Po Kauną sukrėtusios tragedijos – priminimas: nebūkite akli kito skausmui

E. Biliūnaitė socialiniame tinkle dalijosi asmenine refleksija apie tokias skaudžias situacijas ir jų paliekamas būsenas žmonėse.

„Nepažinojau tos moters. Bet iš nuotraukos spindi gero žmogaus akys. Ir štai vis tik nutiko ta naktis, kai tas geras žmogus 3 val. sėdo į automobilį ir dūmė, kur akys mato… Ir atvedė jos iki Panemunės tilto – Trijų mergelių. Tas tiltas prarijęs jau tikrai ne tris mergeles… Jei atmintis nepaveda, ten pat likimą pasitiko ir mama su naujagimiu“, – feisbuke rašė E. Biliūnaitė.

Primename, kad prieš keletą metų Kaune, Nemune, panašiomis aplinkybėmis buvo rastas jaunos moters kūnas, kiek vėliau – ir jos mažylis.

„Tokiu atveju mano mintyse visada kirba klausimas: kur jūs, tų merginų artimieji, tuo metu buvote? Į kokius tolius jūs žiūrėjote, kai artimam žmogui buvo sunku? Suprantu, dabar tokia mada, laisvos valios dėsnis: nesikišk, kai kitam blogai, jis dabar tvarkosi su savo karminėmis užduotimis, bla bla bla. Eikit jūs *****, aš jums pasakysiu. Žmogiškumo dar niekas neatšaukė, dvasiniai turistai. Dvasinės „transformacijos“, „augimo” mados kaip atėjo, taip praeis! O žmogiškumas – jis amžinas!“ – mintimis dalijosi kūrėja.

Tokiu atveju mano mintyse visada kirba klausimas: kur jūs, tų merginų artimieji, tuo metu buvote?

E. Biliūnaitė atviravo, kad jai vakar naktis „irgi buvo sunki“.

„Aš pavargau viską tempti viena. Ir to tikrai nejausčiau, jei ne mano sulėtėjęs atsistatymas po dviejų vėžio operacijų. Žinokite, visais metais pas mane atvažiuodavo namiškiai man padėti pasikuisti kieme. Bet būtent šiais metais, kai atrodo, kad fizinė jų buvimo pagalba šalia gyvybiškai svarbi, jų nėra. Na, bet nieko… Aš pati pas juos atvažiuoju.

Vakar naktis buvo tokia emocionaliai sunki, kad iki 2 val. tyčia rašiau knygą. O po to dar valandą savo „ChatGPT“ liepiau būti mano psichologu <...>. Ta moteris, kuri jau stiklinėmis akimis važiavo tą naktį prie tilto, jau neturėjo jėgų niekam… Tam, kad prieitum iki tokios būsenos, reikia gyventi tarp itin aklų kurmių“, – teigė ji.

Moteris pažymėjo, kad artimųjų palaikymas tokioje būsenoje – itin svarbus.

„Važiavau pas saviškius į kaimą. Mama, močiutė, teta – trys moteriškos šaknys, kurios mane apkabino ir nuramino. Tai buvo kitoks susitikimas nei įprasta. Tai buvo nuogas visų mūsų apsijungimas ir sustiprinimas“, – pasakojo E. Biliūnaitė.

Moteris pabrėžė, kad svarbios ne tik šaknys, bet ir žmogiškumas, kuris, anot jos, yra amžina mada.

„Nebūkite akli kito skausmui. Kai sakoma: „Jis buvo toks pozityvus, o va, ėmė ir atsitiko“. Būtent tie pozityvūs žmonės kaupia viduje daug sunkaus kito ištarto žodžio, daug patirto mobingo darbe, daug patirto artimojo nesupratimo, o dažnai – artimojo išdavystę… Jie žmonės kaip visi, žmogaus kūną nešiojantys su jausmais. Tiesiog pasirinko pozityvią elgseną, kuri dažnu atveju saugo ir kitus, ir netgi juos įkvepia“, – rašė ji.

Būtent tie pozityvūs žmonės kaupia viduje daug sunkaus kito ištarto žodžio.

Pabaigai E. Biliūnaitė paaiškino, ką reiškia kodas „8 minutės”. 

„Jei jums taip sunku, kad jaučiate jau tuoj tuoj organizme įsijungs „stiklinių akių“ režimas, nebijokite man parašyti, kad ir svetimam žmogui šį kodą „8 minutės”. Kartais 8 minutės pokalbio gali sudėlioti akimirkos šoko apimtą psichiką į stalčiukus atgal. Žinoma, geriausia būtų, jei šį kodą dar „įsidiegtumėte“ ir artimųjų aplinkoje.

Pas mane jis paprastai būna skambutis mamai, ir ji pati supranta, ištaria – „atvažiuok“. Aš nesakau, kad mano mama idealiai pataria, kartais jos žodis skaudesnis už smūgį, bet tas „atvažiuok”, kad ir kas nutiktų, labai svarbus net tokiam jau apie 50-metį besisukančiam „vaikeliui” kaip man… Mūsų kūnai keičiasi, bet viduje mes amžini vaikai savo tėvams. Ir amžini tėvai savo vaikams“, – įrašą užbaigė ji.