Iš Londono – į kaimą, kur kvepia levandomis ir medumi

Violetinė fotosesija

Kai vakarop, po darbų, įsiperšu į svečius, mane prie kelio pasitinka pati rančos šeimininkė. Tik trisdešimt keli kilometrai – ir pasijunti tarsi Pietų Prancūzijos Provanse, garsėjančiame bekraščiais levandų laukais.

Tiesa, pas Jurgitą jų dar ne tiek, kiek klasikiniame Provanso peizaže, kuriame violetiniai „kilimai“ driekiasi iki pat horizonto. Tačiau akis paganyti ir levandų aromatu pasimėgauti jų tikrai pakanka.

Įvairiaspalvius levandų krūmus Jurgita užsiaugino pati. Iš pradžių kelis parsivežė iš Anglijos: vieną pasodino mamai po langu, kitą – savame gėlių darželyje. Kai šie prigijo, rinko sėklas, daigino, o paaugusius sodinukus perkėlė į lauką. Šiuo metu čia žydi daugiau nei 500 levandų krūmų.

„Nė vienos levandos nepirkau – visos mano užaugintos“, – tikina šeimininkė ir mosteli į kitą kelio pusę, kur plyti gerokai mažesnis levandų plotelis. Juokaudama jį vadina savo „vaikų darželiu“.

Būtent čia užaugusias, žiemą sėkmingai ištvėrusias levandas ji vėliau persodina į pagrindinį levandyną, besidriekiantį iki pat prūdo, iš kurio smalsiai į atvykėlius žvilgčioja fotogeniška antytė.

„Neseniai muskusinė antis išperėjo keturiolika ančiukų. Dabar kantriai juos moko, kur ieškoti maisto, kaip elgtis ir saugotis pavojų“, – šypsosi Jurgita ir priduria, kad pas antis, vištas ir avis dar nukeliausime, tačiau pirmiausia norėtų mane nufotografuoti levandų lauke. Tam jau paruošta ir vieta, ir šiaudinė skrybėlė.

„Šie metai pirmieji, kai išdrįsau kviesti žmones į svečius fotografuotis tarp levandų, – pasakoja ji. – Iki tol vis maniau, kad mūsų levandynas per mažas, ypač palyginti su Mayfieldo levandų laukais, į kuriuos važiuodavome dar gyvendami Anglijoje.“

Kol pozuoju tarp zvimbiančių gėlynų, suprantu, kodėl ši ranča gavo tokį vardą – aplink gausybė bičių renka nektarą.

„Turiu penkiolika avilių. Niekas manęs bitininkystės nemokė. Skaičiau, domėjausi, bandžiau. Dabar internete tikrai nemažai informacijos. Pati kopinėju medų, gydau bites, plečiu ir prižiūriu jų lizdus, sugaudau spiečius, kai jie atlekia į mūsų kiemą“, – pasakoja J. Marazienė.

Per kelerius metus, praleistus rančoje, ji jau išmoko, kad su bitėmis reikia elgtis ramiai ir niekada neiti prie avilių esant prastos nuotaikos.

„Jos dirba savo darbus, o aš ateinu pas jas dirbti savųjų. Kaip sakoma, nemokša bitininkas yra didžiausias bičių priešas, todėl stengiuosi nuolat šioje srityje tobulėti“, – šypsosi pašnekovė.

Fotosesija: per patį levandų žydėjimą svečiai gali ir pasifotografuoti, ir pasimėgauti jų aromatu. / J. Marazienės asmeninio archyvo nuotr.

Supa daugybė garsų

Sėdamės ant kelmų po šimtamete liepa ir kalbamės. Jurgita sako, kad, kai pražysta liepa, bičių dūzgimas dar garsesnis. O kur dar naminių paukščių choras – kalakutai, patarškos, gaidžiai, antys. Dar pridėkime šunis, kates ir avis… Jurgita tikina, kad gyvenant gamtoje ausis greitai pripranta prie visų garsų.

Neseniai moteris atrado folkloro ansamblį „Rasa rasoj“ ir dukart per savaitę važiuoja į Vilkiją padainuoti.

„Anksčiau mudvi su mamyte ir seserimi dirbdamos dažnai užtraukdavome dainą – visų trijų balsai gražiai skambėjo. Kai vadovė paskambino ir pakvietė, ilgai nedrįsau prisijungti prie ansamblio, bet kai pagaliau įsidrąsinau, supratau, kiek daug džiaugsmo jis man teikia. Gavau tautinį kostiumą, jau spėjau sudalyvauti keliuose pasirodymuose. Gera bent trumpam atsitraukti nuo daržų, pabūti tarp žmonių“, – džiaugiasi pašnekovė.

Jai garsiai pritaria taksų veislės šunelis Rokis. Kol kalbamės, sukiojasi aplink mus kaip vijurkas – tai kokią vištą per lauką užsiveja, tai tolumoje avis išvydęs tvarką daro – į tvartą jų būrelį varo.

Jurgita lyg ir teisinasi, kad nerasime pavyzdingai išpuoselėto ūkio. Viskas čia – taip, kaip gamtoje. Niekas dirbtinai nepagražinta ar neišpuoselėta. „Dėl to ir ranča“, – aiškina, nors pripažįsta, kad šis nelietuviškos kilmės pavadinimas ne vienam užkliūva.

Daugelis stebisi, kaip ji suspėja viskuo pasirūpinti: gėlėmis, daržais, gyvuliais. Jurgita tik šypsosi ir sako, kad jėgų suteikia pati gamta. Kai nuo ravėjimo paskausta nugarą, gelbsti pačios pasigamintas kaulažolių tepalas.

„Kaulažolės šaknis reikia kasti ankstyvą pavasarį arba rudenį – tuomet jos turi daugiausia vertingųjų savybių. Mamos paliktose knygose radau receptą, pasigaminau kaulažolių ištrauką su kiaulės taukais ir avies lajumi, pradėjau ja tepti skaudančią nugarą. Po kelių dienų skausmą tarsi ranka nuėmė“, – džiaugiasi Jurgita.

Su meile: kiekvienas augalėlis Jurgitos rankomis išglostytas, išmyluotas. / J. Marazienės asmeninio archyvo nuotr.

Išsaugojo mamos ūkį

Kadaise čia šeimininkavo Jurgitos mama. Jos netekus teko apsispręsti, ką daryti su ūkiu. Tuo metu J. Marazienė dirbo konditere vienoje konditerijos įmonėje. Darbo buvo daug, o atlyginimas – nedidelis.

Sesuo, juvelyrė, siūlė ūkį parduoti – net skelbimą jau buvo įdėjusi. Tačiau kaip atsisakyti vietos, į kurią sudėta tiek daug darbo, meilės ir širdies?

„Aš įsikibusi jo laikiausi, kol galiausiai priėmiau sprendimą čia persikelti gyventi“, – pasakoja Jurgita. Ji priduria, kad daržininkės, gėlininkės ir bitininkės gyslelę greičiausiai bus paveldėjusi iš savo senelių.

„Mano senelis Juozas buvo girininkas. Pokario metais jis turėjo gražų sodą, bičių. Tais laikais, kai laikyti bites nebuvo paprasta, jie su močiute jas slėpdavo namo palėpėje – stoge padarydavo lakas, kad šios galėtų laisvai skraidyti. Iki dabar išlikęs prisiminimas, kaip močiutė Adelija lauko virtuvėlėje, vadinamoje kuknelėje, atriekdavo didžiulę riekę duonos, storai užtepdavo medaus ir duodavo mums, vaikams, valgyti“, – prisiminimais dalijasi J. Marazienė. Ji prašo paminėti, kad yra labai dėkinga savo tetai Reginai iš Kulautuvos. Būtent ji Jurgitą išmokė svarbiausių bitininkystės pamokų.

Rančoje darbo daug: daržai, gyvuliai, bitės, gėlės, bet eini ir darai, nes malonu širdžiai. Darai tai, kas svarbiausia, o ko nespėji, neimi į galvą.

Iš pradžių, kol dar nežinojo, kaip su tomis bitėmis elgtis, jai tekdavo visko patirti. „Kartą bitė įgėlė man tiesiai į kaktą. Iškilo didžiulis guzas, tinimas nusileido iki pat kaklo – organizmo reakcija buvo tikrai stipri. Bet metai po metų, geluonis po geluonies – ir kūnas priprato. Dabar, kai einu pas bites, apsivelku specialų kostiumą, užsimaunu pirštines, kad pačiai ramiau būtų“, – aiškina pradedančioji bitininkė.

Paklausta, kuri ūkio veikla jai teikia daugiausia gerų emocijų, Jurgita rodo į prieskoninių žolelių lysves. „Labai mėgstu prieskonines žoleles, dedu jų beveik į visus patiekalus. Visas žoleles susidžiovinu, paskui pirštais sutrupinu ir pripildau didžiausius stiklainius“, – pasakoja.

Atvykstantys į rančą žmonės taip pat gali jų įsigyti. Buvo laikas, kai Marazai turėjo e. parduotuvę, bet ši reikalavo labai daug laiko prie kompiuterio, o gyvuliai, daržai nelaukia, tad galiausiai teko ją uždaryti.

Tikslas: J. Marazienė norėtų sutvarkyti šimtametę trobą ir rengti joje edukacijas, o kol kas girgždančios durys kviečia užsukti į Jurgitos gaminių parduotuvėlę. / J. Marazienės asmeninio archyvo nuotr.

Dešimt metų Anglijoje

Jurgita rodo į tris juodus it smala katinus. Vieną jų – Tigrių – šeima parsivežė iš Anglijos.

Į užsienį pora išvyko norėdama užsidirbti nuosavam būstui. Praleido ten trejus metus, susitaupė pinigų ir, grįžę į Lietuvą, Fredoje nusipirko kotedžą. Vos pradėjus jį įsirengti, santaupų ir vėl pritrūko – teko dar kartą krautis lagaminus. Šįkart į Angliją sutuoktiniai išvyko jau su dviem Lietuvoje gimusiais sūnumis.

„Antrą kartą Anglijoje praleidome apie dešimt metų. Vyras dirbo lietuvių statybų įmonėje – įrenginėjo loftus. Darbas buvo geras, o uždarbio užteko ne tik pragyventi, bet ir pakeliauti“, – pasakoja Jurgita. Ji likdavo namuose su vaikais, o laisvu laiku eidavo tvarkyti anglų namų.

Vis dėlto, gyvendama svetur, moteris nė akimirkai neatsisakė minties sugrįžti į Lietuvą. Todėl samdė sūnums lietuvių kalbos mokytoją, vežiojo juos į lituanistinę mokyklą.

„Visada tikėjau, kad anksčiau ar vėliau grįšime į gimtinę“, – tikina ji. Jurgita priduria, kad Anglijoje prie namų buvo įsirengusi nedidelį sodelį, kur augino levandas, rododendrus, melisas ir kitus augalus.

Kartą, grįžusi su berniukais vasaros atostogų į Lietuvą, ji nusprendė pasidomėti, ar netoli namų esanti Prezidento Valdo Adamkaus gimnazija priimtų jos sūnus Dominyką ir Tautvydą mokytis. Priėmė.

„Iš pradžių vyrui nieko nesakiau. O kai jau gavau mokyklos direktoriaus sutikimą, nebebuvo kur trauktis – susikrovėme daiktus ir išvažiavome namo“, – prisimena ji.

Šiandien vyresnysis sūnus jau baigęs mokyklą ir gyvena tėvų kotedže Fredoje, o jaunėlis Tautvydas dar mokosi vienuoliktoje klasėje.

„Mano sūnūs geri. Savaitgaliais atvažiuoja pas mus į rančą, padeda“, – džiaugiasi mama ir pasakoja, kad berniukams po vasarų, praleistų pas močiutę kaime, netoli Vilkijos, būdavo labai sunku grįžti į Angliją.

„Atsisveikindami verkdavome visi – ir mama, ir sesuo. Būdavo tikra ašarų pakalnė“, – dabar juokiasi Jurgita. Ji prisimena, kaip juos, vos išlipusius Londone iš lėktuvo, pasitikdavo didžiulis smogas. To smogo ji niekada nepamirš. Ir vaizdo – kaip visi skuba, leidžiasi į metro, automatiškai skaitydami laikraščius. O jie dar kurį laiką gyvendavo mamos ūkio nuotaikomis, nes ten visai kitoks gyvenimo ritmas, kitoks oras, kiti kvapai.

Jurgita tiki, kad baigę mokslus sūnūs prisidės prie rančos plėtros ir galbūt visi drauge kurs bendrą verslą. „Kol kas jie į mano veiklą žiūri šiek tiek iš šalies, bet vis dažniau pagiria už tai, ką darau. Tai teikia vilčių ateičiai“, – viltingai kalba ji ir priduria, kad rūpintis ranča padeda vyras Gediminas.

Jis stato tvoras, tvarko stogus, ruošia malkas, rūpinasi gyvuliais, gardais, taiso avilius, vielina bičių rėmelius, pjauna žolę ir daro daugybę kitų sunkių darbų. Be jo pagalbos niekaip neišsiverstų. Padeda ir vienuolikmetė Marazų dukra Gabija.

Dainingai: Paštuvos Nemuno slėnyje nuaidėjo „Kaimynų Joninės“, kuriose šventinę nuotaiką kūrė ir Vilkijos kultūros centro folkloro ansamblis „Rasa rasoj“. / J. Marazienės asmeninio archyvo nuotr.

Ūkyje – ne tik levandos

Paklausta, kas labiausiai džiugina čia atvykusius žmones, Jurgita sako, kad ne vien levandos. Tolumoje matyti ramiai besiganančios avys. Joms specialiai dar mamytės laikais statytas tvartas, kuriame telpa iki 200 avių. „Savo rankomis jį statėme“, – pabrėžia moteris.

Už tvarto Jurgita rodo ančių ir vištų valdas, atskirtas vielinėmis tvorelėmis. Antis bėgikes ji įsigijo kovoti su šliužais ir erkėmis, o višteles patarškas – dėl smagaus jų tarškėjimo. Kaip gera laikyti rankose mažą ančiuką! Tokia akimirka miesto žmogui suteikia ypač daug džiaugsmo.

„Turime savų kiaušinių – ir vištų, ir ančių, ir kalakutų. Paukštienos, avienos. Mano svajonė – kad iš savo ūkio galėtume prasimaitinti“, – dalijasi Jurgita, lydėdama mus į nedidelę krautuvėlę, įrengtą šimtamečiame name.

Čia viskas pagaminta Jurgitos rankomis iš to, ką užaugina ir surenka ūkyje. Lentynose – kvapnios vaško žvakės, muilai, pačios šeimininkės išsuktas medus, žolelių arbatos, smilkalai, levandų ir rožių žiedlapių hidrolatai.

Augina svajones

Didžiausia Jurgitos svajonė – atnaujinti senąjį namą ir jame rengti edukacijas.

„Veiklų galėčiau sugalvoti labai daug, bet kol kas nelabai yra kur jas organizuoti. Galėtume ir žvakes iš bičių vaško lieti, ir sukti jas iš bičių korių. Dekoruotume gyvomis ir džiovintomis gėlytėmis. Arba galėtume pirštais nusikulti levandų žiedelius ir gaminti iš jų kvapnius levandų maišelius. Būtų tokia smagi terapinė edukacija“, – apie ateitį įsisvajoja J. Marazienė.

Darbus ji pradeda gamtos ritmu – tekant saulei. „Šiandien buvo nėštukių fotosesija levandų lauke. Teko joms viską aprodyti. Vėliau lėkiau pas vištas, nes išsirito viščiukai – reikėjo juos atskirti nuo mamos. Paskui – visus paukščius išleisti į kiemą, pakeisti jiems vandenį, kad būtų šviežias“, – dienos darbus vardija ji.

Paklausta, kiek kainuoja fotosesija levandų lauke, sako, kad jokio nustatyto mokesčio nėra. Smagu būtų, jei svečiai apsilankytų jos krautuvėlėje ir ką nors nupirktų. Tada, sako, galėtų ir toliau judėti savo svajonių link.

Neseniai vyras jai padovanojo aparatą hidrolatams gaminti. Nuo tada, vos gėlėms pražydus, Jurgita gamina rožių, šalavijų, čiobrelių ir levandų hidrolatus.

„Juos naudojame gydymo tikslais. Jei dukrai sloga ar kosulys – puikiai gelbsti šalavijų ir čiobrelių hidrolatai. Pora įpurškimų į nosį ar burną – ir ligą tarsi ranka nuima“, – džiaugiasi gyduolė.

Paprašyta apžvelgti visus savo gyvenimo etapus ir pasakyti, kuris iš jų atrodo pats smagiausias, Jurgita ilgai nedvejoja.

„Rančoje darbo daug: daržai, gyvuliai, bitės, gėlės, bet eini ir darai, nes malonu širdžiai. Darai tai, kas svarbiausia, o ko nespėji, neimi į galvą. Kartais sėdime visi prie stalo, valgome savo užaugintas daržoves, o aš sau tyliai mąstau – kaip gera! Iš kaimynų nusiperkame kaimiško pieno, grietinės, sūrio. Kvepia levandos, aplink dūzgia bitelės. Ko daugiau reikia?“ – laiminga atsisveikina „Zvimbiančios rančos“ šeimininkė.