Inovatyviausias kalbų pedagogas į mokslą žiūri kitaip

Ne iškalti, o suvokti

Dešimtmetį mokytojaujantis M.Grigaitis mano, kad kaip inovatyvumas buvo įvertintos jo pastangos, kad vaikai mąstytų laisvai ir kūrybingai.

"Daug laiko skiriu tam, kad išlaisvinčiau vaikų mąstymą. Noriu, kad kūrinio idėją, vertybes jie ne iškaltų, o patys suvoktų, kad kartais patys atrastų požiūrį į literatūrą", – pasakojo pedagogas, po literatūros klonius ir kalvas vedžiojantis vyresniųjų klasių moksleivius.

"Mokinius raginu būti kūrėjus, kurti, generuoti savo idėjas, nebijoti klysti, ieškoti naujų perspektyvų, požiūrio taškų į literatūrą, apskritai į kultūrą ir galiausiai į save kaip žmogų", – apibendrino M.Grigaitis, dar dirbantis ir dėstytoju Vilniaus universitete.

Būdai, kuriais naudojasi mokytojas, palyginti mažai susiję su informacinėmis technologijomis, nors tai šiais laikais labai madinga ir traukia jaunimą. Kaip vyksta jo pamokos?

Pavyzdžiui, taip sutapo, kad analizuojant Žemaitės kūrinį "Marti" viešojoje erdvėje pasirodė vieno skandalingo lenkų europarlamentaro pasisakymas apie tai, kad moterys ir silpnesnės, ir mažiau išsilavinusios, todėl jos turi mažiau uždirbti.

"Šį pasisakymą panaudojau kaip būdą aktualizuoti "Marčią". Mokiniai turėjo nurodyti tam tikras sąsajas. Pastebėjo, kad požiūris, kuris vyravo XIX a., yra išlikęs iki šiol. Kūrinys jiems pasirodė ne toks jau ir senamadiškas", – dėstė mokytojas.

Diskusijos feisbuke

Analizuojant įvairius kūrinius prireikia ir nemažai istorinių, kitokių žinių, tad pamokos būna integruotos. Pavyzdžiui, viena jų vyko Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Karo muziejaus atstovas pristatė Pirmojo pasaulinio karo istorinį kontekstą, moksleiviai, galėdami prisiliesti ir prie to metų ginklų, iš muzikinės pusės lygino propagandines dainas, jas versdami iš vokiečių kalbos, ir analizavo, kaip visuomenė buvo paruošta karui.

Tuomet analizuotas Ericho Marios Remarque romanas "Vakarų fronte nieko naujo", kad pamatytų, kaip kare jautėsi žmonės. Po to – "Trys draugai", kur kalbama apie karo padarinius.

"Taip kartu ugdomos ir pilietinės kompetencijos, kad vaikai suvoktų atsakomybės už bendruomenę, pilietinio pasipriešinimo blogiui svarbą", – kalbėjo M.Grigaitis.

Taip kartu ugdomos ir pilietinės kompetencijos, kad vaikai suvoktų atsakomybės už bendruomenę, pilietinio pasipriešinimo blogiui svarbą.

Gimnazistai įtraukiami ir į lyginimo žaidimus. "Skaitėme Vydūno tekstą "Žmogus ir Tėvynė" ir Ričardo Gavelio "Jauno žmogaus memuarų" ištrauką. Mokiniai turėjo imituoti diskusiją feisbuko paskyroje, kokią tarpusavyje galėtų inicijuoti Vydūnas ir R.Gavelis. Mokiniai, kai yra prieštaringa situacija, turi suvokti ir vieno, ir kito autoriaus argumentus ir kartu išsakyti savo nuomonę. Mano manymu, vaikas savo pasaulėžiūrą formuoja tik apmąstydamas prieštaravimus", – įsitikinęs M.Grigaitis.

Kai kurios užduotys gimsta spontaniškai, kitoms paruošti tenka sugaišti nemažai laiko. Didžiąją dalį jų pasirengia per vasarą, kai yra daugiau laisvo laiko ir galima lengviau atsidėti kūrybai.

Beje, pedagogika, kai rinkosi profesiją, nebuvo M.Grigaičio prioritetas, bet, nepavykus susirasti žurnalistinio darbo, jis pamanė: kodėl nepabandžius mokykloje? Taip likimas jį atvedė į tą specialybę, kuri dabar jam itin patinka.

Disciplina – būtina

Prakalbus apie pedagogų ir mokinių santykį, M.Grigaitis teigė nesąs didelės tarpusavio draugystės šalininkas, tačiau turi išlikti elementari bendražmogiška tarpusavio pagarba.

"Ugdymo proceso negalima visiškai liberalizuoti, nes tai yra kenksminga. Mokiniai turi išmokti atsakomybės ir disciplinos, nes to jiems prireiks ateityje. Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų kūrybingas, turi mokėti save suvaldyti, kad menkniekiams nebūtų iššvaistyta kūrybinė potencija, reikia mokėti dirbti disciplinuotai", – įsitikinęs mokytojas.

Pamokoje jis nustato tam tikras taisykles, kurių pažeisti negalima. "Nekalbu apie minčių cenzūravimą. Kalbu apie užduočių neatlikimą, nusirašinėjimą, neatsakingą požiūrį į darbą", – vardijo kaunietis.

Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų kūrybingas, turi mokėti save suvaldyti.

Požiūris į namų darbus: turi būti galimybė pasitaisyti. Anot jo, visi klystame, mokinys gali blogai jaustis, turėti asmeninių problemų, tad gauna tam tikrą laikotarpį, per kurį gali atnešti perrašytą ar pakoreguotą darbą, ir pakeičiamas senasis įvertinimas.

M.Grigaitis pasakojo, kad mokytojavimo pradžioje darė nemažai klaidų. Ir jų vis dar pasitaiko. "Per klaidas mokomės, atrandame savo kelią, jos yra tobulėjimo proceso dalis, bet būtina jas taisyti", – akcentavo mokytojas.

Kaip vieną didžiausių pradžioje darytų klaidų jis įvardijo disciplinos nebuvimą, nes pats įsitikino, kad bandymas būti dideliu draugu su mokiniais dažniausiai baigiasi nesėkme.

"Vaikai nebeklauso, prarandamas mokytojo autoritetas. Kai nėra disciplinos, gauti rezultatą yra labai sunku", – sakė kaunietis.

Svarbiausia – žinios

Kaip nuostabiausią dalyką mokykloje jis išskyrė mokinių įvertinimą ir supratimą. "Kai jie pastebi, gerbia, mėgsta ne dėl to, kad rašai gerus pažymius, o už įdėtą darbą. Kai yra pagarba dėl to, kad sąžiningai, atkakliai dirbi, norėdamas jiems padėti. Kai paaugliai įvertina pastangas, supranta, kad ne pažymys, o žinios ir įdėtas darbas yra svarbiausia", – aiškino M.Grigaitis, gerais pažymiais nesišvaistantis.

Anot jo, pedagogika – tai darbas, kuris neišvengiamai verčia tobulėti ir kaip asmenybę, ir kaip specialistą. "Būdamas mokytoju esi įtraukiamas į sudėtingą socialinių santykių tinklą: santykiai su mokiniais, su jų tėvais, su kolegomis, su mokyklos administracija. Esi įpareigotas vykdyti ir valstybės užsakymą, nes dirbi pagal tam tikras programas", – pasakojo mokytojas.

Kaunietis dėkojo gimnazijos kolegoms už bendruomeniškumą, gerą atmosferą, palaikymą.

"Jaučiuosi atradęs tokią mokyklą, kurios misija, kaip ir mano, – ugdyti laisvus žmones, neturinčius tabu, mąstančius kritiškai, bet atsakingus, suvokiančius savo veiksmų pasekmes. Jeigu visos mokyklos eitų tokiu keliu – išlaisvinti mokytoją nuo popierių, o mokinį – nuo perkrautų programų, pasiektume dar geresnių rezultatų, galėtume dar geriau išlaisvinti jų potencialą. Dabar mokymo programos yra perkrautos, vaikai dažnai pervargę, neturi laiko lėtai paskaityti literatūros kūrinių. Kai nėra laiko lėtai skaityti, nėra ir kūrybiškumo bei inovatyvumo", – dėstė M.Grigaitis.

Kaip pamėgti skaityti?

M.Grigaitis teigė pastebėjęs, kad prastėja bendras mokinių funkcinis raštingumas, todėl diktantų atžvilgiu jis save vadino senamadišku. Juos su mokiniais rašo, ir dažnai. Juk mokėti taisyklingai rašyti gimtąja kalba yra gero tono ženklas.

Žmonės, turintys humanitarinį išsilavinimą, linkę domėtis literatūra ir menu, turi didesnes galimybes įsidarbinti.

Ką daryti tiems, kuriems literatūra – ne prie širdies? Mokytojas priminė, kad motyvuoti vaikus yra ne tik mokyklos pareiga.

"Norėčiau atkreipti dėmesį, kad prie kultūrinio ir vertybinio ugdymo turi prisidėti ir tėvai. Norėčiau apeliuoti į jų sąžinę", – sakė kaunietis. Jis pateikė pavyzdį, jog iš ne vieno mokinio yra girdėjęs, kad šis linkęs į humanitarinius mokslus, bet tėvai įtikinėja, kad pasirinkus šią sritį bus sunku susirasti darbą, pragyventi.

"Tokius tėvų argumentus paneigia sociologiniai tyrimai. Žmonės, turintys humanitarinį išsilavinimą, linkę domėtis literatūra ir menu, turi didesnes galimybes įsidarbinti. Teko skaityti, kad didesnių korporacijų vadovai yra humanitarinio išsilavinimo. Tai išsilavinimas, kuris išlaisvina mąstymą, verčia mąstyti, spręsti problemas kūrybingai", – akcentavo M.Grigaitis.

Jo manymu, pasikeitus tėvų požiūriui, žiniasklaidai pradėjus kurti elito atstovų kaip išsilavinusių, apsiskaičiusių žmonių įvaizdį, automatiškai keistųsi ir jaunosios kartos atstovų požiūris.