Atvirų durų diena Lietuvos banko rūmuose: ir stebėjosi šarvuočiais, ir tykojo grobio

Rinkosi numizmatai

Lietuvos banko rūmų darbuotojai neskaičiuoja duris varstančių miestiečių, tik spėja, kad kasdien čia užsuka nuo keliolikos iki kelių dešimčių interesantų. Didesnis antplūdis esą jaučiamas į prekybą paleidus naujas progines monetas.

Bent kelis numizmatus istoriniuose rūmuose sutikome ir šeštadienio vidudienį – kol dauguma smalsuolių naršė po pastato aukštus, išsirikiavę eilėje prie langelio monetų kolekcionieriai tykojo savo grobio. 

„Norėčiau 2 eurų proginės apyvartinės monetos, skirtos lietuvių kalbai ir tos su bokštais“, – į pinigą, skirtą Vilniaus miestui, pirštu bedė kaunietis Vytautas.

Garbaus amžiaus numizmato kolekcijoje panašių monetų bent kelios dešimtys. Vienas jų gavo dovanų, kitas įsigijo pusvelčiui, o už kitas nepagailėjo ir šimtinės. Šįsyk Vytautas neišlaidavo. Vieną monetą nusipirko už 2 eurus, kitą – už 9 eurus. 

„Vargu ar kiti pensininkai supras mano aistrą, – specialiame, oda trauktame dėkle paslėpęs pirkinius Vytautas ėmė dairytis po salę. – Ne kartą buvau čia, tačiau pasižvalgyti plačiau, neturėjau progos.“

Išskirtiniai baldai

Jau po kelių minučių Vytautą sutikome antrame aukšte. Nuo ten ir mes pradėjome pažintį su istoriniu, Kaune Maironio ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje metus ir pinigus skaičiuojančiu statiniu. Pirmiausiai nosį kyštelėjome į banko tarybos ir valdybos posėdžių salę. Joje – keturiolika krėslų, puoštų banko logotipais ir masyvus medinis stalas. Mėlynos sienos, laku dengtas parketas ir lubos, dekoruotas rytietiškais ornamentais.

Netoliese, plačiai atvertos durys kvietė užsukti į dar vienas, prabanga alsuojančias erdves – ano meto ministro pirmininko Augustino Voldemaro apartamentus. Pasirodo, čia buvo įrengtas ne tik jo darbo kabinetas, bet ir butas su prieškambariu, oficialiems priėmimams skirtomis patalpomis, atskiru paradiniu įėjimu su liftu ir atsarginiais laiptais. 

Čia dirbančiuosius jis kelia kiekvieną dieną. Priklausomai nuo svorio tris arba keturis žmones vienu metu. Šiandien tik išjungėme. Vargu ar mūsų senolis susitvarkytų su tokiais srautais.

Apartamentuose, kaip ir kitose antrojo aukšto erdvėse tik mediniai, reprezentaciniai baldai: rašomieji stalai, spintos, kėdės. Dauguma jų gaminti pagal specialų užsakymą Kaune veikusiame Kosto Petriko baldų fabrike. Baldai puošti drožiniais – ereliais, simbolizuojančiais valdžią, liūto letenomis, liudijančiomis galią ir tvirtumą, karališkaisiais herbais, Lietuvos banko monogramomis.

Banko sienas tebepuošia Antano Žmuidzinavičiaus, Justino Vienožinskio, Jono Mackevičiaus ir kitų žinomų šalies dailininkų darbai. Čia saugomos ir kelios lietuvių menininkų skulptūros.

Liftas tebekelia

Anuos laikus banke mena ir šviestuvai. Jų bent kelios dešimtys. Veikia ir senieji radiatoriai.

„Kaip ir liftas, – iš arčiau susipažinti su 1936-ųjų senuku, kurį pagamino bendrovė „Otis“, kvietė tarpukario dama persirengusi moteris. – Čia dirbančiuosius jis kelia kiekvieną dieną. Priklausomai nuo svorio tris arba keturis žmones vienu metu. Šiandien tik išjungėme. Vargu ar mūsų senolis susitvarkytų su tokiais srautais.“ 

Užsukome ir į vietos biblioteką. Čia tebestovi senasis ąžuolinių sieninių spintų komplektas, kasininkų stalai. Tiesa, knygų kolekcijos, kurią sukaupė A.Voldemaras, neliko.

„Prieikite arčiau“, – bibliotekoje besisukančius smalsuolius prie šešiakampio raudonmedžio stalo su šlifuotu marmuro paviršiumi kvietė banko darbuotojas.

Aplink stalą – paauksuoti krėslai, puošti stilizuotomis kojomis. Viršuje jų – egiptiečių deivės galva su sparnais, apačioje – žvėrių letenos.

„A.Voldemaras prie šio stalo žaidė kortomis“, – tiesa, kokius žaidimus, banko darbuotojas negalėjo atsakyti.

Už storų durų

Laiptais nusileidę žemyn, banko operacijų salėje ilgai netrukome – išskubėjome į uždarą kiemą, kur išrikiuoti atvirų durų dienų dalyvių dėmesio laukė trys automobiliai. Vienas jų – 1997-ųjų šarvuotis, skirtas pinigų gabenimui iš Kauno į Vilnių ir atgal.

„Kokia didžiausia suma gabenta šiuo automobiliu? Tikiu, kad smalsu, bet atskleisti negaliu“, – šyptelėjo šalia šarvuočio stovėjęs banko apsaugos departamento darbuotojas Tadas.

Galiausiai nusileidome į pastato požemius, kur įrengtos pinigų saugyklos. Jose esantys seifai tušti, nepaisant to, laikomi už įspūdingų durų. Pastarosios sveria net tris tonas ir turi pakeliamą tiltelį. Jas atrakina trys banko tarnautojai trimis skirtingais raktais.