Jonavos gatvėje tikimasi prikelti istoriją

Vieni didžiausių

Jonavos gatvės vaiduoklis – jau kurį laiką taip miestiečiai vadina vienoje pagrindinių miesto arterijų stovintį laidojimo paslaugų kompleksą.

Apkrautas statybiniu laužu, apsuptas sunkiosios technikos pastatas gigantas aplinkiniams kelia liūdesį. Beje, būtent taip – "Liūdesys" 1987 m. ir pavadinti architekto Alfredo Paulausko suprojektuoti laidojimo rūmai, anuomet buvę pagrindiniais Kauno mieste ir vienais didžiausių visoje Lietuvoje.

"Liūdesio" agonija prasidėjo daugiau nei prieš dešimt metų, o ritualinių paslaugų kompleksas sustabdė savo veiklą. Į tuščio pastato erdves kaipmat įsisuko benamiai. Vandalai išdaužė langus, ėmė lupinėti masyvias granito plokštes ir šaligatvių trinkeles. 2009 m. pastatą nusiaubė liepsnos. Tais pačiais metais vėlyvojo modernizmo stiliaus pastatas tapo kultūros vertybe ir buvo įrašytas į valstybės saugomų objektų registrą.

Praėjus ketveriems metams po gaisro, 2013-aisiais, teritorija nuo aplinkinių akių buvo atitverta tvora. Už jos liko merdintis ritualinių paslaugų kompleksas, jo simbolis skulptūra "Liūdesys" ir nebaigtas rašyti pastato istorijos puslapis.

Nebijo iššūkių

Paradoksalu ir kartu unikalu – aplink dygstant naujiems pastatams, senąjį ritualinių paslaugų kompleksą užsimota prikelti naujam gyvenimui.

Klystate manydami, kad strategiškai patogioje vietoje išaugs naujas prekybos centras ar kelių aukštų stiklinis biurų pastatas. Laidojimo rūmams, iš kurių amžinojo poilsio prieš kelias dešimtis metų išlydėtas ne vienas žinomas kaunietis, planuojama grąžinti pirminę paskirtį. Miestui gi – ritualinių šarvojimo ir laidojimų paslaugų kompleksą, kuris galėtų būti svarbiausias šalyje.

"Dabar vyrauja požiūris – griauk seną, statyk naują", – pastarasis sprendimas, anot UAB "Respektos" vadovo Vyčio Sidabro, yra pigesnis ir greitesnis.

Renovuoti seną pastatą kur kas brangiau ir trunka ilgiau. Vis dėlto iššūkiai idėjos autorių netrikdo, priešingai – tokiu būdu jie žada nulenkti galvą prieš architekto A.Paulausko meistrystę.

Pagrindiniai projektavimo ir statybos darbai planuojami tik rūmų užnugaryje. Čia turėtų išdygti priestatai. Tuo metu pats pastatas liktų toks, kokį jį mena 1987-ieji – netaisyklingos formos, iracionalios kompozicijos, su vizualiai efektinga sienų plastika, šviesiomis, pastelinėmis spalvomis, plytų mūru ir tinkuotu terazitiniu tinku.

Rūmų prieigose atvykstančiuosius kaip ir anksčiau sutiktų senoji skulptūra, vaizduojanti galvas panarinusius žmones. Sutemus iš jų veidų turėtų sklisti šviesa.

Naujos erdvios salės

Anot idėjos sumanytojų, turėtų keistis ne tik salių skaičius, bet ir erdvių funkcijos. Tarkim, neliktų morgo, kuris anksčiau čia buvo, o vietoje jo atsirastų patalpa, skirta mirusiajam paruošti.

"Praktika rodo, kad tokiomis akimirkomis žmonėms labai svarbu, kad viskas būtų po ranka ir nereiktų blaškytis", – laidojimo rūmų servisas, V.Sidabro tikinimu, palengvintų gedinčiųjų naštą.

Ritualinių reikmenų parduotuvėje jie galėtų įsigyti velioniams skirtus drabužius, avalynę, urnas, karstus ar kryžius. Šalia prekybinės zonos esančiose administracinėse patalpose suderinti kitas svarbias detales.

Naujųjų priestatų architektūra susijusi su gyvenimo džiaugsmo ideologija, su pagoniška semantika.

"Vos tik įėję į rūmus žmonės atsidurtų vestibiulyje. Su apšvietimu, minkštasuoliais ir galbūt meno kūriniais ant sienų", – planą popieriuje pieštuku brėžė projekto autorius, "RA studijos" architektas Rimas Adomaitis.

72 kv. m sutikimo erdvėje žmonės ne tik galėtų prisėsti minutei atokvėpio – iš vestibiulio lankytojai patektų tiesiai į šarvojimo sales. Jų numatytos keturios. Mažiausia – 105 kv. m, o didžiausia net 220 kv. m. Kiekvienoje salėje, be sėdimų vietų, atėjusiesiems atsisveikinti su velioniu būtų stalai, pritaikyti tiek karstams, tiek urnoms. Trys iš keturių šarvojimo salių būtų įrengtos naujuose priestatuose, kurie atvertų vaizdą į šlaitą ir nuostabią gamtą, išgyvenančią metų laikų kaitą.

"Anksčiau atsisveikinimas vykdavo kone tamsoje. Kai tau ir taip sunku, tave dar slegia tamsa", – pagal naująjį projektą, pasak R.Adomaičio, šarvojimo salėse būtų vitrininiai langai ir daug natūralios šviesos, kuri palengvintų žmonių sielvartą, o atsisveikinimo procesui suteiktų lengvumo pojūtį.

"Naujųjų priestatų architektūra susijusi su gyvenimo džiaugsmo ideologija, su pagoniška semantika", – gamtos įsileidimą į priestatus akcentavo architektas.

Apgalvotos detalės

Senosios salės galėtų būti pritaikomos naujai funkcijai. Nuėmus perdangą, siūloma suformuoti vidinį kiemą su terasine danga, taip sukuriant erdvę, atskirtą nuo gatvės triukšmo.

Čia liepsnotų ugnis, virš galvų, pro šachmatais išdėstytus stoglangius kristų dienos šviesa, sutemus – atsivertų žvaigždėtas dangus. Ant sienų galėtų kabėti velionio nuotraukos, o vaizdo projekcijoje susirinkusieji turėtų galimybę stebėti akimirkas, įamžintas jam dar esant gyvam. Prieš išnešant karstą ar urną į paskutinę kelionę, toje pačioje erdvėje sustotų artimieji ir draugai. Anksčiau nesvarbu, lietus virš galvų pliaupdavo ar vėjas plaukus taršydavo, gedintieji stovėdavo lauke, o atsisveikinimo procese nelikdavo sakralumo.

"Vienas esminių ir svarbiausių dalykų, kad velionio karstas ar urna nebūtų nešama į gatvę, kaip tai buvo daroma anksčiau. Juolab kad transporto judėjimas per 40 metų labai pasikeitė. Tada važiuodavo keli žiguliukai ir volgos, o dabar eismas čia nenutrūksta kiaurą parą", – paskutinio atsisveikinimo akimirkos intymumą pabrėžė architektas ir pridūrė, kad tame pačiame sklype numatyta nauja, erdvi automobilių aikštelė, centrinėse prieigose paliekant komplekso vizitine kortele tapusią skulptūrą.

Nors gedulingų pietų ar vaišių šarvojimo patalpose tradicija pamažu blėsta, idėjos autoriai pagalvojo apie vyresnės kartos žmones, kuriems puodelis arbatos ir pašnekesys prie jo – neatsiejama atsisveikinimo dalis. Šalia visų salių numatytos nedidelės poilsio patalpos, kuriose žmonės galėtų prisėsti, užkrimsti ir šnektelėti su velionio artimaisiais.