Nesitikėjo sulaukti
Sovietmečiu už pogrindinę veiklą lageriuose kalėjęs kardinolas tai vadina Dievo malonės metais kunigystės kelyje.
„Dėkoju Dievui už ilgus gyvenimo metus; net nesitikėjau tiek sulaukti. Ypač dėkoju Dievui už tikėjimo dovaną, kuri mano gyvenime buvo pati brangiausia, nes visa, ką gyvenime pavyko gero padaryti, kilo iš glaudaus ryšio su Dievu“, – sako S. Tamkevičius.
Paprašytas įvardyti svarbiausius gyvenimo įvykius, S. Tamkevičius nedvejoja: svarbiausias buvo apsisprendimas siekti kunigystės.
„Labai svarbus žingsnis buvo įstojimas į Jėzaus Draugiją. Ypač svarbus laikotarpis, kai redagavau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Dėkoju Dievui už nelaisvės metus, kuriuos praleidau Uralo ir Mordovijos lageriuose ir Sibiro tremtyje. Labai svarbus buvo laikotarpis, kai buvau pašauktas į Kauno arkivyskupo pareigas. Paskyrimas kardinolu nebuvo lauktas, jis buvo labai netikėtas“, – prieš septynerius metus popiežiaus Pranciškaus sprendimą paskirti jį kardinolu prisiminė S. Tamkevičius.
Verbavimui atsispyrė
1955 m. baigęs Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojęs į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, 1957 m. gruodį S. Tamkevičius buvo paimtas į sovietinę armiją. Jis buvo nuvežtas prie Juodosios jūros, kur tuo metu pateko net penki klierikai. Vis dėlto apie juos niekas iš aplinkinių nežinojo. Kaip prisiminimų knygoje pasakojo S. Tamkevičius, labiausiai armijoje vargino keiksmažodžiai, nešvankios kalbos ir kvaili įsakymai.
Vienintelė tuo metu šalyje veikusi Kauno kunigų seminarija toliau veikė kontroliuojama sovietinių saugumiečių. Religinių kultų reikalų taryba neprieštaravo, kad sugrįžę iš sovietinės armijos klierikai būtų priimti atgal į seminariją. Taip 1960 m. į ją sugrįžo ir S. Tamkevičius. Seminarija buvo pasikeitusi: geri, klierikus žavėję vadovai ir dėstytojai buvo atleisti, juos pakeitę kunigai neprilygo ankstesniesiems, o kai kurie klierikai buvo KGB užverbuoti ir atvirai užsiėmė destrukcija.
Netrukus buvo verbuojamas ir pats S. Tamkevičius.
„KGB pareigūnų buvau įkalbinėjamas tapti kolaborantu. Siūlė gerą parapiją Kaune. Sakiau, kad nenoriu į miestą, nes esu kaimo vaikas. Žadėjo galimybę studijuoti Romoje, bet atsakiau, kad noriu tik eiti kunigo pareigas. Tada pavadino fanatiku“, – pirmąsias kunigystės dienas po įšventinimo 1962 m. yra prisiminęs kardinolas.
Principinga kunigo pozicija piktino sovietų valdžią – 1968 m. jam buvo uždrausta sakyti pamokslus.
„Sakė, kad kalbu prieš tarybų valdžią, nors prieš valdžią nekalbėjau, tik paminėjau Bažnyčios persekiojimus“, – teigė kardinolas.
Tokiomis sąlygomis kunigaudamas S. Tamkevičius sako atramą radęs Jėzaus draugijoje – 1968 m. įstojo į Jėzuitų vienuoliją (lot. Societas Jesu, SJ).
Balsas Vakaruose
1969 m. sovietų valdžia S. Tamkevičiui uždraudė eiti kunigo pareigas. Dvasininkui teko dirbti metalo gamykloje, melioracijos statybos valdyboje. Šiuos darbus kardinolas vadina Dievo dovana ir puikia galimybe pažinti daug įvairių žmonių, kurių galbūt nebūtų sutikęs kunigaudamas. „Praplėtė horizontus“, – taip jis yra apibūdinęs laikotarpį, kai negalėjo eiti kunigo pareigų, ir prisipažinęs, kad būtent tuomet artimai susipažino su pogrindyje veikusiomis vienuolijomis.
„1970–1971 m. Bažnyčiai buvo nelengvi. Keli kunigai buvo nuteisti už vaikų katekizavimą. Svarstėme, ką daryti. Du dalykai buvo labai sunkūs: prievarta ir melas. Kur prievarta, turi būti ir melas, nes reikia tą prievartą kažkaip pateisinti. Tai šiandien matome ir Ukrainoje“, – savo patirtį su šių dienų realijomis yra palyginęs kardinolas.
Sovietų valdžios nubrėžtas raudonas linijas išdrįsdavo peržengti nedaugelis kunigų. Vienas pirmųjų tai padarė kunigas S. Tamkevičius. Jo ir kelių kitų dvasininkų veikla lėmė vietinės Katalikų Bažnyčios išsiveržimą iš raudonosios valdžios jai primestų suvaržymų.
Ryškiausias tokio proveržio ženklas – 1972 m. kovo 19 d. pasirodęs pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numeris. „Leidinį palaimino tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius. Petras Plumpa, pirmasis mano pagalbininkas, vežė pirmąjį numerį į Maskvą, kad iš ten jis pasiektų Vakarus. Po dviejų mėnesių „Amerikos balsas“ pranešė, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ pasiekė Vakarus“, – prisimena S. Tamkevičius, vienuolika metų redagavęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.
Kronikoje apie katalikų priespaudą ir veikliausiųjų persekiojimą skelbtos žinios, pasiekdavusios Vakarų pasaulį, teikė vilties, kad raudonoji valdžia kraštutinių priemonių vengs, kad bus apginta teisė praktikuoti savo tikėjimą, mokyti jo tiesų vaikus ir jaunuolius. S.Tamkevičius šio leidinio numerius rengė iki 1983 m.
Raudonieji saugumiečiai neįstengė likviduoti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ – ji tapo ilgiausiai spausdintu pogrindžio leidiniu Sovietų sąjungoje.
Du dalykai buvo labai sunkūs: prievarta ir melas. Kur prievarta, turi būti ir melas, nes reikia tą prievartą kažkaip pateisinti. Tai šiandien matome ir Ukrainoje.
Tarp drąsiausių
Vis dėlto buvo akivaizdu, kad vien priespaudos ir persekiojimo faktų viešinimo nepakanka.
„Naujų galimybių atsirado, kai raudonoji imperija 1976 m. pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, kuriuo buvo įsipareigojama gerbti ir ginti žmogaus teises. Tad penki drąsiausi Lietuvos katalikų dvasininkai, tarp kurių buvo S. Tamkevičius, 1978 m. sudarė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Šis viešai, remdamasis tarptautine teise ir pačios imperijos konstitucine teise, kovojo prieš valstybės antireliginės politikos apraiškas ir valdininkų savivalę. Tad nenuostabu, kad S.Tamkevičių ir jo bendražygius raudonieji saugumiečiai ir prokurorai stengėsi vienaip ar kitaip neutralizuoti“, – yra sakęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Artūras Grickevičius.
Istoriko teigimu, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ skleidžiamos žinios buvo svarbios ne tik LKB, bet ir visai Lietuvai, taip pat lietuvių išeivijai: „Per imperijos sostinės disidentus, kurie palaikė ryšius su užsieniu, šios žinios pasiekdavo laisvąjį pasaulį. Užsienio lietuvių pastangomis katalikų hierarchai ir per juos visa Katalikų Bažnyčia, taip pat ne vienos šalies diplomatai ir politikai sužinojo ne tik apie Lietuvos katalikų priespaudą ir persekiojimą, bet ir apie pačią neteisėtai aneksuotą ir vargstančią Lietuvą. Be šio darbo ir per jį teikiamų žinių Lietuvos įvykiai nei tuomet, nei vėliau, kai prasidėjo Sąjūdis, nebūtų buvę Vakaruose taip lengvai suprasti. Galima drąsiai teigti, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo Tėvynės laisvintoja.“
Pats S. Tamkevičius yra pripažinęs, kad labai išgyveno dėl savo bendražygių, o leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ netrūko ir skaudžių akimirkų: kratos, bendražygių P. Plumpos, vienuolės Nijolės Sadūnaitės suėmimai ir įkalinimai. „Supratau, kad, nors ir teisingą reikalą ginu, per mane jie važiuoja į nelaisvę“, – yra viešai sakęs S. Tamkevičius.
Už antisovietinę veiklą 1983 m. jis buvo suimtas, tardomas, nuteistas, penkerius metus kalėjo griežto režimo Permės ir Mordovijos lageriuose, vėliau ištremtas į Sibirą. Tačiau sunkiausiu laikotarpiu jis laiko KGB kalėjime Vilniuje praleistą pusmetį. Fiziniai įkalintųjų kankinimai tuo metu, 1983 m., jau nebebuvo taikomi, tačiau kardinolas priminė, kad žmogų galima kankinti ne tik fiziškai.
„Kai tardymas trunka septynias valandas ir tardytojas nori iš tavęs ką nors ištraukti, o tu stengiesi nepasakyti nieko, kas jam būtų naudinga, tokia psichologinė dvikova būna sunki, ji atima daug jėgų. Bet, ačiū Dievui, jei tokiais momentais mintyse prašai „Viešpatie, padėk“, viskas išeina į gera. Kai pasibaigė mano tardymas, vienas KGB pareigūnas man pasakė: „Tavo protokolai tušti“ – esą nieko taip ir nepasakiau. Man tai buvo komplimentas“, – yra pripažinęs S. Tamkevičius, dėkojantis Dievui, kad net sunkiausiomis akimirkomis jautė jo artumą.
Vynas iš razinų
Pasak kardinolo, lageryje, vėliau ir tremtyje Sibire buvo šiek tiek lengviau – nebebuvo tokios psichologinės įtampos. Tačiau iš pradžių buvo sudėtinga atlikti kunigo pareigą ir kasdien aukoti šv. Mišias.
„Šv. Mišioms reikia kvietinės baltos duonutės ir vyno, o aš jo neturėjau. Tiesa, vėliau jo pasigamindavau iš razinų, kurių man atsiųsdavo artimieji. To buvau išmokęs seminarijoje. Kai lageryje vakarais grįždavome po darbo, vieni kaliniai skaitydavo, kiti rašydavo, treti televizorių žiūrėdavo. Aš tuo laisvu laiku aukodavau šv. Mišias. Lageryje kiekvienas kalinys turėdavo po atskirą spintelę knygoms, maisto produktams susidėti. Aš atsisėsdavau prie savo spintelės, ant jos pasidėdavau akinių dėklą, kuriame turėjau plastikinį indelį, kuris atstodavo šv. Mišių taurę. Įsipildavau į ją vyno, o vietoj duonos naudodavau Kūčių paplotėlį. Jei neturėdavau – naudodavau lagerio kioske pirktus riestainėlius iš kvietinių miltų. Iš maldaknygės tylomis skaitydavau šv. Mišų maldas. Taip vienas sėdėdamas švęsdavau šv. Mišias. Jei pamatydavau, kad ateina prižiūrėtojas, kuris kas keturias valandas praeidavo, tikrindavo, ar mes, kaliniai, visi savo vietose – aš tiesiog uždarydavau akinių dėklą ir toliau žiūrėdavau į maldaknygę“, – pasakojo S. Tamkevičius.
Žmogaus gyvenimą labai trumpina netvarka ir nuodėmės. Todėl visiems linkiu tvirtai laikytis Dievo rankos ir eiti Dievo įsakymų keliu.
Pasak jo, kai vykdavo pervežimai iš lagerio į lagerį, trukdavę ir dvi tris savaites, šv. Mišių nebuvo įmanoma aukoti. Tada kunigas kalbėdavęs rožinį.
„Turėjau kelis rožinius, pagamintus iš duonos. Pirmąjį tokį rožinį man KGB kalėjime Vilniuje pagamino vienas kameros draugas. Kai rožinio neturėdavau, maldas skaičiuodavau ant pirštų“, – prisimena dvasininkas.
Iš tremties S. Tamkevičius grįžo 1988 m.
„Pasitiko Vilniuje su trispalve. Prasidėjo Atgimimas“, – vieną šviesiausių XX a. Lietuvos istorijos momentų prisimena kardinolas.
Patyręs tardymus, kalinio duoną, tremtį, tai jis vadina Dievo malonės metais kunigystės kelyje. „Kai viskas gerai, žmogus išlempa ir moralinės vertybės lieka antrame plane. Viešpačiui dėkoju, kad kunigystėje buvo daug išbandymų“, – „Kauno dienai“ yra sakęs kardinolas.
Pasitikėti Viešpačiu
Sulaukęs garbaus amžiaus, S. Tamkevičius išlieka besišypsantis, energingas. Jį galima išvysti ne tik Kauno arkikatedroje bazilikoje, kur kardinolas sekmadieniais 10.30 val. aukoja šv. Mišias, bet ir žingsniuojantį senamiestyje, Santakos parke. Anksčiau jis čia dažnai sukdavo ratus dviračiu.
Kardinolas prisipažįsta nesitikėjęs sulaukti tokio garbaus amžiaus, nes nuo pat vaikystės buvęs silpnos sveikatos.
Paprašytas patarti, kaip kuo ilgiau išsaugoti gerą sveikatą, dalijasi: „Žmogaus gyvenimą labai trumpina netvarka ir nuodėmės. Todėl visiems linkiu tvirtai laikytis Dievo rankos ir eiti Dievo įsakymų keliu. Jei einame per gyvenimą mylėdami Dievą ir žmones, galime tikėtis, kad ir sveikata ilgiau tarnaus. Tačiau svarbiausia ne ilgai gyventi, o dorai nugyventi, nes tuomet mūsų laukia amžinas gyvenimas.“
Vis dėlto jis pastebi, kad gyvename neramiais laikais, kai geopolitinė situacija įtempta, o žmonės jaučia daug nerimo.
„Šis metas yra labai sunkus. Stebime, kaip nuo karo kenčia mums taip artimi ukrainiečiai. „Kauno dienos“ skaitytojams linkiu to, ko linkiu ir sau: dabartį ir ateitį patikėti Viešpačiui ir išsaugoti vidinę ramybę. Dievas yra istorijos Viešpats, tegu jis vadovauja mūsų gyvenimo žingsniams ir siekimams“, – linki kardinolas.
(be temos)