Suvilioti bitininkystės
„Laisvo laiko daug nėra, nes, be seniūnui priklausančių pareigų, po darbo valandų ar savaitgaliais užsiimu bendruomenės veikla gimtajame Vandžiogalos krašte, o šiltuoju metų laiku, kai randu laisvesnio laiko po darbo dienos, mėgstu bitininkauti“, – prisipažino Vandžiogalos seniūnas Jurgis Bukauskas.
Bitininkystė Jurgį lydi nuo mažų dienų: kai matydavo tuo užsiimantį senelį, padėdavo jam sukti medų. „Šiuo metu esančios 2–3 bičių šeimos visada kelia džiaugsmą, o ypač – pavasarį. Sodyboje girdimas bičių dūzgesys maloniai nuteikia, o bitėms neišgyvenus, aplanko tuštuma. Turbūt taip jau esu įpratęs nuo mažens, kad sodyboje bitės – būtinybė ir neatsiejama gamtos dalis. Atsimenu, kai vienas, turbūt kokių 11–12 metų, sugavau savo pirmąjį bičių spiečių. Tėvų namuose nebuvo, tad neliko kito pasirinkimo, o nuo to karto bičių priežiūra atrodo įprasta ir nesudėtinga“, – šypsojosi pašnekovas.
Linksmakalnio seniūną Vaclovą Žvirblį bitininkystė suviliojo prieš ketvirtį amžiaus. „Kauno dienos“ žiniomis, bitininkauja ir Domeikavos seniūnė Lina Mišeikienė. „Labiau esu vyro pagalbininkė“, – prisipažino Lina.
Sukasi virtuvėje
J. Bukauskas taip pat nevengia pasisukioti virtuvėje ir pagaminti ką nors saldaus, išbandyti naujus receptus. „Tačiau firminis mano kulinarinis saldėsis – eklerai, kuriais jau pavaišinti visi draugai, kolegos ir kiti pažįstami, – šypsojosi Vandžiogalos seniūnas. – Be jų, kartais tenka iškepti kanelių, vieną kitą pyragą ar triufelių su spanguole viduje. Jei turėčiau daugiau laiko, manau, kad visai neblogai pasisektų ir rimtesnių patiekalų pagaminti, nes virtuvėje sukiojuosi nuo mažens.“
Maisto gamyba žavi ir Domeikavos seniūnę, ji net rado laiko kulinarijos kursams. Batniavos seniūnas Šarūnas Pikelis mėgsta eksperimentuoti gamindamas vynus. Ringaudų seniūnė Rūta Slivinskienė kiekvienam renginiui kepa savo duoną.
Fiziškai aktyvūs
Be bitininkavimo ir kulinarijos, L. Mišeikienė turi dar vieną pomėgį – jogą ore.
R. Slivinskienė laisvalaikiu mina dviračio pedalus, mėgsta vaikščioti, nors dabar – mažiau, nes, kaip sako pati seniūnė, serga koja. „Aš nepopuliari Lietuvoje, – juokėsi pašnekovė. – Dėl to, kad man labiau patinka futbolas, nei krepšinis. Nuo 16 metų žavėjausi olandų futbolininku Ruud Gullit (Rudu Gulitu), stebėdavau varžybas per televizorių. Metams bėgant pomėgis žiūrėti futbolą nedingo. Kauno rajone turime puikių stadionų, kuriuose vykstančių futbolo varžybų stengiuosi nepraleisti. Džiaugiuosi, kad sūnus nuo 3,5 metų žaidžia futbolą.“ Gal kartais kamuolį pagainioja ir pati Rūta? „Svajonėse“, – juokėsi pašnekovė.
Vandžiogalos seniūnui taip pat patinka važinėti dviračiu, tvarkytis sodyboje, kurti ką nors gražaus, tvarkytis. „Po sunkios darbo dienos visada norisi fiziniu darbu pravėdinti galvą“, – atviravo J. Bukauskas.
Akademijos seniūnas Skirmantas Nominaitis vaikšto, mina dviračio pedalus. Jei pamatę vyriškį, riedantį paspirtuku, suabejosite, ar tai – S. Nominaitis, išsklaidome abejones – taip, tai tikrai Akademijos seniūnas.
„Paspirtuką retkarčiais naudoju dėl kompaktiškumo, pavyzdžiui, kai automobilį palieku priemiestyje, – patikslino Skirmantas. – Jei anksčiau tai nebuvo taisyklė, tai pastaruosius dvejus metus, jei tik dangus su žeme nesimaišo, derinu švarką prie dviračio. Juo važiuoju į ir iš darbo, neretai su reikalais – ir darbe. Dėl praėjusios švelnios žiemos, be didelių pertraukų pavyko išlikti ant dviejų ratų nuo vasario iki lapkričio vidurio. Tam, žinoma, turiu palankias sąlygas – iki namų mažiau nei 3 km, o seniūnijos teritorija labai kompaktiška.“
Pasak Akademijos seniūno, važinėjimas dviračiu turi daug privalumų: galima tik pamojuoti rytinių ir vakarinių automobilių spūstims, patogu miestelyje pakalbinti įvairiose vietose sutiktus gyventojus (ypač senjorus), apžiūrėti automobiliu nepasiekiamus taškus ir tiesiog kasdien pajudėti. „Savaime suprantama, atostogų metu dviratis – neatskiriama dalis. Kita šeimos automobilio vasaros komplekto dalis – irklentės. Jau nemažai Lietuvos ežerų, miestelių tvenkinių žinomi ne tik nuo kranto. Svajoju šį pomėgį išbandyti jūroje, – prisipažino S. Nominaitis.
Galėtų išbandyti duetą
Beje, Akademijos seniūnas labai gražiai groja armonika, tačiau, kaip teigė, dėl laiko stokos vis rečiau ją pavirkdo. „Dėl to instrumentas liūdi, deja, gyvenimo tempas diktuoja savo“, – apgailestavo pašnekovas.
Linksmakalnio seniūnas, renginyje pamatęs kokį nors muzikos instrumentą, pasak kolegų, neiškenčia jo neišbandęs. V. Žvirblis yra baigęs Panevėžio aukštesniąją muzikos mokyklą ir Valstybinę Lietuvos konservatoriją. „Pianinas yra pagrindinis instrumentas, tačiau esu grojęs gitara, kapelose – akordeonu“, – vardijo Vaclovas.
Pastaraisiais metais Linksmakalnis ir angelai tapo kone sinonimais. Įkurti Angelų muziejų, kaip atsvarą Kaune esančiam Velnių muziejui, buvo V. Žvirblio žmonos Aidos idėja. Ji iš mamos paveldėtą porcelianinių ir keraminių angelų kolekciją padovanojo muziejaus kambariui. Dabar į Linksmakalnį yra suskridę keli šimtai angelų, o Vaclovas save įvardija techniniu muziejaus darbuotoju, nes reikėjo suremontuoti patalpas, prisidėti rengiant parodas.
„Šiuolaikinio cirko režisierius, italas Robertas Magro, perskaitęs apie Linksmakalnio angelus, žiūrovams dovanojo neįtikėtiną reginį – šiuolaikinio cirko kūrinį, pavadinimu „Radijo angelai“, – kodėl Linksmakalnis ir angelai tapo sinonimais, atskleidė pašnekovas.
Pasak V. Žvirblio, yra ir daugiau pakaunės seniūnų, mylinčių muziką. Skirtinguose ansambliuose dainuoja Vilkijos apylinkių seniūnas Arūnas Bačiūnas ir Vilkijos seniūnas Paulius Amanaitis. Kadangi gyvena palyginti netoli vienas nuo kito, galbūt vertėtų susiburti į duetą? „Dainavimo lūkestis – gerai praleisti laiką, atsipalaiduoti po darbų, pamatyti mėgėjų meno kolektyvų virtuvę, situaciją, galimybes veikti“, – prisipažino Paulius.
Daug metų galvojusi, kad neturi nei balso, nei klausos, palyginti neseniai Kačerginės seniūnė išsiaiškino vis dėlto visa tai turinti ir buvo pradėjusi dainuoti Kačerginės moterų ansamblyje. „Kadangi į Juozo Gruodžio muzikos mokyklą tenka vežioti abu sūnus, ši pomėgį padėjau į kišenę“, – prisipažino Aistė.
Studentė – poliglotė
Įdomu tai, kad A. Ivanovaitė-Petraitienė – vis dar studentė. Bakalauro studijoms ji pasirinko lietuvių kalbą ir psichologiją (gretutinės studijos), magistrui – viešąją komunikaciją. Po to dar įgijo pedagogikos kvalifikaciją. Antrasis Aistės magistras – kūrybinis rašymas, literatūros kritika ir komunikacija. „Pavasarį tikiuosi sėkmingai apsiginti Rytų Azijos kalbų ir kultūrų bakalaurą“, – šypsojosi pašnekovė.
Kačerginės seniūnę drąsiai galima vadinti poliglote – ji moka dešimt kalbų: anglų, ispanų, rusų, vokiečių, prancūzų, italų, latvių, mandarinų, japonų ir korėjiečių. „Žinoma, jų mokėjimo lygis skiriasi. Anglų ir ispanų kalbomis laisvai kalbu, rašau, galiu mokyti kitus, vokiečių – galiu susikalbėti, rašyti, suprantu, prancūzų – jau turiu šiokį tokį bloką kalbėti ir esu šiek tiek primiršusi, latvių – suprantu, skaitau, moku gramatiką, nes to mokiausi universitete, italų taip pat mokiausi, o kadangi ispanų kalba labai panaši – jos neįmanoma nemokėti, toliau mandarinų, japonų ir korėjiečių, pastaroji man lengvesnė nei mandarinų. Būtent šios trys kalbos mane pastūmėjo į antrojo bakalauro studijas“, – vardijo A. Ivanovaitė-Petraitienė.
Kai kur nors keliauja, pašnekovė sau pasidovanoja ir iš aplankytos šalies parsiveža laikraštį. „Man įdomus ir laikraščio dizainas, ir šriftai, ir jo turinys. Tai pasitarnauja ir mano pomėgiui – kalboms. Juk per kultūrą ir žmogų gali geriau pažinti. Kai kiek nors moki kalbą, komunikacija visai kitokia, nei, tarkime, Italijoje bendraujant anglų kalba. Bendraujant jo gimtąja kalba, lengviau atsiveria durys į žmogaus širdį“, – įsitikinusi Kačerginės seniūnė.
Aistė bandė mokytis ir arabų kalbos, baigė vieną lygį. „Kol kas suprantu, kad man ji – sunkiai įveikiama, neištariu visų ch raidžių. Gilioje senjorystėje, manau, kad grįšiu – tai bus mano iššūkis“, – šypsojosi pašnekovė.
Tai, kad kalbų mokymasis tapo A. Ivanovaitės-Petraitienės pomėgiu, daugiausia įtakos turėjo mokytojos. „Turėjau nuostabią rusų kalbos mokytoją Agafiją Medvėdevaitę, ne mažiau nuostabią anglų kalbos mokytoją Leokadiją Poškūnienę, klasės auklėtoją anglistę Danutę Poškaitienę – pas ją nesimokyti irgi buvo neįmanoma. Viskas prasideda nuo mokytojo. Jei teisingai prisimenu, užsienio kalbos mokykloje tuo metu buvo galima mokytis nuo penktos klasės, todėl mamytė mane pas kaimynę, anglų mokytoją, nuvedė gerokai anksčiau, dar pradinukę. Ta kalba man buvo kažkoks stebuklas, neatrastas pasaulis, taip šis kelias ir prasidėjo“, – atviravo Aistė.
Kitas seniūnės pomėgis – tapyba. „Jos dar tik mokausi ir tai, ką darau, vadinu tepliojimu, – šypsojosi pašnekovė. – Mano tėvelis ir sesė labai gražiai piešia. Tėvelis turi talentą, tik anksčiau nebuvo galimybių jo puoselėti. Kai buvau maža, animacinių filmukų herojais tėvelis buvo apipiešęs mano lovytę. Spėju, kad tai man turėjo nemažai įtakos. Visada norėjau išmokti tapyti, tačiau tam neturėjau galimybių. Dabar Kačerginėje turiu puikią mokytoją Rodiką Morari, taip pat – Raimundą Dzimidavičių, Jurgitą Stravinskienę ir Anetą Kvederavičienę“, – pasakojo pašnekovė.
Protmūšių pradininkas
P. Amanaičiui dainavimas Vilkijos mišriame vokaliniame ansamblyje NONA nėra pagrindinis užsiėmimas. Dažniau jis stebi „Žalgirio“ ir sūnaus Jono Ąžuolo futbolo rungtynes, dalyvauja gyvuose „Auksinio proto“ protmūšiuose Vilkijoje.
„Auksinis protas“ į Vilkiją atkeliavo palyginti neseniai, prieš trejus metus. „Kartu su VDU Minded komanda buvome pirmieji, pradėję gyvus žaidimus Kauno rajone, subūrę įvairias įmones ir organizacijas kiekvieną antradienio vakarą praleisti mankštinant smegenis ir bendraujant tarpusavyje. Pirmieji bandymai pasiteisino, žaidimas prigijo. Šiuo metu turime penkias stabilias protmūšio komandas: Vilkijos seniūnijos, Vilkijos gimnazijos mokytojų, Jaučakių–Čekiškės, Vilkijos mamyčių klubo (su tėveliais) ir bendrovės „Ecowood“ darbuotojų“, – vardijo pašnekovas.
„Esu dažnas svečias „Žalgirio“ arenoje, bet stebiu ir kitų komandų pasirodymus tarptautinėje arenoje (pavyzdžiui, Panevėžio „Lietkabelio“ su vilkijiečiu Vyteniu Lipkevičiumi) bei žemesnių Lietuvos lygų rezultatus (Kauno rajono „Omegos-Tauro-LSU“), teisėjų darbą, kadangi ir pats anksčiau teisėjavau Regionų krepšinio lygoje, Kauno miesto pirmenybėse, Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje, – pasakojo Paulius. – Futbolas šiuo metu Vilkijoje užima reikšmingą dalį įvairių amžiaus grupių vaikų ir jaunimo užimtumui – treneriai Oleh ir Ernestas Fedorčak įskiepijo meilę šiai sporto šakai ir džiugina neblogais rezultatais.“
Nuo mažens Kauno „Žalgirio“ sirgalius yra ir S. Nominaitis. „Anksčiau fanų tribūnoje prarasdavau balsą, mėgėjiškai krepšinį žaidžiau ir pats, o kai per Eurolygos varžybas namuose būna daug triukšmo, šeima žiūri atlaidžiai, nes tikėtis pokyčių beviltiška“, – šypsojosi Akademijos seniūnas.
Esama ir medžiotojų
Tomas Kantaravičius, laikinai einantis pareigas Garliavos apylinkių seniūnas, mėgsta medžioklę, aktyvų laisvalaikį gamtoje, žygius. „Esu sukūręs mokymų platformą būsimiems medžiotojams www.asmedziotojas.lt, todėl daug laisvo laiko skiriu jai tobulinti. Šeimoje ir giminėje nesu vienintelis medžiotojas, medžioja ir mano tėtis, trys dėdės. Šis užsiėmimas mane sudomino dar pradinėje mokykloje, kai kartu su tėčiu eidavau į medžiokles, buvau varovu, nuo mažens mane mokė rūpintis gyvūnais. Esant nepalankioms sąlygoms, rūpinomės papildomu jų šėrimu: veždavome grūdų, runkelių, šieno. Prisimenu, kaip kurapkoms įrenginėdavome namelius iš eglių ar pušų šakų“, – šypsojosi Tomas.
T. Kantaravičius medžiotojo stažą skaičiuoja nuo 2007 m., per beveik du dešimtmečius patyrė daug smagių akimirkų gamtoje ir kurios nors vienos neišskiria. „Man labiausiai patinka medžioklės su varovais, kai susirenka būrys bendraminčių – pabendraujame, pasidalijame patirtimi, prisimename senas istorijas. Medžioju Kauno rajone, todėl dažnai padiskutuojame ne tik apie medžioklę, bet ir apie paprastus, žmonėms rūpimus klausimus, su kuriais jie susiduria kasdieniniame savo gyvenime“, – kalbėjo laikinasis seniūnas.
Tomas pabrėžė,kad medžioklėje niekada neskuba paspausti ginklo nuleistuko ir iššauti, jam svarbiausia – saugumas ir atsakingas šūvis, todėl prieš jį atlikdamas visuomet gerai įvertina aplinkybes. „Neskubu medžioti įspūdingų trofėjų – priešingai, man svarbiau palaikyti sveiką, stiprią populiaciją, todėl renkuosi atrankinę medžioklę: pašalinti sergančius ar neperspektyvius žvėris“, – pabrėžė pašnekovas.
T. Kantaravičius turi medžioklinį šunį – šiurkščiaplaukį foksterjerą, kuris dabar jau yra garbingo amžiaus ir į medžiokles nebevyksta. „Tačiau kai buvo jaunesnis, nepraleisdavo nė vienos medžioklės ir prisipažinsiu, kad nėra malonesnio jausmo, kaip išgirsti, kai medžioklėje pradeda loti tavo šuo, iš balso tembro atpažinti, kokį gyvūną jis gena link tavęs“, – atviravo Tomas.
Panašiai apie medžioklę kalbėjo ir Babtų seniūnas Gediminas Pupinis, medžiotojų klubo „Raudondvaris“ pirmininkas, medžiojantis nuo 1995 m. „Medžioklė, be kita ko, puiki proga pasivaikščioti, nes dabartinis darbas – palyginti sėslus, tenka nemažai važinėti“, – akcentavo pašnekovas.
Kolegos G. Pupinį vadina auksarankiu: jis pats pagamino stovus gėlėms Babtuose. „Man labai patinka konstruoti, su tuo buvo susijęs mano ankstesnis darbas: teko konstruoti valomąsias, ventiliatorius, netgi grūdų saugojimo bokštą. Esu kvalifikuotas šaltkalvis-konstruktorius. Pajusti geležį, ką nors pagaminti man labai patinka ir yra poilsis“, – šypsojosi pašnekovas. Jis yra pasigaminęs ne vieną plaustą, vanduo – neatsiejama Gedimino gyvenimo dalis, mat jis užaugo prie Nevėžio. Dabartinis, seniūno žodžiais, pagamintas iš atliekų, nenaudojant varžtų.
„Aš jau nebenoriu skubėti, man patinka sėdėti plauste ir ramiai, palengva leistis vandeniu žemyn, gėrėtis gražiais Nemuno ar Nevėžio vaizdais“, – tvirtino Babtų seniūnas.
Naujausi komentarai