Kardinolas: meldžiuosi už Kauno žmones

Studijavęs Kauno kunigų seminarijoje, Kauno arkikatedroje bazilikoje gavęs kunigo šventimus, 1991-ųjų gegužės 19-ąją – prieš 30 metų – S.Tamkevičius toje pačioje Kauno arkikatedroje buvo įšventintas vyskupu, o vėliau devyniolika metų stovėjo prie Kauno arkivyskupijos vairo. „Čia sutikau žmones, kurie man buvo ne mažiau brangūs kaip savos šeimos nariai. Kaunas man yra brangus kaip tėviškė“, – Kaunui švenčiant gimtadienį prisipažino dvasininkas.

– Ištarus „Kaunas“, vieniems prieš akis iškyla Nemuno ir Neries santaka, kitiems – Kauno pilis ir didingas Pažaislio vienuolyno komplektas, dar kiti pagalvoja apie Laisvės alėją ir Kristaus Prisikėlimo baziliką. Kas, jūsų manymu, yra tikriausias Kauno simbolis, atspindintis mūsų miesto savastį?

S.Tamkevičius pastebi, kad Kaunas jam brangus kaip tėviškė. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Man atrodo, Kauno pilis yra pats iškalbingiausias Kauno simbolis. Šiuo simboliu galėtų būti ir arkikatedra bei Prisikėlimo šventovė.

– Su Kaunu jūsų gyvenimas susijęs nuo jaunystės – nuo 1955 m. studijavote Kauno kunigų seminarijoje, 1962 m. balandžio 18 d. Kauno katedroje gavote kunigo šventimus, 1991 m. gegužės 19 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje buvote konsekruotas vyskupu. Nuo 1996 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. birželio 11 d. ėjote Kauno arkivyskupo metropolito pareigas. Kas jums yra Kaunas?

– Kiekvienam žmogui, taip pat ir man, pati brangiausia vieta yra tėviškė. Kaunas man yra brangus kaip tėviškė. Kaune praėjo svarbiausi mano brandos ir darbo metai. Čia sutikau žmones, kurie man buvo ne mažiau brangūs kaip savos šeimos nariai.

Kaunas džiugina savo jaunyste, kurią nulemia iš visos Lietuvos suplaukiantys studentai. Dejuoti nenorėčiau, nors ne viskas, ką matau Kaune, man patinka.

– Matėte Kauną visokį: keitėsi santvarkos, vadovai, miesto pastatai, gatvės – kokių ryškiausių pokyčių pastebite Kaune? Kas jus džiugina, o kas galbūt liūdina?

– Patys svarbiausi Kauno akcentai – Kauno pilis, Katedra, Prisikėlimo šventovė, Senamiestis, Laisvės alėja, Santaka – išlieka beveik nepasikeitę. Tik Prisikėlimo šventovė po sovietmečio prisikėlė naujam gyvenimui. Kaunas džiugina savo jaunyste, kurią nulemia iš visos Lietuvos suplaukiantys studentai. Dejuoti nenorėčiau, nors ne viskas, ką matau Kaune, man patinka.

– 1994 m. jums suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas. Ką jums šis titulas reiškia?

– Tokia žmogaus prigimtis: jis pradžiunga, kai patiria įvertinimą, ir nuliūsta susidūręs su priešiškumu ar panieka. Kauno miesto garbės piliečio vardo suteikimas leido pajusti, kad Kaunui nesu svetimas. Nepriklausomybės pradžioje dar nebuvau kažkuo Kaunui nusipelnęs. Mano darbai, ypač kova už laisvę, buvo skirti visai Lietuvai.

– Dažnai vaikštinėjate Nemuno ir Neries santakoje, važinėjate dviračiu – matote jaunimą, šeimas, pagyvenusius žmones. Kokie, jūsų akimis, yra kauniečiai?

– Santakoje daugiausia matau jaunas šeimas ir jaunimą. Ypač džiugina akį jauni tėvai, stumiantys vaikų vežimėlius, tėvai su vaikais ant dviračių. Nuliūstu, kai matau jaunus žmones, ypač merginas, traukiančias dūmą. Suprantu, kad jaunam žmogui nelengva išsiskirti iš bendraamžių, nors labai linkėčiau turėti stuburą ir sugebėti atsispirti laiko madoms, kurios ne visada yra geros.

Kardinolui Kauno pilis yra pats iškalbingiausias miesto simbolis. (Evaldo Šemioto nuotr.)

– Kokia vieta Kaune jums yra pati mėgstamiausia?

– Dažniausiai aplankau Santaką ir Katedrą, kelis kartus per savaitę pereinu Senamiestį ir Laisvės alėją. Turiu įprotį eidamas melstis – meldžiuosi už Kauno žmones, kad Dievas juos laimintų.

– Ko palinkėtumėte Kaunui ir kauniečiams Kauno dienos proga?

– Kaunas ilgus dešimtmečius buvo miestas žmonių, mylėjusių Lietuvą ir įspaudusių gilias pėdas ne tik Kauno, bet ir Lietuvos istorijoje. Labai linkėčiau, kad ir mūsų labai pragmatiškame amžiuje, kai daugelis siekia tik savo naudos, kauniečiai nestokotų idealizmo ir mąstytų, ką galėtų gero padaryti ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai.