Maži rūmai, turintys didelę istoriją: prezidento rezidencija Kaune

Mums, lietuviams, svarbiausias yra Nepriklausomos Lietuvos Respublikos dvidešimtmetis (1918–1940 m.), kai rūmuose rezidavo visi trys tarpukario Lietuvos prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius. Būtent šiemet, balandžio 4-ąją, minėtas Lietuvos valstybės Prezidento institucijos įkūrimo šimtmetis, o šių metų rugsėjį bus 100 metų, kai rūmai tapo valstybės vadovo būstine. 1919–1940 m. pastatas buvo ir oficialių ceremonijų vieta, ir prezidento šeimos butas. Į rūmus atvykdavo aukšto rango svečiai, juose buvo rengiami priėmimai, kuriamos prezidentinio gyvenimo tradicijos. Čia taip pat buvo rengiami posėdžiai, priimami valstybės likimą lemiantys sprendimai. Rūmuose gyveno ir dirbo tarnautojai, prezidentų šeimos, augo jų vaikai, net vyko vestuvės. Apie Prezidento rūmų gyvenimą būtų galima papasakoti daugybę mažų pasakojimų, kurie kartu mums leidžia suprasti ypatingą ir didelę rūmų istoriją.

Lemtingos įkurtuvės

1919 m. rugsėjį į arti Kauno senamiesčio ir naujamiesčio sandūros esantį pastatą įsikėlė pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Dar XIX a. viduryje statyti rūmai istorijos tėkmėje buvę carinės Rusijos Kauno gubernatoriaus, Pirmojo pasaulinio karo metais – vokiečių kaizerinės valdžios būstine, tapo aukščiausio nepriklausomos Lietuvos pareigūno rezidencija. Be reprezentacinių ir darbo kambarių, rūmuose buvo įrengtas ir prezidento šeimos butas. XX a. 4 dešimtmetyje čia buvo prezidento ir jo žmonos miegamieji, tarnaitės, vaikų kambariai, prezidentienės salonas, valgomasis, prezidento dovanų muziejus, gailestingosios medicinos sesers kabinetas ir kiti kambariai.

Prie prezidento rūmų buvo iš trijų pastatų sujungtas fligelis. Jame įsikūrė prezidento kanceliarija, taip pat buvo įrengti butai kanceliarijos viršininkui, vairuotojams, sodininkui, šveicoriui, prezidentūroje tarnaujantiems karininkams, prezidento asmens adjutantui. Prezidentūros sklype stovėjo ir daugiau pagalbinių pastatų, taip pat buvo užveisti du sodai. Anot amžininkų: "Sode žvyruoti takai, įvairiausiomis gėlėmis apsodintos ežios ir gražiai gėlėmis išpuošti skritiniai. Prezidento rūmai baltuoja tarp žalumynų, tarytum, gulbė tvenkinyje, – virš rūmų plevėsuoja valstybinė vėliava – raudoname dugne – baltas Vytis."

Už rūmų buvo ir dar vienas mažesnis sodelis su šiltnamiu. Šis sodelis nuo gatvės (dabar – Šv.Gertrūdos g.) buvo atitvertas mūrine tvora, todėl praeivių nebuvo matomas. Amžininkų teigimu, šiltnamyje kartais mėgo darbuotis ir Prezidento žmona Sofija Smetonienė. Sklype už namo taip pat buvo įrengta sporto aikštelė, kurioje, greičiausiai, treniruodavosi ir prezidento A.Smetonos sūnus Julius – Lietuvos teniso rinktinės narys. Ten buvo ir pavėsinė poilsiui, augo vaismedžiai, bėgiojo šeimos šuo.

(Ne)matomi žmonės

Kad prezidentūros rūmai būtų gražūs ir tvarkingi, o svečiai maloniai priimti, rūpinosi prezidentūros darbuotojai. Darbuotojai buvo skiriami į dvi grupes: Prezidento kanceliarijos ir rūmų tarnautojus. Ilgainiui abi šios grupės buvo prilygintos valstybės tarnautojams ir jiems buvo suteiktos kategorijos, kurios nulemdavo atlyginimą.

Pavyzdžiui, 1926 m. sausį žemiausią, I kategoriją prezidentūroje turėjusi tarnaitė P.Germanaitė gavo 150 litų, o aukščiausią – XIII – turėjęs kanceliarijos viršininkas P.Bielskus – 1 100 litų darbo užmokestį. Darbuotojams tam tikrą laiką taip pat buvo mokami trimetis, vaikų ir švenčių priedai, o už darbo metu dėvimus reikalingus drabužius buvo apmokama iš prezidento kanceliarijos sąskaitos. Kai kuriems tarnautojams buvo suteiktas ir butas, tačiau 1922 m. ministrų kabineto nutarimu už jį iš atlyginimo buvo išskaičiuojama 10 proc., o vėliau ir šis išskaičiavimas panaikintas.

XX a. 4 dešimtmetyje prezidentūroje dirbo: kanceliarijos viršininkas, kanceliarijos ir ūkio vedėja, mašininkė-stenografė, buhalteris, raštvedys, šoferis, kvalifikuotas tarnas, šveicorius, kurjeris, du sargai, virėja, tarnaitė, prezidento asmens ir rūmų adjutantai, komendantas. Atrodo, kad gerai savo pareigas atlikęs personalas rūmuose liko dirbti ir pasikeitus jų šeimininkams.

Praėjus dešimtmečiui po A.Stulginskio prezidentavimo pabaigos, tuometėje A.Smetonos prezidentūroje vis dar darbavosi 6 iš 11 senųjų darbuotojų. Ypatingomis progomis, per iškilmingus priėmimus ar vaišes, šiems žmonėms padėti buvo samdomi patarnautojai ir virėjai iš aukščiausios klasės Kauno restoranų. Nudirbti įvairiems didesniems ūkiniams, aplinkos tvarkymo, puošybos darbams taip pat buvo kviečiami papildomi asmenys.

Lankytojo žvilgsniu

O kokie prezidentūros rūmai atrodydavo jų svečiams? Kokias istorijas apie viešnagę rūmuose jie pasakodavo? Ar lengva buvo patekti pas pirmąjį valstybės pilietį? Amžininkai savo atsiminimuose rašo: "Gatvėje prie sodo vartų stovi vienas policininkas sargybinis. Vartai dienos metu atidaryti, – geram orui esant policininkas sargybinis stovi ar vaikšto vartų angoje, lyjant budi sargybinėje. Einant prezidentūros sodan, policininkas mandagiai paklausia, kur einama." Pas prezidentą buvo galima patekti tik iš anksto susitarus, priėmimo valandomis. Jei interesantas nebuvo susitaręs, sargybinis nurodydavo laiką, kada galima ateiti.

Praėjus pro vieną apsaugos punktą prie sodo vartų, lankytojai sutikdavo dar vieną užkardą prie įėjimo į pastatą: "Rūmų duris saugo du kariai – garbės sargybiniai su plieno šalmais ant galvos, šautuvu rankoje; prezidentui įeinant į rūmus ar išeinant, sargybiniai pagerbia šautuvu. Priemenėje stovi aukšto ūgio, jau senyvas, nusvirusiais ūsais mandagus šveicorius. Laukiamajame – rūmų komendantas. Kitame kambaryje – prezidento adjutantas. Ir tik praėjęs pro tuos visus asmenis, patenki pagaliau pas patį Respublikos prezidentą. Iš pirmojo aukšto laukiamojo plačiais kilimu išklotais laiptais pakyli į antrąjį aukštą. Pereini minkštų baldų pristatytą priėmimų salę (...), patenki į nedidelį prieškambarį ir sustoji ties uždaromis durimis. (...) Tai nedidelis, kuklus kambarys, kurio viename gale prie lango stovi knygomis ir raštais apverstas stalas, o antrame – keli minkšti foteliai ir apvalus staliukas. Ponas prezidentas įeinant pasitinka." Toks buvo eilinio svečio kelias iki prezidento kabineto.

Oficialieji renginiai

Į prezidentūrą patekti buvo galima ir įvairiomis šventinėmis progomis ar specialių priėmimų metu. Tradiciniai tapo ką tik išrinkto prezidento pasveikinimo vizitai. Sveikintojams minučių tikslumu buvo paskirtas atvykimo ir viešnagės laikas. Tokie sveikinimo vizitai vykdavo ir pirmosiomis naujųjų metų dienomis, o vadovaujant prezidentui A.Smetonai sveikintojai pasirašydavo svečių knygoje ir per šalies vadovo varduves.

Dar viena proga, kai į prezidentūros rūmus atvykdavo gausus būrys svečių, buvo Vasario 16-osios šventė. Minint nepriklausomybės metines, rūmų kieme vykdavo ir gausios šventinės eitynės. Išėję į prezidentūros balkoną prezidentai susirinkusiems pasakydavo sveikinimo kalbą. Šį tradicija buvo populiari ne tik Vasario 16-osios, bet ir Gegužės 15-osios, o vėliau ir Rugsėjo 8-osios švenčių dienomis. Šiomis progomis pastatas buvo iliuminuojamas elektros lemputėmis, puošiamas žalumynų girliandomis ir patriotine simbolika.

Nutilus valstybinių renginių prezidentūroje šurmuliui, valstybės vadovas grįždavo pas savo šeimą. Prezidento rūmuose gyveno ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir jų šeimos.

Prezidentams tekdavo ir dar viena pareiga – priimti į Lietuvą atvykusių diplomatinių pasiuntinių kredencialus (skiriamuosius raštus). Pasitinkant užsienio atstovą, prezidentas į jo rezidenciją pasiųsdavo savo automobilį, lydimą maždaug 16 Pirmojo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulko husarų raitelių eskorto. Su delegacija atvykusį į prezidento rūmus pasiuntinį pasitikdavo išsirikiavusi garbės sargyba ir orkestras, sugrojęs svečio šalies ir Lietuvos Respublikos himnus. Prie durų svečius sutikdavo prezidentūros tarnautojai, o antrame aukšte, audiencijų salėje, laukdavo ir prezidentas. Įteikdamas kredencialus diplomatas su prezidentu apsikeisdavo sveikinimo kalbomis. Dažniausiai po pietų svečio garbei prezidentūroje buvo rengiama arbata arba pietūs.

Į prezidentūrą taip pat buvo kviečiami įvairaus rango Lietuvos ir užsienio pareigūnai, organizacijų atstovai, vykdavo ir Seimo narių, Vyriausybės ir prezidento pasitarimai, ministrų kabineto posėdžiai ir kt. Iš šių posėdžių protokolų galima suprasti, kad prezidentūroje vykusius posėdžius, kuriems prezidentas ir pirmininkavo, jis laikė svarbesniais, nei rengtus kitur. Čia taip pat buvo teikiami aukščiausi valstybės apdovanojimai.

Nuo varduvių iki vestuvių

Nutilus valstybinių renginių prezidentūroje šurmuliui, valstybės vadovas grįždavo pas savo šeimą. Prezidento rūmuose gyveno ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir jų šeimos. Taigi rūmus savo namais laikė A.Smetona ir jo žmona Sofija, sūnus Julius, dukra Marija, A.Stulginskis su žmona Ona ir dukra Aldona bei Kazys Grinius. Šios šeimos čia švęsdavo religines šventes – Kalėdas, Velykas, taip pat ir asmenines. Pavyzdžiui, 1926 m. gruodžio 17 d. buvo ruošiamos didelės prezidento K.Griniaus 60-ojo jubiliejaus vaišės, kurias sugadino įvykdytas valstybės perversmas. Yra išlikę žinių, kad prezidento žmona S.Smetonienė taip pat kasmet sulaukdavo svečių per savo varduves. Dažniausiai tai buvo artimiausi giminės ir draugai. Ta proga buvo ruošiamos vaišės. Kaip rašė prezidento adjutantas Vaclovas Šliogeris: "Vaišės būdavo kuklios: kava, sumuštiniai, pyragaičiai ir šiek tiek gėrimų. Skambant fortepijonui jaunimas pašokdavo, o vyresnieji, sėdėdami prie staliukų, pasišnekučiuodavo. S.Smetonienė mokėdavo sukurti šiltą, draugiškai šeimynišką nuotaiką. Pobūvis trukdavo neilgai, dažniausiai iki 23 val."

Prezidentūroje rengtos ir kitos didelės šeimos šventės – vestuvės. Tai buvo prezidento aplinkos artimųjų jungtuvės. 1920 m. prezidento rūmuose buvo iškelta S.Smetonienės sesers Jadvygos Chodakauskaitės ir Juozo Tūbelio santuokos šventė, 1927 m. Smetonų dukros Marijos Smetonaitės ir Aloyzo Valiušio vestuvės. Nors į jas buvo kviesti tik patys artimiausi, tačiau vis tiek susidarė apie 75 svečiai. Grįžusius į prezidentūrą jaunavedžius pasitiko su šampano taurėmis. 1929 m. birželį rūmuose įvyko ir prezidento dukterėčios Elenos Smetonaitės bei Stasio Raštikio vestuvės. Štai ką apie jas prisiminė pats jaunavedys: "Iš bažnyčios jaunavedžiai Respublikos prezidento automobiliu buvo nuvežti pasigrožėti Mickevičiaus slėnio grožybėmis, o iš ten į prezidentūrą, kur Respublikos prezidentas ir ponia Z.Smetonienė buvo iškėlę mums gražią vestuvių puotą. Prie įėjimo į didžiąją prezidentūros salę buvome sutikti su šampano taurėmis, kurias, šampaną išgėrę, turėjome sudaužyti į grindis mudviejų būsimos laimės ženklui. (...) Buvome apdovanoti dovanomis."

Auros sunaikinimas

Prezidento rūmų istorija baigėsi kartu su 1940 m. prasidėjusia sovietine okupacija. Nors čia dar įsikėlė sovietų statytinis, ėjęs prezidento pareigas Justas Paleckis, tačiau nepriklausomos Lietuvos valstybės jau nebebuvo. Po Antrojo pasaulinio karo buvusioje prezidentūroje buvo įkurti Pionierių rūmai, o vėliau – Mokytojų namai. Tuo laikotarpiu šiame pastate įvyko daugybė pakeitimų: dar anksčiau išvežti baldai ir paveikslai, pirmame aukšte įrengta kino salė, pakeistas pastato išplanavimas.

1989 m. pastatas perduotas Vytauto Didžiojo karo muziejui, o 1998 m. pradėta jo restauracija, po kurios 2003 m. įvyko simbolinis prezidentūros atidarymas. Dabar Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra yra Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus filialas, kuriame veikia nuolatinė ekspozicija, rengiamos parodos, edukaciniai užsiėmimai, vykdoma mokslinė tiriamoji veika, o muziejininkai tiesia tiltus tarp akademinių istorikų ir visuomenės.

Vingiuota rūmų istorija verta knygos puslapių. Tad šiemet minint Lietuvos valstybės Prezidento institucijos šimtmetį, Istorinė LR Prezidentūra išleido šešių autorių (dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės, dr. Ingridos Jakubavičienės, Renatos Mikalajūnaitės, Justinos Minelgaitės-Plentienės, Marijos Navickaitės ir Raimondos Rickevičienės) parengtą mokslinę monografiją "Prezidento rūmai Kaune". Joje pirmą kartą atliktame kompleksiniame, nuosekliame moksliniame tyrime apie pastato istoriją gausu ir įdomių žinių apie žmones ir įvykius, gyvenusius ir dirbusius rūmuose nuo pat jų pastatymo prieš 175 metus iki šių dienų. Tad knygoje atsiskleidžia intriguojančių ir mažiau žinomų detalių ne tik apie rūmų, bet ir Kauno, Lietuvos, o kartu ir pasaulio imperijų, nuo kurių priklausė ir Lietuvos likimas, istoriją.