius.

„Yra trys kategorijos pasakotojų“, – suskirstė autorius. Vieni viską atsimena iki menkiausių faktų – kaip būdami vaikais vagone važiavo ir t. t. Kita kategorija – nieko arba labai mažai ką atsimena. Trečia kategorija – pati pavojingiausia.

„Neatsimena, o pasakoja. Turi palyginti pasakojimus, ar sutampa tam tikros detalės, apžvelgiamų įvykių metų laikas. Sako, buvo mūšis, žaliavo gamta, gluosniai, o iš tiesų šis mūšis vyko žiemą. Vadinasi, užsiima kūryba“, – teigė pašnekovas.

Skausmingos nuotraukos

Iš anksčiau išleistų knygų apie ištremtus vaikus atrinktos įsimintiniausios istorijos ir jos išverstos į anglų kalbą. Iš viso į knygas sudėtos 250 šeimų istorijų su nuotraukomis, kurių surinkta apie 600.

Aprašomus žmones angliškam leidiniui atrinkti jis patikėjo JAV lietuvėms, pasišovusioms išversti tekstą neatlygintinai. Tai – menotyrininkė, architektūros istorikė, Bostono universiteto prof. Milda Bakšytė-Richardson, Živilė Kliorytė-Vaitkienė, kuri išvertė net 29 istorijas, ir Rūta Jerašiūtė-Guffey. M. Bakšytė-Richardson su vyru prof. Robertu Richardsonu knygą ir redagavo.

Kartu: daugiau kaip pusę knygos istorijų išvertė JAV lietuvė Živilė Kliorytė-Vaitkienė.

Nuo redaktorių ir vertėjų, kuriems yra be galo dėkingas, S. Abromavičiaus dėmesys peršoka į knygos viršelį.

„Šioje nuotraukoje yra tiek skausmo. Šnekėk apie tremtį, kiek nori, bet viena nuotrauka gali nusakyti visos šeimos tragediją, – atsiduso vyras. – Tai Matilda Jeniselienė iš Pasvalio krašto, ištremta su keturiais vaikais (Jonu, Emilija, Aldona ir Algirdu), jie visi Sibire bendromis jėgomis ruošia malkų atsargas žiemai – pjauna rąstą. Kalades turi kažkaip parsigabenti. Trėmė ir nėščias moteris. Keli šimtai vaikų gimė vagonuose.“

Prof. M. Richardson sakė, kad nuotraukoje išlikęs mažųjų tremtinių skausmas pasieks kiekvieno amerikiečio širdį.

Giminės istorijos

S. Abromavičius aprašė ne tik šeimų tremtį, bet ir jų giminės istorijas.

„Pradedu nuo to, kaip prieš porą kartų giminė gyveno Lietuvoje, kaip dirbo žemę, kas tokie buvo. Ministrai, inteligentai ir ne tik. Pateikėme įvairių tremtinių ir jų giminių istorijų. Gyvenimas iki tremties, tremtyje ir kaip po jos susiklostė šių žmonių likimas. Žiūrint, ką žmogus nori pasakoti. Su kiekvienu susitikau po kelis kartus“, – pasakojo rašytojas.

Nuotraukos, kaip gyveno Lietuvoje, ir – kaip Sibire. Čia pat autoriui atmintyje iškyla vienas pasakojimų, susijusių su tuo, kad išvežti maži vaikai, gyvendami tremtyje, Lietuvos neatsiminė, todėl ją ir įsivaizdavo visai kitaip, nesvarbu, ką pasakojo tėvai.

Noriu, kad pasaulis apie tremtį žinotų ne iš propagandos, o iš tremtinių lūpų.

Viename siuntinių, kai jie jau buvo leidžiami, iš Lietuvos šeimai buvo įdėti keli obuoliai. Jų paragavus, tėvai vaikams pažadėjo, kad kai grįš į Tėvynę, obuolių galės valgyti, kiek tik nori, nes nuosavoje sodyboje gimtinėje – daugiau kaip 30 obelų. Prisiminimais iš savo vaikystės su S. Abromavičiumi dalijęsis tremtinys tada niekaip nepatikėjo tokiais tėvų žodžiais.

Kiekviena tremties istorija yra labai skirtinga. 1941 m. nuvežę į atšiauraus klimato sąlygas išmesdavo vienus, lietuviai net nemokėjo rusiškai. Rašytojui jo herojai pasakojo, kad vietiniai prieš juos buvo nuteikti, įteigiant, kad bus atvežti banditai. Reikėjo pusės metų, kad vietiniai juos imtų prisileisti.

Lietuviai į tremtį spėjo pasiimti savo įrankių, siuvimo mašinų atsivežė. Vietiniai ilgainiui suprato, kad tai inteligentiški, kultūringi žmonės. Per vėlesnius trėmimus atvežti žmonės jau rasdavo lietuvių bendruomenių, tad jiems jau buvo kiek lengviau.

Tremiami ūkininkai spėdavo pasiimti maisto, bet būdavo, kad į vagonus sugrūsdavo gimnazistus, studentus, sugautus auditorijose. Jie vežti taip, kaip stovi, – be jokių daiktų. Turėję maisto dalydavosi su tais, kurie neturėjo, nors ir atsargos sparčiai tirpo.

Jau sklinda

Versdamos tremtinių liudijimus JAV lietuvės susidūrė ir su sunkumais, nes nesuprato tam tikrų teritorinių padalijimų, pavyzdžiui, sunku buvo rasti rajono, krašto atitikmenis anglų kalba.

„Jie verčia vos ne kaip valstija, bet tai ne tas pats. Ilgai sukome galvas, ką daryti su žodžiais „komisaras“, aiškinome, kad anuomečiai skyriai atitinka klases mokyklose.

Ši knyga jau sklinda po pasaulį. Dovanojama Lietuvos Respublikos ambasadoms, konsulatams, lietuvių bendruomenėms anglakalbėse šalyse, lituanistinėms mokyklėlėms, bus dovanojamos oficialiems ES parlamento, mūsų Seimo, Vyriausybės, ministerijų svečiams.

„Sužinoję apie angliškai išleidžiamą šią knygą į mus kreipėsi leidėjai iš Brazilijos. Teigė, kad norėtų ją versti į portugalų kalbą ir platinti. Apie 1 mln. vietinių šios šalies gyventojų turi lietuviškų šaknų. Dalis jų nebemoka lietuviškai“, – sakė autorius.

Knygos leidybą parėmė Lietuvos Vyriausybė, Lietuvių fondas (JAV), Edmundas Vengianskas ir Emilija Morkūnaitė-Vengianska. 1 tūkst. egz. tiražu ją išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.