Kūrybingos moters rankose net sena šluostė tampa menišku vazonu

Ilgakiemio kaimo gyventojos Onutės Danilčikienės kiemą puošia neįprasta skulptūra. Tai tartum manekenas, tik ant jo demonstruojami drabužiai – cementiniai. "Tai "keturi viename": kaip vazonas tarnauja kišenė palaidinėje, antras vazonas – apversta skrybėlė, o trečias – nurengtas ir taip pat apverstas sijonas", – šypsojosi įmantraus dirbinio autorė. Šalia manekeno puikuojasi ir kiti Onutės rankų darbo gaminiai: vazos ir vazonai.

Dviejų vienodų ar bent panašių darbų nerasi – tikriausiai čia ir slypi kūrybos žavesys. O meniški dirbiniai dar svarbesni dėl to, kad jų gamyba – tvari.

Senas rankšluostis, šluostė, staltiesė, marškiniai, nebenešiojama skrybėlė, atitarnavęs chalatas ar nusibodusios pačios kadaise nertos servetėlės – visa tai meniškos sielos moteris, pasitelkusi statybinį cementą, prikelia antram gyvenimui. "Kai žmonės paklausia, iš ko gaminu vazonus ir vazas, nepatiki, kad grakščią formą pavyksta išgauti būtent iš tokių medžiagų", – prisipažino pašnekovė. O skirtumas tarp vazų ir vazonų tėra vienas: vazonai gaminami su skylute vandeniui išbėgti, o vazos – be jos.

Kai žmonės paklausia, iš ko gaminu vazonus ir vazas, nepatiki, kad grakščią formą pavyksta išgauti būtent iš tokių medžiagų.

Tvarumas – ne mados vaikymasis

"Mūsų žemė vis teršiama ir teršiama, viskas išmetama. Aš norėčiau, kad ji liktų mūsų vaikams ir anūkams kuo švaresnė. Pavyzdžiui, mano kaimynė, kai mirė jos mama, krovė ir krovė daiktus, kuriuos ruošėsi išmesti. Aš jai ir sakau: nešk man, aš panaudosiu. Ne šiandien, ne rytoj, gal tik po metų, bet panaudosiu. Kas žino šį mano pomėgį, vis ką nors atneša. Kai kurios moterys iš tų lauknešėlių prašo padaryti vazoną, dažnai pasiūlau pamokyti šios technikos, padirbėti kartu", – šypsojosi Ilgakiemio gyventoja.

Kad vartojiškumas išties svetimas, švaistymas smerktinas, o tvarumo filosofija Onutei – ne mados vaikymasis, liudija ne tik dirbiniams naudojamos atgyvenusios medžiagos, kurias dažnas nesukdamas galvos šveistų į konteinerį. Netgi kūrybos procese mūvimas gumines pirštines Ilgakiemio gyventoja panaudoja dar kartą. Gipsinės rankos tarnauja kaip originalūs padėklai, dekoro elementai. Viena iš tų rankų tokia išraiškinga, kad restorane ar kavinėje į ją išties dosniai byrėtų arbatpinigiai.

Neišvaizdų kibirą, kuriame maišomas cementas, Onutė naudoja nuo pat vazų ir vazonų liejimo pradžios, o cemento semtuvėliu tarnauja nukirptas plastikinis butelis.

Užsikrėtė prieš trejus metus

Įmantrių formų vazas ir vazonus O.Danilčikienė padėjo lieti prieš trejus metus. Menininkė neslėpė: pirmasis blynas šiek tiek prisvilo. Tiesa, jame vis dar puikuojasi vasarinės gėlės. Kadangi ir žiemą, ir vasarą jis stovi lauke, nuo besikeičiančių orų jis gerokai nukentėjo.

"Šiam vazonui naudojau ne cementą, o sienų tinkavimo mišinį ir seną frotinį rankšluostį. Jį ištiesėme ir su sūnumi aptepėme tinku, tada šia medžiaga padengėme kitą rankšluosčio pusę ir uždėjome ant formos džiūti", – pradžią prisiminė pašnekovė.

Skirtingi: tarp dirbinių nerasi dviejų panašių. / Vilmos Kasperavičienės nuotr.

Vazonas nebuvo labai tvirtas, todėl, kad neišsiskėstų, jį teko apjuosti virvele. Jeigu nežinotum visų plonybių, sakytum, kad virvelė yra dekoro elementas. Moteriai nepatiko aštrūs pirmojo gaminio kampai, todėl teko gerokai pavargti, kol juos suapvalino.

Kantrybės ugdymas

"Dirbant su gipsu pritrūksta rankų, o pasirinkus cementą užtenka mano dviejų", – kodėl dabartiniai vazonai cementiniai, paaiškino pašnekovė.

Jei prireikia į pagalbą, moteris kviečiasi sūnų arba seserį. "Sūnus nekantrus, geresnė pagalbininkė yra sesuo – su ja galiu pasitarti, kaip gražiau, įdomiau išlankstyti dirbinį", – pasakojo Onutė. Tačiau sesės šia idėja jai užkrėsti nepavyko. "Matyt, ateina tokia stadija, kai užsikreti vienu, praeina ta stadija, užsikreti kuo nors kitu. Aš esu užsikrėtusi jau turbūt treji metai ir manau, kad tas užkratas gali ir nepraeiti", – šypsojosi pašnekovė. Šis užsiėmimas moteriai – ir atgaiva nuo kasdienybės ir rutinos, ir meditacija, ir kantrybės ugdymas.

Atvėsus orams, iš pavėsinės tektų persikelti į namą, tačiau jame dirbtuvei patalpų nėra. Vazų ir vazonų idėjos tuomet kantriai laukia pavasario. Šaltuoju periodu O.Danilčikienė tapo, užsiima dekupažu, dažo akmenukus, iš jų gamina suvenyrus.

Dirbinių neparduoda

"Turiu vieną vazoną, panašų į vorą, jo, galvoju, nei padovanosiu, nei parduosiu. Vorą pagaminau iš seno savo chalato, o kojoms panaudojau virvę. Jis man mieliausias nors ir negalėčiau įvardyti, dėl ko. Didesnę dalį savo darbų jau išdovanojau geriems žmonėms ir nė vieno nepardaviau. Aš gaminu savo malonumui ir noriu suteikti malonumą kitiems žmonėms", – dar vieną žavią asmenybės pusę atskleidė menininkė iš Ilgakiemio.

Virsmas: panaudotos guminės pirštinės virsta išraiškingomis rankomis. / V. Garlinskienės nuotr.

Technologija neleidžia dirbinių kepti vieno po kito. Pirmajame etape užgaištama apie valandą, tuomet vaza ar vazonas paliekamas parai džiūti. Šiam laikui praėjus gaminys dengiamas dar vienu sluoksniu, dailinamas, taisoma, kas nepavyko prieš tai, ir vėl paliekamas džiūti. Trečiame etape dedama vyšnaitė ant torto – apipurškiama dažais.

Kai kurie vazonai taip ir lieka cemento spalvos, ji gerai išryškina nėrinius. Menininkei patinka juoda, ruda, žalia ir oranžinė spalvos. "Nemėgstu tik raudonos", – prisipažįsta pašnekovė. Ir išties – pavėsinėje, kuri jau virto kūrybine dirbtuvę šią spalvą aptikti sunku.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Algimantas

Algimantas  portretas
Šaunuolė moteris, kad ir iš yutube - kauniete, čia atsakymas ponia ar ponas jums, pati ar pats nesugebėtum net ir yutube pasitelkusi ar pasitelkęs.

Angela Marker

Angela Marker portretas
Puiku, kai žmogus randa sau mielą užsiėmimą. Tuomet ir sunkioms mintims galvoje vietos mažiau lieka. Sėkmės Onutei!

Jonas

Jonas  portretas
Kokie puikūs darbai, norėčiau turėti, nes pats kažin ar sugebėčiau pasigaminti.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių