Vairavimo mokytojos parašyta knyga neišmokys, bet įkvėps

Jautė silpnybę vairavimui

Tuo metu, kai bendraamžės galvojo, iš kur gauti madingos medžiagos skiautę ir pasisiūti naują suknelę, Edita žavėjosi automobilizmo istorija ir svajojo apie savą automobilį. Ne veltui jausmą, kai pirmą kartą sėdo prie keistai mėlynos spalvos žiguliuko vairo, ji mena iki šiol.

„Tėvai automobilio neturėjo. Įsigijo tada, kai man buvo devyniolika metų. Nepamiršiu, kai važiuodavau gatve, o visi žvilgsniai smigdavo į mane ne todėl, kad egzaminuotų, o todėl, kad tai buvo neįprastas vaizdas, – E. Vasaitienė pasakojo, kad anuomet buvo prabanga turėti lengvąjį automobilį ir lankyti kursus, skirtus vairuotojo teisėms gauti. – Grupėje buvau aš ir dar viena moteris, kuri tuo metu atrodė vyresnio amžiaus, nors buvo gal tik 40-ies. Mokėmės mes dvi ir pulkas ne visai jaunų vyrų. Jaunų žmonių retai buvo galima sutikti kursuose. Dažniausiai, jei juos lankė, galvodavo, kad dirbs tą darbą. Savo malonumui niekas nesimokė.“

Visuomenė kartais pamiršta, kad vairavimo kursai nėra greitojo maisto restoranas.

Nors baigė medicinos studijas, septynerius metus dirbo operacinėje, galiausiai Edita vairą pasuko šalutiniu keliu, atvedusiu ją į magistralę. Atsitiktinai pamačiusi skelbimą laikraštyje, moteris pradėjo mokyti vairuoti kitus. Vėliau įkūrė vairavimo mokyklą su keliais padaliniais.

„Supratau, kad būsiu unikali, kad manęs norės, kad man mokės, o svarbiausia, kad mokėsiu dirbti darbą. Įkūriau mokyklą, ji buvo didelė. Tačiau viskas gyvenime keičiasi. Bankrutavo net tokios įmonės kaip „Minolta“! Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą“, – E. Vasaitienė prisiminė, kaip 2017-aisiais reorganizavus mokyklą ji ėmėsi mokyti vien tik moteris.

Šiandien apie vairavimo mokyklą moterims Kaune „Mobilūs žmonės“ jos įkūrėja kalba kaip apie butiką, kuriame sukasi keli darbuotojai, o kiekviena klientė apgaubiama ypatingu dėmesiu, kurio negavo kitur.

Turinys: anot autorės, knygoje skaitytojai ras savo ir galės pasimatuoti kitų herojų istorijas. / G. Jovaišos nuotr.

„Santykio artumas kuria gerą atmosferą, pasitikėjimą. Tada žmogus neimituoja, kad jis moka, nors dar nemoka. Jis yra atviresnis ir tu jį greičiau išmokai. Tokia buvo mano filosofija. Maniau, kad taip bus geriau, ir tai pasiteisino“, – mokyklą moterims E. Vasaitienė tapatino su reabilitacija po kitų didžiųjų vairavimo mokyklų, kuriose moterims įvaromas kompleksas, esą jos nesugeba. Edita skaičiavo, kad maždaug 70 proc. mokyklos auklėtinių yra nusvilusios kitur, todėl džiaugėsi galimybe grąžinti pasitikėjimą savimi prie vairo.

Įgudusi mokytojos akis

Per 27 metus vairavimo mokytoja sutiko įvairių mokinių – nieko nebijančią senjorę, jauną merginą, kuri po keliolikos minučių, praleistų prie vairo, stodavo giliai kvėpuoti, ar moterį, pedalus mynusią su kojos protezu. Su kai kuriomis mokinėmis Edita iki šiol bendrauja. Kavos negeria kartu, tačiau susiskambina ir visada turi, ką pasakyti.

„Vienais metais turėjau septynias našles. Vienos pas mane ėjo kaip terapijos, kitoms vaikai patarė užsirašyti į kursus, kad užsimirštų. Aišku, tai buvo blogas patarimas. Su jomis ir paminklus darėme, ir juos statėme, ir visus našlystės etapus išgyvenome drauge. Kitos moterys mokėsi dėl to, nes nebuvo ką daryti, – nepalanki gyvenamoji vieta, verslas, kurį netikėtai teko perimti į savo rankas. Todėl sakau merginoms, kad jos mokytųsi visko ir pasitikėtų savimi“, – E. Vasaitienė neslėpė per daugybę metų išmokusi skenuoti žmones.

Vos tik pamačiusi mokinį prieš pamoką Edita jaučia, ko iš jo galima tikėtis. Jei jis stovi ramiai, svajingai, pamoka bus tarsi iš vadovėlio. Jei maigo telefoną, mokytoja gali įtarti, kad jis abejingas, morališkai nepasiruošęs pamokai. Jei skambina, nors iki pamokos pradžios liko tik kelios minutės, nervingai vaikšto pirmyn ir atgal, vadinasi, jaudinasi ir bet kokia nesėkmė ar pastaba jį gali išmušti ilgam.

Profesija: nors baigė medicinos studijas, E. Vasaitienė pasirinko kitą kelią ir dėl to yra labai laiminga. / Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotr.

„Mokinys provokuoja mokytojo elgesį, provokacija ir gerąja, ir blogąja prasme“, – mokytoja neslėpė, kad sunkiausia dirbti su bailiais ir abejingais žmonėmis. Pastarųjų kategorijai dažniausiai priklauso tie, kurie ateina ne todėl, kad nori, o todėl, kad reikia. Kai kuriuos jų atveda tėvai, vyrai, draugai. Tokiais atvejais mokytojai reikia įdėti kur kas daugiau darbo ir apsišarvuoti dar didesne kantrybe.

„Žmonės prašo algoritmų, kiek stabdyti, kiek sukti. Pyksta, jei nesakai. Bet juk nėra tokių terminų, tokių dydžių. Viskas vyksta bandymo būdu. Reikia pajausti“, – anuomet maniusi priešingai, dabar E. Vasaitienė nedvejojo, kad ne visiems duotas gebėjimas pajusti. Tiesa, to nereikėtų nurašyti amžiui. Tas, kuris nejaučia automobilio būdamas 50-ies, greičiausiai nebūtų radęs kontakto ir perpus jaunesnis, tik tada, kaip sako Edita, jūra jam buvo iki kelių, o dabar – iki kauliukų.

Vairavimas tarsi šokis

„Parodyčiau, kiek turiu neužbaigtų sutarčių. Žmonės tikisi, kad bus sunku, bet neįsivaizduoja, kad taip. Visuomenė kartais pamiršta, kad vairavimo kursai nėra greitojo maisto restoranas. Teoriškai, penkiolika susitikimų galima suvažinėti per dvylika ar penkiolika kartų, bet neišmoksi vairuoti. Informacija turi susigulėti, smegenys viską turi apdoroti. Tikrai ne kartą buvo, kad mokiniai, kurie vairavo vidutiniškai ir dėl kažkokių priežasčių padarė kokių dviejų mėnesių pertrauką, grįžo ir  jų neatpažinau. Susigulėjo viskas ir jie vairavo labai gerai“, – anot Editos, klaidingas įsitikinimas, kad gebėjimą vairuoti lemia valandos, praleistos prie vairo.

Kur kas svarbiau – analizė. Jei jos nėra, mokymosi procesas gali virsti nuobodžia rutina, vedančia į susideginimą. Pamokos nusibosta, ištuštėja piniginė, o širdyje pasėjama dvejonių, ar verta eiti toliau.

„Pagyvena žmonės kokius penkerius metus ir supranta, kad be automobilio neišsivers, o tada vėl lipa į tą patį kalną. Tik jau sąmoningiau“, – kalbėjo vairavimo mokytoja.

Yra žmonių, kurie, anot jos, mokosi ilgai, o pasiekę savo pakelia rankas, nes mokymosi proceso metu patyrė tiek kančios, kad automobilis tampa atgrasus. Tiesa, būna ir tokių, kurie, nors ir susiduria su iššūkiais, mano esantys nepralenkiami. Tokie tipažai dažniausiai išlaiko vairavimo egzaminą, vairuoja, bet sėdėti šalia jų nori retas.

„Vairavimas – kaip šokis. Pamenu, kai tik prasidėjo šokių projektai, matydavau žmonių, kuriuos moko ir moko, o jie kaip šoko it mietą prariję, taip ir šoka. Negali, negirdi, nejaučia. Tas pats su automobiliu – jį reikia jausti, o juslę suderinti su žinioms“, – tai, anot pašnekovės, nepaprasta vienam pačiam, todėl ji išleido knygą, padėsiančią kovoti su vidinėmis baimėmis, visuomenės požiūriu ir įsiklausyti į save.

Knygą rašė impulsais

Prieš septynerius metus Editos galvoje gimusi idėja praėjusį pavasarį virto kūnu – knyga „Nepralaimėjusios“, gausia istorijų, surinktų per 20 metų. Leidinys gana neįprasto formato, labiau primenantis dienoraštį, kuris nesunkiai telpa moters rankinėje. Knygos viršelis – su tam tikromis užuominomis. Akylesni skaitytojai jame nesunkiai ras Veneros veidrodėlį ir, žinoma, žiedinę sankryžą, kurią mokiniai tapatina su baubu.

„Knygą pradėjau rašyti gal prieš ketverius metus. Rašiau impulsais. Užsirašinėjau mokinių posakius, mintis, tiksliau – tai, kas tą dieną man atrodė svarbu. Manau, jei žmonės pamatys, kaip gaminamas maistas, labiau vertins jį, gerbs, mieliau sumokės, nes žinos, kiek pastangų įdėta. Tas pats ir su šia knyga. Visuomenei mes esame tiesiog žmonės, kurie priima egzaminus, nors iš tiesų dirbame didžiausią darbą. Tik apie mus mažai žinoma“, – autorė pabrėžė, kad knyga ne biografinė, todėl kiekvienas skaitytojas joje gali rasti šiek tiek savęs, o kiekvieną skyrių gali užbaigti taip, kaip pats nori.

Paklausta, į kokią auditoriją orientuota knyga, Edita ją rekomendavo įsigyti tiems, kurie bijo, kurie nepasitiki, kurie mano, kad mokymosi procese užtruko pernelyg ilgai arba įstrigo jame ir nejuda iš vietos. Tai knyga apie baimę vairuoti, drąsą gyventi, siekti ir tikėtis, rodos, neįmanomo. Knyga apie visuomenės požiūrį į lėtesnius, ne tokius gabius vairuotojus. Apie ilgas, varginančias, kupinas sekinančių emocijų, bet viltingas moterų mokymosi vairuoti istorijas.

„Galvoju, parašysiu, paskaitys ir supras, kad mokytis reikia ilgai, kad nemokėti važiuoti po septynių pamokų yra normalu, kad po pirmo karto jaustis blogai – irgi normalu“, – dėl to autorė knygą rekomendavo paskaityti ne tik mokiniams, bet ir vairavimo mokytojams.

Moterys nemyli savęs

Knygoje yra ne viena tragiška istorija su viltinga pabaiga, todėl tai, anot autorės, turėtų pakelti ūpą ir suteikti jėgų priimti naujus, ryžtingus sprendimus.

Tokie sprendimai, autorės įsitikinimu, yra būtini. Ypač toms moterims, kurios linkusios save stumti į antrą planą, likti kitų šešėlyje. Toms moterims, kurios mano, kad vairuoti nereikia, nes už jas padarys vyras, draugas, sugyventinis. Tačiau jeigu vieną rytą pabusite viena?

„Mokėjimas vairuoti moteriai prideda dešimt specialybių arba darbo pasirinkimo galimybių, jei neteko savojo. Gebėjimas vairuoti automobilį yra viena dedamųjų, padedančių išlikti paviršiuje. Banaliausia, ką gali daryti gebėdama vairuoti automobilį, – tai išvežioti picas. O ką kalbėti apie patronažinę medicinos seserį? Daugeliui moterų vis dar trūksta orumo – savo vertės pajautimo, pasididžiavimo savo sumanymais. Stuburas per minkštas. Tačiau aš sakau, kad nereikia gręžtis atgal. Darykite tai, ką sugalvojote. Mylėsite save pačios, mylės ir kiti“, – šiuo klausimu E. Vasaitienė buvo gana kategoriška.

Viskas, vairavimo mokytojos įsitikinimu, priklauso tik nuo mūsų. Jos gyvenime sutiktos moterys ne sykį įrodė, kiek daug jos gali, kai nori.

Žvilgsnis į mokytojus

Knygoje aprašomos ne tik skirtingos mokinių, suskirstytų į kategorijas pagal amžių, gebėjimų ir nelaimių lygį, istorijos. Čia pasakojama apie kolegų santykius, mokymosi, mokymo procesą ir jausmus, kuriuos vairavimo mokytojas išgyvena su kiekvienu mokiniu. Savo žodyne Edita stengiasi nevartoti žodžio „instruktorius“. Jis, autorės įsitikinimu, turi prastą įvaizdį ir yra labai neinformatyvus.

„Šia knyga norėjau pakylėti tą įvaizdį nuo kasdienybės ir pasakyti, kad esame įvairiapusės, kūrybiškos ir labai įdomios asmenybės. Greičiausiai, ne vienas mūsų galėtų puikiai dirbti kitus darbus, bet pasirinkome šį. Jei atvirai, dirbti vairavimo mokytoju vien tik dėl atlygio šiandien beveik neverta. Tiek pat galima uždirbti kituose darbuose su žymiai mažesniu stresu“, – Edita turėjo omenyje ne įtampą, patiriamą dėl nesuvaldyto automobilio, o emocinį stresą, kurio nestinga mokytojų darbe. Kiekvienas mokinys ateina su sava vizija, kuri labai dažnai neturi nieko bendro su realybe. Vieni tikisi, kad bus sunkiau, kiti galvoja, kad mokymosi procesas bus paprastesnis. Tiesa, tokias išvadas daro po pirmųjų pamokų, kurios nesudėtingos. Atsiranda įtampa.

„Pirmosios pamokos tarsi rašymas, kai iš mokinio reikalaujama labai nedaug – tik tiek, kad raidelė neišlįstų iš eilutės. Jokio sakinio, jokios minties. Todėl klausimą apie vairavimą reikėtų užduoti baigus kursus ir išlaikius egzaminus. Manau, mokiniai atsakytų kitaip“, – paklausta, kam geriausiai sekasi vairuoti, Edita kalbėjo be užuolankų. Tiems, mokiniams, kurie turi stiprią valią ir motyvaciją. Nekenčiu to žodžio, nes jis nieko nepasako. Reikia noro. Žmogus kartais nori, bet neturi dėl ko. Tiesiog nori – ir tiek. Jei yra noras, žmogus padaro labai daug, net jei neturi tam tikrų savybių.“