Menininkė J. Rekevičiūtė: prieš sudegdama spėjo save išdalyti

Daugiafunkcė menininkė

Ugninės garbanos, raudonos lūpos, mėlyna suknelė, tokios pat spalvos pėdkelnės, auskarai iki pečių, plati šypsena, vešlūs antakiai, plunksnos ant blakstienų, puodelis, linkintis geros dienos, apyrankė su akį merkiančia mistine būtybe, grafikos darbai, pasakojantys baroko istoriją, ir šukė, rėkianti apie meilę gimtajam miestui, – tokia buvo J.Rekevičiūtė, daugiafunkcė menininkė, Petrašiūnų rajono ambasadorė.

Aš nežinojau, kas yra baimė. Lygiai taip pat nesuvokiau, kas yra mirtis.

"Gimiau ir augau Petrašiūnuose, T.Masiulio gatvėje. Trijų aukštų name, kuris tuomet atrodė kaip visų penkių", – specialaus dienraščio leidinio "Aštuonios Kauno dienos" vieną iš puslapių daugiau nei prieš dvejus metus savo pasakojimais iliustravo J.Rekevičiūtė, pastaruosius dešimt metų skaičiuojanti Vilniuje.

Tąkart ji prisiminė rytinius girtuoklius, prie metalinių garažų siurbiančius stiprų vyną ir alų, aplink žvygaujančias kiaules su paršiukais, nedidukę dėvėtų drabužių parduotuvę su visais jos lobiais, namų sienas, išlaisvinančias sparnuotą sielą, ir senąsias Petrašiūnų kapines, kuriose vaikystėje žaisdavo slėpynių.

"Aš nežinojau, kas yra baimė. Lygiai taip pat nesuvokiau, kas yra mirtis, todėl jos nesureikšmindavau", – taip sakydama, J.Rekevičiūtė, veikiausiai, iki galo nebuvo atvira.

Kalbėjo apie mirtį

Ilgametis menininkės bičiulis režisierius Vytautas Balsys pasakojo, kad kiekvieno brangaus žmogaus išėjimas smogdavo menininkei į paširdžius.

"Jūratė turėjo kažkokią mirties nuojautą. Dažnai apie tai kalbėdavome", – V.Balsys krimtosi, kad pastaraisiais metais  susitikimų pastebimai sumažėjo.

Anksčiau judviejų bendro laiko būta kur kas daugiau. Spalvinguose grafikės namuose, šurmuliuojančiose miesto kavinėse ar parodų atidarymuose.

"Kaip susipažinome su Jūrate? Pradžioje tai buvo simpatiški prasilenkimai. Vėliau mus sujungė kūrybinis bendradarbiavimas. Kartu dirbome televizijoje, teatre. Vienam Mažojo teatro spektakliui ji kūrė dekoracijas ir kostiumus", – atitolusi kilometrais, J.Rekevičiūtė esą nepamiršo nei Kauno, nei V.Balsio, nei teatro.

Tomo Raginos nuotr.

Su didžiausiu malonumu lankėsi visose premjerose, į kurias ją pakviesdavo režisierius.

Čia visiems galiojantis dėsnis – suvoki, ką turėjai, tik tada, kai netenki.

"Jūratė buvo labai paslaptinga. Save ji pateikdavo labai ekstravagantiškai, bet viduje buvo trapi ir pažeidžiama. Ji buvo vieniša. Užmiršta? Nesutinku. Ji buvo matoma ir įvertinta", – V.Balsys neabejojo, kad, menininkei išėjus anapilin, ją ištiks kitų iškilių asmenybių likimas.

Žmonės ims kalbėti, kokia geniali, išskirtinė ir ypatinga ji buvo, o darbai, kuriuos kūrėja dovanojo pasauliui, taps neįkainojami.

"Čia visiems galiojantis dėsnis – suvoki, ką turėjai, tik tada, kai netenki", – Jūratei už draugystę ir spalvas dėkojo V.Balsys.

Ryški ir vieniša

Su J.Rekevičiūte televizijos žurnalistas, laidų vedėjas, prodiuseris, filmų garsintojas ir rašytojas Rytis Zemkauskas buvo pažįstamas bemaž 30 metų. Kaip ir su V.Balsiu, pradžioje juodu siejo darbas televizijoje – R.Zemkauskas režisavo reklaminius klipus, J.Rekevičiūtė buvo atsakinga už meninę dalį.

"Su Jūrate paprastai kalbėdavome apie meną. Taip, anais laikais menas ir kūryba buvo pagrindinės temos. Gyvenimo dalykai prasidėjo gerokai vėliau... Kaip sakant, liko mažiau meno ir daugiau egzistencijos", – žmogaus dvasinio pasaulio santykį su būtimi bičiuliai aptarinėjo ir virtualioje erdvėje, ir telefonu, ir gyvai susitikę.

Paprašytas apibūdinti Jūratę, R.Zemkauskas susimąstė, o po akimirkos tik dar sykį paliudijo V.Balsio žodžius.

"Aš pasakysiu esminį dalyką – ji buvo vienišas žmogus. Ši sąvoka apibrėžė ir gyvenimą, ir kūrybą. Galima teigti, kad Jūratė niekur netiko iki galo, todėl stengėsi sukurti pasaulį, kuris jai būtų patogus. Jai pavyko, ir tai buvo didžiausias žygdarbis", – kalbant telefonu kartkartėmis tarp sakinių girdėjosi mąslios žurnalisto pauzės.

Netrukus – puodelių skambesys. Jų žinomo kauniečio namų virtuvėje galima suskaičiuoti dešimtis. Perpus mažiau arbatinukų, cukrinių ir indelių prieskoniams ar arbatžolėms. Kitą rytą po to, kai sužinojo apie bičiulės netektį, R.Zemkauskas į menininkės dovanas žiūrėjo iš tolo – bijojo liesti, kad šios nepabirtų šukėmis.

"Galvoju, kad visas Kaunas ir pusė Lietuvos turi po jos pieštą puodelį. Ji išliko gabalėliais visur – tarsi sudegusi žvaigždė", – dešimtį metų kavą ir arbatą gėręs iš bičiulės dovanų, ritualo R.Zemkauskas sakė nemanąs išsižadėti.

Kūrė vestuvinę puokštę

Iš lelijų žiedlapių surinkome kamelijos žiedą, o žemyn sviro Jūratės dievinamos kalijos.

J.Rekevičiūtė, anot kauniečio floristo Marijaus Gvildžio, buvo ta, kuri jį padrąsino siekti savo svajonę. Tiesa, prieš tai nurodė tinkamą kryptį.

"Mokykis! Tai menas, o ne tik maloniai kvepiantys žiedai", – bičiulės patarimas buvo neįkainojamas.

M.Gvildys gėlių pasaulyje skaičiuoja tiek, kiek truko jų draugystė – 25-erius metus, o jo vardas gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai pasaulyje. Kauniečio kurtos kompozicijos puošė įvairias vietas ir renginius, o J.Rekevičiūtės vestuvių dieną baltais žiedais skleidėsi nuotakos rankose.

Tomo Raginos nuotr.

"Tai buvo bendras projektas. Iš lelijų žiedlapių surinkome kamelijos žiedą, o žemyn sviro Jūratės dievinamos kalijos", – M.Gvildys neslėpė, kad, nepaisant puokštės grožio, menininkės charakterio ir visų spalvų ji neatskleidė. – Sunku būtų įvardyti vieną žiedą, kuris apibūdintų Jūratę. Greičiau tai būtų puokštė, ir ne viena, o keturios – kiekvienam metų laikui: žiemai, pavasariui, vasarai ir rudeniui."

Pastarasis, anot M.Gvildžio, jam ilgai siesis su bičiulės netektimi ir nerealizuotomis svajonėmis. Kadaise J.Rekevičiūtės darbams atvėręs savo senosios galerijos duris, floristas kūrėjos grafiką, keramiką ir papuošalus svajojo išvežti į Sankt Peterburgą ar net Niujorką.

"Apmaudu, kad svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Dabar kaip tik esu Sankt Peterburge, bet be jos", – floristas krimtosi ne tik dėl praleistos galimybės atsisveikinti su bičiule, bet ir dėl kitų neišnaudotų progų.

Išskirtinė asmenybė

Jūratė Rekevičiūtė gimė 1969 m. Kaune, 1996 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė dailės pedagogikos studijas. Menininkė parodose dalyvavo nuo 1987 m., o 1997 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą.

J.Rekevičiūtė – įvairiapusė menininkė, kūrusi grafikos, tapybos darbus, interjero detales, porceliano indus, juvelyriką, rengė instaliacijas, televizijos scenografiją ir prie visos dailės sričių gausos kuravo šiuolaikinio meno projektus. Išskirtiniai J.Rekevičiūtės kūrybos bruožai – ekspresyvios spalvos, barokiškai įmantrios, ekstravagantiškos formos. Autorė savo grafikos kūriniuose naudojo pačios naujai išrastą – atspaudo nuo suknelės techniką. Žymiausi J.Rekevičiūtės kuruoti projektai – 2005–2008 m. grafikos bienalė "Now Art Now Future. Print" ir 2004 m. projektas "Džiazuojantis estampas".

2005 m. J.Rekevičiūtė buvo įvertinta Šiaurės šalių ministrų tarybos biuro Lietuvoje "Sleipnir" programos stipendija, 2006 m. grafikos bienalės "Now Art Now Future. Freedom / Rytoj Yra Dabar. Laisvė" stipendija, 2006 m. "Meistro" apdovanojimu Sankt Peterburgo XIV tarptautinis menų festivalyje "Master Klass", o 2007 m. – "Künstlerhaus Lukas" stipendija.

Šaltinis: Lietuvos dailininkų sąjunga