JAV svajones išpildė su kaupu

Svajonių šalis

Dažnas mūsų JAV vadina svajonių šalimi. Šį titulą klijuoja ir tie, kurie joje buvo kartą ar kelis, ir tie, kuriems pasakišką šalies įspūdį sukūrė amerikietiški filmai, Peliukas Mikis ir dvigubi sūrainiai su kokakola.

"Amerika ir man buvo svajonių šalis", – jei tikitės, kad iš šešiolikmetės Martynos Gačionytės lūpų netrukus pasigirdo paneigimas, klystate. Dešimt mėnesių praleidusi Floridoje, vos prieš dvi savaites į Lietuvą grįžusi mergina, jei tik galėtų, krautųsi lagaminus ir vėl skristų anapus Atlanto.

"Ne visam laikui, tik studijoms", – Kauno jėzuitų gimnazijos moksleivės įsitikinimu, kad ir kaip būtų smagu svečiose šalyse, gerovę reikia kurti namuose. Tiesa, apie tai ji kol kas dar negalvoja – prieš akis treji metai vidurinėje mokykloje ir baigiamieji egzaminai.

"Rudenį eisiu į dešimtą klasę, nors turėčiau būti vienuoliktoje", – tokią rokiruotę lėmė JAV valstybės departamento finansuojama mainų programa FLEX (angl. Future Leader Exchange Program), apie kurią Martyna sužinojo 2017-aisiais.

1992 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso sukurta metų trukmės mainų programa suteikia galimybę gabiems ir talentingiems 9–10 klasių moksleiviams gyventi amerikiečių šeimose ir mokytis Amerikos mokyklose. Programos dalyviai turi galimybę pažinti Amerikos žmones ir kultūrą, taip pat yra savo šalies jaunieji ambasadoriai, pristatantys amerikiečiams savo šalį ir tradicijas. Programa yra visiškai finansuojama, dalyviams garantuojamas nemokamas mokslas, užklasinė ir socialinė veiklą, maitinimas, dienpinigiai ir pastogė virš galvos.

Šokinėjo iš laimės

"Žinau, žmonės moka didelius pinigus, kad galėtų mokytis JAV. Kažkada tėvai pasakė neturintys galimybės to padaryti, todėl atsirado stimulas svajonę pasiekti pačiai, – užpildžiusi dokumentus ir parašiusi tris esė, moksleivė netrukus sulaukė kvietimo į antrąjį atrankos turą. – Jei neklystu, norą dalyvauti programoje išreiškė apie 600 moksleivių iš Lietuvos,  tūkstančiai moksleivių iš Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų Europos ir Centrinės Azijos valstybių. Iš 600 lietuvių liko tik 20 laimingųjų, todėl kiekvienas žingsnis man buvo didelis pasiekimas. Įdomus faktas, kad konkursas į FLEX mainų programą yra didesnis nei į Harvardo universitetą."

Po anglų kalbos testo ir pokalbio su svečiu iš JAV, Martyna sužinojo įveikusi ir antrojo turo barjerą. Liko paskutinysis. Jo metu mergina turėjo rašyti laišką šeimai, pristatyti save ir savo veiklą: pasiekimus, lyderystės ir savanorystės patirtį.

"Gali mokytis labai gerai, bet ne tai svarbiausia. Šios programos esmė – lyderystė ir savanorystė, kurią privalai tęsti ir mainų programos metu", – turėjusi patirties su įvairiais socialiniais ir pilietiniais projektais gyvūnų ir gamtos apsaugos srityje, mergina tikėjo, kad tai galima pritaikyti ir anapus Atlanto.

Lietuvaitės idėja organizatoriams patiko – praėjusių metų pavasarį ji sulaukė skambučio, kurio iki šiol negali pamiršti.

"Nesvarbu, patenki ar ne, organizatoriai tau paskambina. Girdėjau tik tai, kad važiuosiu į JAV, daugiau nieko nepamenu", – iš laimės šokinėjančia dukra tėvai esą taip pat ne iš karto patikėjo. Tik tada, kai moksleivė gavo patvirtinimo laišką, namiškiai suprato turį vos kelis mėnesius atsidžiaugti savo mylima mergaite.

"Akimirkai ir mane buvo prislėgęs keistas jausmas. Juk išvažiuoju metams, palieku čia tėvus, sesę, brolį ir draugus", – nerimas, anot merginos, išsisklaidė baigiantis vasarai, kai lėktuvas atsiplėšė nuo Lietuvos žemės.

Šunys ieško narkotikų

"Mokslai ten prasideda rugpjūtį", – ankstyvas startas, Martynos teigimu, nebuvo vienintelis JAV ir Lietuvos švietimo sistemos skirtumas. Pamokose ji sėdėdavo ir su devintokais, ir su dešimtokais, ir su dvyliktokais, o iš mokyklos visuomet išeidavo vienu ir tuo pačiu metu.

"Pasirinkusi tam tikrus dalykus, žinojau, kad juos mokysiuos kiekvieną dieną. Būdavo labai keista, kai, tarkim, biologija nuo pirmadienio iki penktadienio būdavo penkta pamoka", – nors tokia rutina retsykiais erzindavo, noras eiti į mokyklą nesumažėjo. – Pamokos būdavo labai įdomios, o mokytojai su mokiniais bendraudavo kaip draugai. Lietuvoje to šiek tiek pasigendu."

Įdomus faktas, kad konkursas į FLEX mainų programą yra didesnis nei į Harvardo universitetą.

"Mokykla buvo didžiulė, apie 2 tūkst. mokinių. Jos valgykla ir daug kitų erdvių įrengta po atviru dangumi palmių ir kitų egzotinių medžių apsuptyje. Lauke – didžiulis baseinas, kuriame galima pramogauti ir pertraukų metu. Jokių uniformų nėra, dominuoja paplūdimio apranga. Mokyklos stadionas – maždaug mūsų S.Dariaus ir S.Girėno stadiono dydžio. Kiekvienos mokyklos sporto rungtynės prasideda mokyklos himnu, orkestro ir komandų palaikymo šokėjų pasirodymais. Išleistuvių šventė –  tikras šou: fejerverkai, koncertai, šokiai ir vaišės. Visur ir visada įspūdis, kad visi yra vieningi ir labai didžiuojasi savo mokykla", – pridūrė kaunietė.

Būdama Floridoje Martyna patyrė ir ne itin malonių dalykų, apie kuriuos dažniausiai girdime žiniose, – susišaudymai mokyklose, priverstinės evakuacijos, narkotikai. Einančią į pamokas kaunietę ne kartą pasitiko policijos pareigūnai, o po jos ir kitų bendramokslių daiktus rausėsi ir narkotikų bei ginklų ieškojo dresuoti šunys – tokia Amerikos mokyklos kasdienybė.

"Kartą per mėnesį vykdavo apmokymai, kaip elgtis pavojaus atveju, kaukdavo įspėjamosios sirenos, mokykloje būdavo užgesinamos šviesos, mokiniai turėdavo vykdyti specialias saugos instrukcijas. Mokykloje buvo įrengtos durys, kurios ekstremaliais atvejais užblokuojamos. Net ir žinodama tai, ne visuomet jaučiausi saugiai", – nerimą pakurstė prieš metus vienoje mokykloje įvykęs susišaudymas, per kurį žuvo mainų programos dalyvis.

Buvo ir kitų dalykų, kurie vertė būti budrią, spaudoje ir socialiniuose tinkluose nuolat buvo skelbiama informacija apie žmonių grobimus, prievartavimą, patyčias ir diskriminaciją tęsė savanorystę

Kol nesutiko Martynos, vietos mokiniai apie Lietuvą mažai ką žinojo. Kai prieš klasę atsistodavo atvykėliai iš Italijos ar Ispanijos, juos visi pasitikdavo šūksniais ir ovacijomis: "Milanas – aukštoji mada, Roma – Koliziejus, Madridas – karališkieji rūmai, Barselona – futbolas!" Išgirdę, kad Martyna atvyko iš mažytės šalies prie Baltijos jūros, dauguma sėdinčiųjų suraukdavo antakius: "Kur ji yra?"

"Apie mus kažkiek žinojo nebent vaikinai, kurie domisi krepšiniu, bet merginos – nieko. Daugelio amerikiečių moksleivių įsitikinimu, visa Europa yra viena šalis, tik suskirstyta į valstijas, o kiekvienas europietis moka visas Europos šalių kalbas. Gal ir visai gerai, nes galėjau jiems tinkamai pristatyti savo šalį", – istoriniais faktais ir datomis moksleivių Martyna neapkrovė. Supažindino juos su lietuvių kalba, tradicine virtuve ir kitais įdomiais faktais. Taip pat kiekvienam sutiktam amerikiečiui stengėsi kuo daugiau papasakoti apie savo gimtąją šalį, jos kultūrą ir tradicijas.

Merginos atvirumas, nuoširdumas ir komunikabilumas aplink ją subūrė nemažą draugų ratą. Pastarųjų mergina susirado po pamokų organizuojamuose debatuose, profesionalaus sporto užsiėmimuose ir kitoje užklasinėje veikloje. Neapleido Martyna ir lyderystės projektų bei socialinės ir savanoriškos veiklos, kuriuos buvo pasižadėjusi tęsti JAV.

Išnaudokite visas progas, kurias jums duoda gyvenimas. Kada, jei ne dabar?

Aktyviai įsitraukė į mokyklos savivaldos ir vietos bendruomenės veiklą, po keletą valandų savaitėje savanoriavo jūrų vėžlių ligoninėje, subūrusi draugų ir kaimynų komandą, švarino paplūdimius, dalyvavo įvairiuose neįgaliųjų integravimo projektuose, organizavo bendruomenės projektą apie plastiko žalą gamtai.

"Vaikščiojome po vietos restoranus ir kavines. Raginome visiškai atsisakyti plastikinių šiaudelių arba bent jų vietoje naudoti popierinius ir metalinius, rinkome parašus peticijai, kad būdų uždrausti plastikiniai šiaudeliai visuose McDonald's restoranuose, vykdėme švietėjišką veiklą mokyklose, rinkome lėšas jūrų vėžliams gydyti ir saugoti", – pasakojimą tęsė Martyna.

FLEX mainų programa suteikia galimybę jos dalyviams dalyvauti ir papildomuose konkursuose. "Dalyvavau ir laimėjau WYLET (ang. "Workshop for Youth Leaders in English Teaching"). Savaitę praleidau Vašingtone, dalyvavau anglų kalbos mokymo grupėje, lankiausi JAV Valstybės departamente, bendravau su šios įstaigos pareigūnais, Baltųjų rūmų atstovais, lankiau įvairias Vašingtono įžymias vietas", – pasakojo mergina.

Teko keisti šeimą

Atvykęs į JAV, kiekvienas programos dalyvis pateko į jam skirtą šeimą Alabamoje, Aliaskoje, Mičigane ar kitoje valstijoje.

"Tai, kad atsidūriau Floridoje, – taip pat stebuklas", – Martyna įsitikinusi, kad tokiam organizatorių sprendimui įtakos turėjo jos prisistatyme aprašyta meilė saulei, vandenynui ir paplūdimiams. Tiesa, pažintis su 27-ąja valstija, įsikūrusia JAV pietryčiuose, pradžioje šiek tiek apkarto – po mėnesio, praleisto pirmoje šeimoje, Martyna iškeliavo į kitą.

"Ilga istorija, tiesiog nesutapo charakteriai... Programa neleidžia keisti valstijos, tačiau šeimą keisti galima. Tą ir padariau, – nemalonų išsiskyrimo kartėlį labai greitai kompensavo 42-ejų Meagan ir metais už ją vyresnis juodaodis Mike'as, kuriuos lietuvė iki šiol vadina antraisiais tėvais. – Dabar turiu dar ir dvi seseris – vienuolikametę Micah, kuri labai priminė mano brolį Luką, ir 21-ų Malią. Nors ji studijavo koledže ir į namus grįždavo kartą per mėnesį, mūsų santykiai buvo puikūs."

Sutuoktinių pora, anot merginos, ją ne tik įsileido į savo namus, bet ir apgaubė begaline meile – ne ta, kuri televizorių ekranuose spindi dirbtine šypsena, o besąlygiška, lyg Martyna būtų ne laikina viešnia, o savas kūnas ir kraujas.

Pilotu dirbančio Mike'o dėka Martyna aplankė ne vieną JAV valstiją, kartu su Meagan ir jaunėle jų dukra išmaišė pramogų ir gamtos parkus, muziejus ir kitas lankytinas vietas.

"Turėjau galimybę Floridą pažinti ne kaip turistė, o pajusti tikrąją jos dvasią ir grožį. Gyvenau vos 30 minučių kelio nuo Orlando, Merito saloje, kuri laikoma Amerikos Venecija. Kiekvienas namas kanalu yra sujungtas su upe, kuri įteka į Atlanto vandenyną. Rytais mane žadindavo prie namo atklydę delfinai, kurie, kad ir kaip būtų keista, gerai sutarė su toje pačioje upėje gyvenančiais aligatoriais ir mirtinai pavojingomis vandens gyvatėmis, – pasakojo kaunietė. – Mūsų sode augo palmės, ananasų, mangų, apelsinų medžiai... Teko patirti ir praūžusio uragano galią, pavojingo voro įkandimo skausmą, plaukiojant banglente išvysti netoliese praplaukusio ryklio peleką... Netoli mano namų buvo legendinė NASA bazė, tai retkarčiais net pro savo kambario langą galėdavau stebėti leidžiamas raketas ir palydovus, kelis kartus su kitais mainų programos dalyviais teko lankytis ir pačioje NASA bazėje, susitikti su ten dirbančiais astronautais."

Martynai ypač įsiminė kelionė į Puerto Riką. "Didžiulį keleivinį lėktuvą pilotavo mano amerikietis tėtis. Skrendant jis papasakojo keleiviams apie Lietuvą, išgyrė jos grožį ir pakvietė visus kitoms atostogoms rinktis Lietuvą. Kalbos pabaigoje visas lėktuvas plojo, aš net apsiverkiau – taip apie mano šalį sužinojo dar apie 200 amerikiečių", – jautrios akimirgos nepamiršo mergina.

Sutiko visas šventes

Atsakydama į sutuoktinių ir jų mergaičių svetingumą, Martyna prisiėmė šeimos nario įsipareigojimus – padėdavo tvarkytis namuose ir lauke. Jei reikėdavo, mielai sukdavosi ir virtuvėje. Kartą net bandė išvirti balandėlius, tiesa, jie išėjo gana keistoko skonio. Šaltibarščių merginai nepavyko padaryti, tačiau amerikiečiai mielai valgė jos kepamą obuolių pyragą, lietuviškus lietinius ir tinginį, ypač buvo sužavėti lietuviškais kūčiukais ir aguonpieniu.

"Kefyro Amerikoje nėra, tik kažkoks pakaitalas. Ką valgiau?.. Pica, makaronai, sumuštiniai, košės iš miltelių, padažai – labai daug nesveiko maisto ir beprotiškai didelės porcijos, milžiniškos pakuotės ir labai saldu. Beje, pastebėjau, kad ten net kokakola kitokio skonio. Lietuvoje išgėrus ašaros ištrykšta, o ten saldu saldu", – pasakojimą tęsė mergina.

Sutikęs dalyvauti mainų programoje, kiekvienas jos dalyvis pasižadėjo iš šalies neišvykti visą numatytą laiką. Tai reiškia, net ir per didžiąsias šventes. Pradžioje susikrimtusi, kad Kūčių vakarą ir šv.Kalėdų rytą namiškiai prie stalo sės be jos, netrukus Martyna nuoskaudą pamiršo. Būdama JAV ji pamatė kaip švenčiama Padėkos diena, kaip šėlioja Helovino persirengėliai ir kaip per šv.Kalėdas ant kalakuto liejamas spanguolių padažas.

"Kartu su antrąja šeima paminėjau ir savo šešioliktąjį gimtadienį. Tokia sukaktis (ang. "sweet sixteen") Amerikoje labai svarbi, nes nuo šešiolikos jau galima vairuoti automobilį. Namai buvo pilni balionų, o namiškiai nustebino net trimis tortais. Vienas jų buvo su Lietuvos, kitas – su Amerikos vėliava, o trečiasis su mano vardu. Šeima padovanojo pramogų savaitę Los Andžele, Holivude ir San Fransiske. Gavau ir kitų mielų dovanų", – mergina prasitarė, kad ne jos, o prisiminimai ir pasižadėjimai vieni kitiems dabar labiausiai kutena širdį. Prieš išsiskirdami jie esą pažadėjo labai greitai ir vėl susitikti. Tik šįsyk Lietuvoje pas Martyną.

"O jei ne, norėčiau vėl nuvykti į Floridą, – prieš atsisveikindama, jauna mergina savo pavyzdžiu norėjo padrąsinti visus svajoklius. – Išnaudokite visas progas, kurias jums duoda gyvenimas. Kada, jei ne dabar?"