Laukia permainos: kas vadovaus Šaulių sąjungai?

Kovo 11-ąją Kaune vyks Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimas. Šaulių atstovai iš visos Lietuvos spręs, ar premjerės Ingridos Šimonytės pasiūlytas kandidatas į LŠS vadus plk. ltn. L. Idzelis yra tinkamas vadovauti šiai organizacijai. Apie savo patirtis kariuomenėje, bendrus darbus su šauliais ir lyderystės svarbą karininkas pasakoja „Kauno dienos“ skaitytojams.

– Esate viešai sakęs, kad, „norint išjudinti užsisklendusius, dažnai mechaniškai dirbančius ir pasroviui plaukiančius lietuvius, reikalingi lyderiai, kurie gebėtų inicijuoti pokyčius ir vadovauti jiems vykstant.“ Jeigu LŠS suvažiavimas patvirtins jūsų kandidatūrą. Kokių darbų pirmiausia imsitės?

– Galvoju, kad viskas yra susiję su lyderyste, ypač su žmonių kokybe. Lietuvoje aktyvių žmonių yra mažai. Nuo nepriklausomybės atkūrimo viskas gulė ant kelių procentų aktyvių žmonių ir dar keliolikos procentų, kurie jiems padėdavo: civilinė sauga, kariuomenė ir visa kita. Pavienės asmenybės viską kūrė, kiti ant atsarginių žaidėjų suolelio sėdėjo, kritikavo, aiškino.

Iš pradžių kariuomenėje turėjome tik rusiškų knygučių, pavyzdžiui,  „Tank, odelenije v boju“ (rusų kalba – „Tankas, skyrius mūšyje“) ir nieko daugiau. Vėliau mus mokė amerikiečiai, danai, britai, švedai. Puskarininkiai nemokėjo anglų kalbos: sėdėdavome naktimis, versdavome mokomąją medžiagą, kitą dieną vesdavome pratybas. Taip pradėjo kurtis Lietuvoje kariuomenė. „Nešėme save ir, sakyčiau, dar du ant savęs užsidėję.“

Mums reikia ne demagogijos, reikia gerų pavyzdžių. Čia pats svarbiausias lyderystės matmuo. Kai į Šaulių sąjungą eina valstybės vadovai, žymūs žmonės, kaip elgiasi visi kiti? Irgi nori!

Klausimas, ar dabar žmonės nori taip sunkiai dirbti. Natūralu, nes gyvenimas gerėja. Jeigu pažiūrėsime į Lietuvą per 1 000 metų istoriją, pamatysime, kad dabar yra aukščiausia gyvenimo kokybė, gerovė ir vakarietiška laisvė. Pikas. Niekada nebuvo tokio automobilių parko, tokių namų ir kad tiek galėtum sau leisti nuėjęs į parduotuvę. Ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Plungėje, ir Telšiuose, ir kituose Lietuvos miestuose – visur žmonės atsigauna. Tačiau vis tiek visada reikia lyderystės, kai kas nors imasi iniciatyvos, – ar kokia bendruomenė, ar būrelis, ar klubas. Kariuomenė ir Šaulių sąjunga nėra tik pavienių žmonių klubas: sėdėsiu vienas ir šaudysiu per langą. To nereikia. Jungiesi į skyrių, į būrį, į kuopą, tave supa tokie pat žmonės, tave įtraukia, o gal net ir pagrobia. Mane, pavyzdžiui, pagrobė (juokiasi).

Viščiukus skaičiuojame rudenį, tad, kol nesu paskirtas Lietuvos šaulių sąjungos vadu, dabar dar daugiausia dėmesio skiriu kariuomenės kariniam rengimui, kol kas tų atsakomybių nuo manęs dar niekas nenuėmė. Tai, ką darau dabar ir kokios patirties turiu sukaupęs, kai savanorių pajėgose penkerius metus buvau už karinį rengimą atsakingas, tikrai pravers, jeigu tapsiu LŠS vadu.

Naudinga: plk. ltn. L. Idzelio nuomone, kuo daugiau politikų, kuo daugiau rimtų žmonių ateina į Šaulių sąjungą ir išeina karo pradžiamokslį, tuo visai Lietuvai yra geriau. (KTU nuotr.)

– Atrodo, kad LŠS gana gerai pažįstate iš vidaus. Kiek laiko esate šaulys?

– Oficialiai šaulys esu tik nuo pernai vasaros, priklausau Žemaitijos šaulių 8-ajai (Telšių apskrities) rinktinei. Taip jau susiklostė, kad tarnavau Klaipėdoje, šauliu tapau Telšiuose, nes maniau, kad reikia padėti labiau nutolusiems regionams. Vilniuje su šauliais esu dirbęs ketverius metus, organizavau vadų rengimą. Susirinkdavome Gen. Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ketvirtadienio vakare, sueidavo Karaliaus Mindaugo šaulių (Vilniaus apskr.) 10-osios rinktinės kuopų, būrių vadai, kitų jėgos struktūrų atstovai. Baigdavome sekmadienį vakare. Ne visur Lietuvoje taip yra, kaip Vilniuje ar Kaune, nors šauliai jau atsigauna ir Šiauliuose, ir Klaipėdoje, ir kituose miestuose.

Pirmą kartą su šauliais susidūriau 2011 m., kai pamačiau, kad šaulių būrelių nėra Akmenės, Papilės, Ventos ir kitose gimnazijose. Liūdnokas buvo vaizdas. Aprengėme Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) savanorius šaulių uniformomis, kūrėme LŠS būrelius. Po kelerių metų Akmenės jaunieji šauliai gavo iš prezidentės Dalios Grybauskaitės vėliavą, ją sausio 1 d. keičia Vilniuje, Gedimino bokšte. Tai lyderystės rezultatas: jeigu parenki tinkamus žmones į tinkamas pozicijas, galima daug padaryti per kelerių metų laikotarpį. Tačiau taip nebus, kad staiga kažką pakeisime.

Viskas priklauso nuo išteklių. Kita vertus, jeigu ir gavai išteklių, tai nereiškia, kad dabar čia viskas tau iš dangaus pabirs. Dar yra ir personalo klausimai. Žmonių sparčiai mažėja, ir situacija tik blogės. Nėra lojalumo organizacijai, o mes norime, kad žmogus kariuomenėje ar LŠS būtų 10–20 metų, kad jis būtų lojalus, nes į jį investuojame, jis gauna teisę į slaptus dalykus. Labai svarbus yra žmogaus verbavimas ir išlaikymas organizacijoje. Todėl reikia laiko, kad būtų sukurti ir išplėtoti nauji pajėgumai.

Visi mano vaikystės draugai tapo šauliais. 2014 m. skambindavo man ir klausdavo, ką daryti, nes įvykiai Ukrainoje išgąsdino žmones. Į kariuomenę nebuvo investuojama, 2008 m. krizė, gynybos biudžeto mažinamas ir pan. Buvo laikas, kai kariuomenėje šnekėjome: gausime uniformą ar jos negausime. Sandėliai tušti, nieko nėra. Tada 2014 m. rusai užpuolė Ukrainą, ir žmonės pradėjo savanoriauti. Šiauliuose stovi 150 žmonių eilė, o viskas jau sukomplektuota. Ką daryti? Kreipiausi į LŠS, formavome šaulių kuopą. Taip įvyko ir Vilniuje. Atsirado aktyvių žmonių.

LŠS iki tol buvo senukų ir vaikų organizacija, tai kas čia tau kokią paskaitą paskaitys ar mokymus surengs? Apie ką? Organizavome psichologinių operacijų kursus, mokymus apie civilių ir karių bendradarbiavimą, štabo darbą, logistiką. Kviečiau aukšto rango karininkus, savo draugus, kad galėtų vesti kvalifikuotas paskaitas, savaitgaliais rengdavome pratybas, žemėlapiuose braižydavome ir strateguodavome, kaip bus, jeigu mus puls, kvietėme ukrainiečius kaip patarėjus, vykdavo praktiniai mokymai. Visa tai jau praeityje, jau išbandyta.

LŠS pažįstu praktiškai iki kiekvieno kuopos vado. Nemanau, kad bus sudėtinga įsivažiuoti į darbą. Čia tas pats, kaip Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP), tik dabar savanorių pajėgos jau tapo profesionalia savaitgaline mokama kariuomene, o savanorių tik vardas liko: gauni pinigus už dieną, gauni maistpinigius, gauni kelionpinigius. LŠS turi susimokėti nario mokestį ir dar pats viską nusipirkti. Savanoriai buvo anksčiau, kai aš atėjau. Tada ir kuprinę reikėjo savo nusipirkti. Ginklą, aišku, davė. Tuo metu didžiavomės, kad turime diržą su Vyčiu, paskui jį  į džinsus vėrėme. Šauliai ateityje galėtų vienytis su KASP, nes čia iš esmės ta pati organizacija, tie patys aktyvūs žmonės, priklausantys ir šauliams, ir savanoriams. Būtų sutaupyta daug išteklių.

Kad ir kaip būtų, prioritetas yra lyderystė, antras dalykas – edukacija. Reikia turėti gerą mokymo sistemą. Be šito – niekur. Su Karaliaus Mindaugo šaulių (Vilniaus apskrities) 10-osios rinktinės kuopų vadais kūrėme mokymo centrą ir dabar labai džiaugiuosi, kad mokymo centras yra įrašytas LŠS įstatyme.

– LŠS skaičiuoja daugiau kaip 100 metų. Kokie, jūsų manymu, LŠS privalumai ir kokie trūkumai šių dienų kontekste, ypač vertinant Lietuvai kylančius vidaus iššūkius ir geopolitines grėsmes?

– Vidaus iššūkiai – tai civilinė sauga ir pagalba teikiant gyvybiškai svarbias funkcijas, kai ištinka krizė, kyla gaisrų, pandemija. Iki šiol šauliai daug ką darydavo spontaniškai, dabar jau įteisinta įstatyme. Šauliai ateina padėti policijai palaikyti viešąją tvarką. Pasieniečiai, pabėgėlių stovyklos, patruliavimas palei valstybės sieną – šauliai ir savanoriai ateina, o reguliari kariuomenė laikoma rezerve. Labai džiaugiuosi, kad dabar šauliams ir finansavimą davė, tai labai svarbu, nes anksčiau tik užduočių skirdavo. Gal dar nėra labai artimo sąlyčio su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu (PAGD) gaisrus gesinant, žmones informuojant, kaip reikėtų elgtis per krizes, nors jau išbandėme per pandemiją ir žinome, kad pasaulis gali sustoti staiga, kad gali būti suvaržymų, kad tiems suvaržymams reikės paklusti ir t. t. Jeigu karas prasidėtų, tai susiję ir su komendanto valandomis, leidimais ir t. t.

Kur žmonėms slėptis? Kur kolektyvinės apsaugos statinys, kur koks požemis? Pasakyti ar žmogų palydėti, pamokyti, ką žmogus turėtų įsigyti, pradedant generatoriais, apranga, konservais, grikiais ir ryžiais ne trims paroms, kaip anksčiau mokėme svetainėje 72.lt, kūrėme ir filmukus, skaitėme paskaitas. Žmogus turi žinoti, kur jam eiti. Krizės ir karo metu atsparumas didinamas kartu. Labai svarbu, kad žmogus žinotų savo vaidmenį: arba kariauti, arba kažkam kitam padėti, o jeigu nesugebi nieko, tai kas belieka? Tik slėptis, drebėti ir laukti geresnių laikų. Ne kiekvienas ir sugeba ką nors daryti, ne kiekvienam tai duota. Istoriškai lietuvių tautoje 0,5–4 proc. kovoja su ginklu. Nuo Napoleono laikų iki partizaninių kovų, kuriose dalyvavo apie 20 proc. šaulių.

Karo metu reikia suprasti šaulių komendantinę funkciją ir pilietinio pasipriešinimo funkciją. Dabar jau įstatyme numatyta, kad šauliai dalyvauja ginkluotame pilietiniame pasipriešinimo judėjime. Lietuvoje, jeigu kiltų karas, yra vienas vadas – kariuomenės vadas. Pasitelkdamas karo komendantūrą, jis viską koordinuoja, kad nebūtų savivalės ir išvengtume aukų dėl neapdairumo ar nesusikalbėjimo. Daug funkcijų turi komendanto šauliai: apsauga, gyvybinių funkcijų užtikrinimas ir t. t. Todėl svarbu, kad visos vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos, kiekvienas žmogus žinotų ir būtų jau dabar nusiteikęs, kur jis turi atsidurti tą valandą X.

– „Ką darys šauliai, jeigu kils karas?“ – tokį klausimą pastaruoju metu itin dažnai kelia visuomenė, institucijos ir patys šauliai. Taigi – ką darys?

– Kol dar situacija leidžia, kol dar yra nepaprastoji padėtis, koviniai šauliai yra integruoti į kariuomenę, čia viskas aišku. Kai fronto linija pradeda judėti, ir tu atsiduri jau už fronto linijos, žinai savo teritoriją ir pereini į rezistenciją – partizanauji. Apie teritorinės gynybos principus doktrinoje seniausiai yra parašyta. Reikia tik imti ir pasiskaityti. Jeigu kažkas neskaitė, žmonėms nepasakė, čia jau bėda. Taikos ir karo atveju šaulių funkcijos yra aprašytos seniausiai. Yra planų, ir visi seniausiai viską turėjo žinoti. Vadinasi, reikia iškomunikuoti.

Kita vertus, jeigu tu gerai žinai savo vietą karo atveju, nebūtinai tau gerai pasiseks. Kas parašyta apie uždavinius šauliams? Rengti šaulius ginkluotai valstybės gynybai. Juk neparašyta rengti šaulius ginkluotam banko ar inkasatoriaus apiplėšimui. Jeigu turi kokį pistoletą ar išklerusį automatą, ką tu su juo padarysi? Čia ruošiamasi kariauti ne su banditais ar kokia brigada. Ruošiamės kovoti su „rimtais diedais“, kurie gali būti diversinės grupės, vietinių koloborantų gaujos ir pan. Priešas norės labai greitos tavo žūties. Tačiau priemonės kare prasideda nuo kulkosvaidžio, jeigu nori gerai kariauti. Taigi, reikia dar ir priemonių įsigyti.

– LŠS yra sukarinta visuomeninė organizacija. Pernai priimti LŠS įstatymo pakeitimai – šauliai tapo pavaldūs ne KAM, o Vyriausybei. Baimintasi organizacijos susilpninimo, sucivilinimo. Kaip šiuos pokyčius matote jūs? Ar šauliai ir kariuomenė ir toliau eis išvien? Ar neliks tik podukros vietoje?

– Tokių nuogąstavimų girdėjau. Pats neprisidėjau prie įstatymo pataisų rengimo. Aš niekaip negaliu atitrūkti nuo kariuomenės ir neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip. Karinio rengimo doktrinoje labai aiškiai parašyta, kad visos organizacijos, įeinančios į ginkluotąsias pajėgas, turi atitikti tuos pačius standartus. Jokių žingsnių į kairę ar į dešinę nėra. Jokių atitrūkimų nuo kariuomenės būti negali.

Aišku, jeigu kas nors užsiima kultūrine veikla, mes irgi jiems padėsime, nes LŠS emblemoje yra ir šautuvas, ir trimitas. Su trimitu priešo po žeme nepakiši, bet, be abejonės, moralinis, dvasios palaikymas yra labai svarbus. Net jeigu priemonių ir turėsime, ką reiškia moralinis komponentas: ar aš savo noru atėjau, ar varu atvarytas? Kas vadovauja: ar minkštaklyniai dvėselienos, ar žmonės su kiaušais, turintys lietuvišką nugarkaulį. Iš šitų dviejų dalykų susideda moralinis komponentas. Visi esame atėję savo noru, atsistoję po vėliava, kovosime ir laikysimės iki paskutiniųjų, reikės – žūsime. Tokia gali būti mūsų auka Tėvynei. Juk esame tie specifiniai žmonės, tie keli procentai, kurie turėsime ir kitiems padėti, ir dar pakovoti.

– Grįžkime prie podukros pozicijos, kurią šauliai jautė ne vienus metus: trūko uniformų, ginklų, išteklių pratyboms, personalo. Dar buvo akivaizdus pašaipus visuomenės požiūris (Patrijonas Bugailiškis-Prūdas). Ar galima sakyti, kad 2014-ųjų įvykiai Ukrainoje, kai į LŠS gretas plūstelėjo naujokai, buvo lūžio momentas visuomenės ir valstybės vadovų, kurie priima šauliams svarbius sprendimus, galvose?

Apsisprendimas: labai svarbu sau atsakyti, ką tu nori gauti iš Šaulių sąjungos, kokie tavo lūkesčiai ir ką tu pats nori jai duoti pagal savo galimybes. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

– Galvoju, kad 2014 m. įvyko lūžis. Iki tol nebuvo girdėta, kad ateitų šauliai ir pasiprašytų į kariuomenės pratybas, o 2014–2015 m., kai aš tarnavau Šiauliuose, vadų rengimo mokymuose jau visada dalyvaudavo šauliai. Čia buvo mano asmeninė iniciatyva, kai, negalėdamas priimti žmonių į savanorių pajėgas dėl vietų trūkumo, juos siųsdavau pas šaulius. Reikėjo, kad kas nors mokytų. Ieškojome į atsargą išėjusių žmonių, bandydavome suvesti su šauliais, finansavimo jokio nebuvo, šauliai bandydavo „susimesti“. Po truputėlį viskas ir lipdėsi. Visuomenės požiūris buvo ne koks, kaip minėjote: tas Bugailiškis-Prūdas televizijoje – personažas „Dviračio žiniose“ – buvo patyčių objektas ne vienus metus. 1993–1994 m. aš pats buvau patyčių objektas kaip patriotas, o dabar yra dešimtys tūkstančių žmonių, kurie savo balkonuose ar prie namų iškėlė trispalves. Požiūris jau kitoks.

Mums reikia ne demagogijos, reikia gerų pavyzdžių. Čia pats svarbiausias lyderystės momentas. Kai į LŠS ateina valstybės vadovai, žymūs žmonės, kaip elgiasi visi kiti? Irgi nori! Vieni gal reklamos nori, kiti žinių. Juk žino, kad, jeigu ateis rusas, čia visus užmuš nuo seno iki jauno. Į tai žmonės žiūri rimtai, todėl nori kokybės, nori išmokti apginti savo namus.

Pasakysiu Estijos pavyzdį. Kai tarnavau NATO, Lietuva sumažino gynybos biudžetą iki 0,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Pamenu, reikėjo viename posėdyje pasakyti, kad Šiauliuose, Zokniuose, reikia kuro bazės, ir prašėme milijonų, nes visiškai neturėjome pinigų. Estai tada irgi prašė kelių milijonų, bet didžiąją dalį jie patys skyrė. Estijos paramilitarinei organizacijai „Kaitseliit“, kaip mūsų KASP ar LŠS, priklausė koks trečdalis Seimo narių. Jie niekada neleido mažinti gynybos biudžeto, nes žino, kad jų siena ne tik su Suomija, bet ir su Rusija. Įžvalgiai žiūrėjo. Tačiau mes buvome labai stipriai nusivažiavę.

Kuo daugiau politikų, kuo daugiau rimtų žmonių ateina į Šaulių sąjungą ir įgyja karo pradžiamokslį, tuo visai Lietuvai yra geriau. Nesvarbu, kokių partijų ir kokių pažiūrų tie žmonės. Svarbu, kad jie būtų už gynybos biudžeto didinimą arba bent jau nesumažinimą. Kai kariuomenėje parengiami gynybos planai, tie visi milijardai yra sudėliojami, ir įsivaizduokite, kad biudžetas sumažinimas. Vadinasi, tų pajėgumų nesukursime. Tai kaip kovosime? Kaip sąjungininkams į akis pažiūrėsime?

Pavienės asmenybės viską kūrė, kiti ant atsarginių žaidėjų suolelio sėdėjo, kritikavo, aiškino.

– Šaulių sąjungai numatoma vis daugiau funkcijų, ne tik pasirengimas ginkluotai krašto gynybai ir pagalba kariuomenei, bet ir pagalba civilinėms struktūroms. Tai šauliai įrodė puikiai gebantys per pandemiją ar migrantų krizę. Ar neįžvelgiate pavojaus, kad ant visuomenininkų pečių norima permesti vis daugiau funkcijų, nors kai ką tiesiog turėtų daryti valstybės institucijos ar savivaldos struktūros?

– Taip, įžvelgiu. Čia yra lengvas būdas nusimesti nuo savęs ir skyles užlopyti visuomenininkais – tokiais altruistais, kurie gali savo automobiliais, su savo kuru ir su savo sumuštiniais atvažiuoti. Visa tai padaryti greitai. Kita vertus, jeigu institucijos nori gauti pagalbą, jos irgi turi prisidėti. Jeigu turi mokymo centrus, turi mokyti, kažkokią metodinę ir šiaip paramą šauliams teikti. Suprantu, kad visiems tų žmonių reikia, ir ateityje jų nesurinks jokia institucija ar jėgos struktūros. Tad reikia suprasti, kad vieni kitiems turėsime padėti. Lietuvoje žmogus yra tapęs auksiniu turtu. Reikia užsirašyti tai ant sienos.

– Pilietiškumo ir gynybos ugdymo mokymai devintokams taip pat patikėti LŠS. Ar to pakanka, kad jauni žmonės taptų aktyviais savo valstybės piliečiais? Ar ne pernelyg paprastai į šį reikalą pasižiūrėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM)? Koks, jūsų nuomone, turėtų būti vaikų ir jaunimo pilietiškumo ir gynybos ugdymas?

– Kai dar tarnavau Šiauliuose, jokio modelio nebuvo apskritai. Jeigu dabar yra trys dienos devintokams, tai jau didžiulis pasiekimas. Nuo nieko ir kalbų iki trijų dienų yra didžiulis pasiekimas. Jaunųjų šaulių keturių pakopų mokymo programą buvome adaptavę mokykloms. Kariai savanoriai išrinko tam tikras temas ir su mokytojais gimnazijose, profesinio rengimo centruose dirbo. Jeigu nori moksleiviams kažką dėstyti, turi turėti tam tikrą kvalifikaciją. Turi sugebėti perteikti savo mintis ir mokomąją medžiagą kitiems ir dar įdomiai tai padaryti. Darėme  ir tai suveikdavo. Gal mažiau suveikė tose gimnazijose, kur tėvai suveža moksleivius su BMW X6-ais, išlipa visi su labai gerais drabužiais ir žiūri, kas turi geresnį išmanųjį telefoną. Ten nebuvo rimto požiūrio, nes visa demokratija laikosi ant vidurinio sluoksnio. Jeigu žmogus labai skurdus ar labai turtingas, tų sėkmės istorijų nedaug. Duok Dieve, jeigu visa tai keistųsi.

Žinoma, reikia žiūrėti ir turinio. Viską sukabinti tik ant LŠS – jūs tą padarysite, ir tą padarysite, ir dar aną galite padaryti – neteisinga. Turėtų visos jėgos struktūros į tai įsitraukti. Vėliau jaunimas rinksis kurią nors iš profesijų. Todėl čia būtų reklama ir investicija į ateitį.

Jeigu norime mokyti pilietiškumo, patriotizmo, reikia atsiversti Antano Maceinos daktaro disertaciją – ten parašyta, kaip vyksta tautinis auklėjimas. Tai daroma darželyje, šeimoje, mokykloje, bažnyčioje, kariuomenėje, universitete, profesinio rengimo centre – visur. Visa tai daroma nuosekliai. Jeigu pripuolamai kažkur pritrupini, ką nors gal ir padarysi, bet didelio poveikio ir proveržio nereikia tikėtis. Turi būti programa, turi būti paskirstyta, kur kiti turėtų prisidėti. Visiems reikėtų pasidalyti tą naštą.

– Esate sakęs, kad „Lyderystė – tai kraujas, sunkus darbas, ašaros ir prakaitas, tačiau ji kartu ir menas: užuot būrus apie save paklusnių linksėtųjų galvomis gvardiją, reikia ruošti naują lyderių kartą.“ Esate tam pasiruošęs?

– Jeigu nori ruošti naują lyderių kartą, turi pats vesti lyderystės seminarus. Man svarbu lyderystė. Tai, ką pats darau, visa tai pasakoju kitiems ir siūlau tai daryti.

Kažkur gerai tarnavai, pamatė, kad turi lyderio savybių, tave paskyrė į pareigas, o tu nežinai, ką daryti. Turi būti skyriaus vado kursas, būrio vado kursas, metodinio rengimo kursas. Ugdant lyderystę labai svarbu aktyvusis klausymas, motyvavimo teorijos, vadų užduotys, kurių yra apie 50, ir jas turi kasdien vykdyti. Tada kyli karjeros laiptais. Turi mokėti spręsti problemas, jeigu esi kuopos vadas ar dar aukštesnis vadas.

Kitas lygis – vizijos kūrimas. Kaip tu įsivaizduoji organizaciją po penkerių metų? Privalomas ir strateginis planas su investicijomis. Dar vienas lygmuo, kurį vedu asmeniškai ir dabar planuoju daryti, – strateginė sesija, kaip tu matai organizaciją ir pačią Lietuvą po 15–20 metų. Tą patį daro NATO pajėgos jungtinėse vadavietėse. Šitą metodiką adaptavus galima patvirtinti planą, suskirstyti etapais su visais pamatuojamais rodikliais. Žmonės keičiasi, o plano kryptys išlieka. Jį kažkiek galima koreguoti, nes, jei laivas plaukia, nereikia pradėti sukti šturvalo. Jeigu situacija – žemiau grindjuostės, o tu nori lubų lygio, tai nuo grindjuostės pakyli virš jos, tada yra rankenos lygmuo, tada – stakta ir galiausiai lubų lygmuo. Nuo grindjuostės iki lubų iš karto negali pakilti. Čia yra ką veikti, ir man tokia veikla patinka.