Japonijos diplomato žmona: ryšys su lietuviais – nematomas, bet jis visuomet su manimi, širdyje

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje žmona Yuko Yamasaki mūsų šalį vadina antraisiais savo namais. Ir ne tik todėl, kad mūsų medikai išgelbėjo jos gyvybę, bet ir kad rado čia draugų.

Ryšys tik stiprėja

Nuo to laiko, kai, pasibaigus ambasadoriaus įgaliojimams, Yuko su vyru Shiro grįžo į Japoniją, praėjo pusmetis, bet lietuvybės ir ryšių su Lietuva jos gyvenime tebėra daug.

Ji tebevirpina parsivežtų kanklių stygas, tęsia lino furošikių projektą, sujungiantį lietuvišką lino ir japonišką dovanų pakavimo meną, teberenka paramą ukrainiečiams ir labdaros ir paramos fondui „Rugutė“, teikiantį visokeriopą pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams ir jų šeimoms.

„Ryšys su lietuviais – nematomas, bet jis visuomet su manimi, širdyje. Ryšiai ir draugystės tarp žmonių išvykus nepasikeitė, gal net pagilėjo, nors šiuo metu esame toli vieni kitų. Lietuvoje sutikti žmonės, įvairi patirtis, įgyta, kol gyvenau čia, pavertė mane tokia, kokia esu dabar. Ir šis dvasinis ryšys toliau turės įtakos man ir mano gyvenimui“, – „Kauno dienai“ pasakojo japonė.

Ji pridūrė, kad gyvendama Lietuvoje vis galvodavo apie savo artimuosius, likusius Japonijoje, o dabar su panašiu ilgesiu galvoja apie savo draugus Lietuvoje. „Labai branginu mūsų bendrus atsiminimus“, – teigė moteris.

Domo Remeikos nuotr.

Užkabino „Kakė Makė“

Vykdama į Lietuvą iš pradžių išnaršė kelionių vadovus, sužinojo apie mūsų maistą, turistines vietas. „Vos atvykusi norėjau paragauti cepelinų, rožinės šaltos sriubos ir juodos duonos. Iš karto susidomėjau Dainų ir šokių švente, vykstančia kas ketverius metus. Prieš man išvykstant į Lietuvą atsitiktinai pamačiau „Kakės Makės“ knygų. Akimirksniu tapau didele jų gerbėja. Neabejotinai norėjau išleisti jas ir Japonijoje. Nedelsdama pradėjau ieškoti leidėjo“, – pasakojo Yuko.

Rado. Pirmoji „Kakės Makės“ knyga Japonijoje buvo išleista 2019-aisiais, antroji – praėjusių metų spalį. „Mano svajonė išsipildė padedant mano draugui, kuris yra redaktorius. Norėčiau, kad japonai vaikai ir jų tėvai turėtų galimybę skaityti „Kakę Makę“ ir pasijaustų arčiau Lietuvos“, – išsakė lūkesčius japonė.

Pirmuoju itin maloniu siurprizu, vos jai atvykus, tapo vietinių moterų ūgis. „Buvo smagu pamatyti, kad čia daug aukštų moterų, tokių kaip aš. Tad čia galėjau mėgautis avėdama aukštakulnius“, – šyptelėjo moteris. Pasitikslinome, ar Japonijoje su aukštakulniais jos neišvystume. Taip, drovisi būti aukštesnė.

„Kalbant apie nemalonumus Lietuvoje – sunkoka ištarti lietuviškas pavardes“, – iš neigiamų aspektų paminėjo tik šį.

Bulvės – su ryžiais

Yuko pasakojo, kad buvo labai maloniai nustebinta sužinojusi, kiek daug lietuvių domisi Japonijos kultūra. Nuo maisto, arbatos gėrimo kultūros iki gėlių komponavimo, animacijos. „Taip pat ir tai, kiek daug jaunų žmonių Lietuvoje mokosi japoniškai!“ – staigmenų pas mus nestokojo viešnia.

Lietuvoje ji apsilankė daugybėje koncertų, operų, vardijo sužavėjusius muzikantus, atlikėjus. „Esu labai dėkinga už susipažinimą ir draugystes su jais. Tų iškilių muzikantų, aukščiausio lygio įrašų specialistų ir filharmonijos atstovų dėka įvyko Lietuvos ir Japonijos draugystės nuotolinis koncertas. Tai buvo vienas įspūdingiausių dalykų mano gyvenime! Abu su vyru likome sužavėti jų muzikalumu ir išraiškingumu. Esame visiems dėkingi“, – emocijų neslėpė japonė.

Ryšys su lietuviais – nematomas, bet jis visuomet su manimi, širdyje.

Japonija ir Lietuva – labai skirtingos šalys. Kokie didžiausi skirtumai jos akimis? Jie susiję su ežerais ir... bulvėmis. „Lietuviai mėgsta plaukioti ežeruose, o japonai juose nesimaudo, nes daugumoje ežerų tai uždrausta dėl saugumo. Japonijoje – tūkstančiai ežerų, bet žinau tik du, kuriuose galima maudytis. Ir jie labai populiarūs. Kitas dalykas, japonai bulves valgo su ryžiais, jūs to niekada nedarote. Man tai buvo smagus atradimas“, – palygino Yuko.

Rado ir panašumų. Abiejose šalyje – keturi metų laikai, vertinama gamta, joje semiamasi įkvėpimo. „Kaip ir jūs, esame dėkingi už gamtą“, – teigė moteris ir pridūrė, kad metų laikų nulemti pokyčiai abiejose šalyse stipriai valdo žmonių gyvenimus.

Lininės idėjos

Viešėdama Lietuvoje, ji su šeima gyveno Vilniuje, bet dažnai apsilankydavo ir Kaune. Ypač mėgo Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų, apeiti Rotušės aikštę, pasivaikščioti Laisvės alėja, Vilniaus gatve. Puikiai praleisdavo laiką žiūrėdama šokio teatro „Aura“ kolektyvo pasirodymus, gerdama arbatą arba pietaudama su gerais draugais.

Patiko lankytis Lietuvos ir Japonijos draugystės renginiuose Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje. „Viešėdama Kaune visada užsukdavau pas mėgstamiausios lino parduotuvės „Jaukūs namai“ savininkę Astą. Su ja labai susidraugavome“, – dėkojo kaunietei už draugystę.

Būtent bendromis moterų pastangomis atsirado dar daugiau sąsajų tarp Lietuvos ir Japonijos. A.Kavaliauskaitė – verslininkė, tapusi neoficialia Lietuvos ambasadore Japonijoje, lino gaminiais, menininkų kūriniais pristatanti Lietuvą ir Kauną japonams, skatinanti turizmą Lietuvoje.

„Asta sukūrė pirmąjį pasaulyje lino furošikį. Jie gražūs ir ilgaamžiai. Lino furošikiai – kaip tiltas tarp japonų ir lietuvių kultūros, bet dar norėjau iš to naudos ir labdaros tikslais. Surinktos lėšos skiriamos vaikams, sergantiems vėžiu. Japonijoje medžiaga pakuoti naudojama nuo senų laikų, bet lininių furošikių neturėjome“, – pasakojo Yuko. Šios plačiai naudojamos kvadratinės skarelės Japonijoje kuriamos iš šilko, medvilnės ar sintetikos. Per pandemiją buvo rengiamos šio pakavimo meno nuotolinės dirbtuvės, nes yra daugybė įmantriausių būdų supakuoti naudojant furošikius.

Vien per kovą Yuko Japonijoje labdarai surinko 10 tūkst. eurų. Šiuo metu suma dar solidesnė. Taip ji su Asta prisideda prie „Rugutės“ naujausio projekto dėl medikamentinės pagalbos Ukrainos vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis.

„Mano draugai džiaugiasi galėdami būti šio projekto dalimi. Japonija kartu su Lietuva ir Ukraina meldžia taikos“, – kalbėjo japonė. Paaukojusiems kaip simbolinė dovana įteikiamas lino furošikis su ukrainietišku simboliu. „Tiltas tarp Lietuvos ir Japonijos tapo tiltu tarp Lietuvos, Japonijos ir Ukrainos!“ – džiaugėsi pašnekovė. Yuko su Asta yra ilgametės paramos rinkimo iniciatorės, įvairių kultūrinių inciatyvų dalyvės.

Vyrą kanklės užmigdo

Kaip jau minėjome, būdama Lietuvoje Yuko išmoko skambinti kanklėmis. Grįžusi į Japoniją šiuos mokslus tęsia. Tiesa, groja, dainuoja, repetuoja dažniausiai viena. Kartais groja mėgstamas japoniškas dainas, akompanuodama kanklėmis.

Užbūrė: Y.Yamasaki per koncertą yra grojusi ir kanklėmis. (Domo Remeikos nuotr.)

„Kartkartėmis per nuotolį susitinku su mokytoja Žemyna Trinkūnaite, kad galėčiau gauti kokių nors patarimų. Su ja ne tik mokomės, bet ir pajuokaujame, paplepame prie ekranų. Neseniai pradėjau ruošti naują kūrinį kitam mūsų koncertui. Ji man atsiuntė dainų natas, todėl galiu mokytis groti naujas dainas, nors tai nelengva. Kanklių mokytojų Japonijoje nėra, todėl daugiausia mokausi pati“, – kalbėjo buvusi ambasadoriaus žmona.

Kanklės ją sužavėjo, nes gražius garsus galima išgauti vos pradėjus mokytis groti, tiesiog liečiant stygas. „Švelnus jų garsas puikiai rezonuoja su aplinka. Manau, kad tai raminantis garsas. Japonai visuomet užsiėmę, darbe patiria daug streso. Daug žmonių kenčia nuo nemigos. Mano nuomone, kanklių muzika žmones atpalaiduoja. Mano vyras sako, kad kanklės turi migdantį efektą. Jis visada užmiega, kai pradedu groti. Kartais jaučiu, kaip ir pati imu prisnūsti“, – neslėpė Yuko.

Mano draugai džiaugiasi galėdami būti šio projekto dalimi. Japonija kartu su Lietuva ir Ukraina meldžia taikos.

Iš Lietuvos ji grįžo su keturiomis kanklėmis, kurios pravers, kai ateityje atsiras kitų entuziastų, optimizmo nestokojo pašnekovė. „Daug japonų domisi kanklėmis ir galbūt vieną dieną jos bus importuojamos pas mus“, – sakė japonė.

Kol kas į Japoniją importuojama lietuviška duona, paruošta valgyti burokėlių sriuba. „Tokijo centre yra jauki lino parduotuvė. Girdėjau, kad disneilende pardavinėjamos spurgos yra lietuviškos, noriu paragauti. Hokaido prefektūroje yra lietuviškų produktų parduotuvė, kurioje populiarūs gaminiai iš lino ir medžio. Tikiuosi, kad greitai ir Japonijoje bus galima įsigyti medaus ir šakočių, kuriuos labai mėgstu“, – savo norų sąrašiuko neslėpė moteris.

Medikai išgelbėjo gyvybę

Pernai vakarą ji staiga prastai pasijuto, suklupo. Medikai iš pradžių pavojaus neįžvelgė. Per pakartotinį apsilankymą ligoninėje, kai ji čia buvo atvežta, nes sukosi galva, vėmė, sunkiai kalbėjo, buvo nustatyta, kad plyšo smegenų aneurizma. Moteris buvo skubiai operuota.

Aneurizma – klastinga, nes ne visais atvejais, kol ji dar neplyšusi ir kraujas dar neišsiliejęs, įmanoma nustatyti. Aneurizmai plyšus net du iš penkių atvejų baigiasi mirtimi, o didžioji dalis išgyvenusiųjų lieka neįgalūs visam gyvenimui.

Pabudusią po operacijos Yuko užplūdo džiaugsmas, kad dar galės pamatyti savo vaikus. Prireikė intensyvios reabilitacijos, bet rezultatai pranoko visus lūkesčius.

„Grįžusi į Japoniją dar buvau silpna, bet dabar jaučiuosi gerai. Esu labai dėkinga Lietuvos gydytojams. Jie ne tik puikūs specialistai, bet ir labai šilti žmonės, mane visuomet drąsino. Jie išgelbėjo man gyvybę. Jaučiu, kad Lietuva yra antrieji mano namai“, – sakė Yuko.

Medikų studentų mainai

Kuo moteris užsiima grįžusi į Japoniją? Sustiprėjusi pašnekovė toliau renka paramą „Rugutei“, veda nuotolinius japonų kalbos kursus studentams Lietuvoje. Kartą per savaitę kartu skaito pasirinktą japonišką knygą. „Mėgaujuosi šia veikla”, – sakė Yuko.

Tęsiama ir jos vyro Shiro pradėta iniciatyva. „Kol dar buvome Lietuvoje, mano vyras norėjo išplėsti medicinos srities atstovų mainus ir atvėrė kelią mainų programai tarp Japonijos tarptautinio sveikatos ir gerovės universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto. Nuo šių metų Lietuvos studentai kasmet vyks į Japoniją. Šiemet jų kviesime 20–30. Juos palaikysiu taip, kad jie galėtų mėgautis gyvenimu Japonijoje. Manau, kad jaunų žmonių mainai suartina šalis ir atvers galimybių ateičiai“, – įsitikinusi japonė.

Viešnagė: Y.Yamasaki su vyru Shiro Lietuvoje praleido trejus metus, kurie abiem gerai įsiminė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ji apgailestavo, kad dėl ligos turėjo praleisti ir kanklių koncertą, ir akis į akį vykusias lino furošikių dirbtuves. Tačiau tai neatšaukta, o tik atidėta.

„Norėsiu tai įgyvendinti, kai kitą kartą lankysiuosi. Ir labai laukiu, kol pasimatysiu su čia likusiais draugais, planuoju toliau rinkti paramą „Rugutei“. Šį pavasarį ketinu pradėti mokytis lietuvių kalbos. Jos mokiausi ir gyvendama Lietuvoje, bet supratau, kad užtruks, kol išmoksiu, todėl tada nutariau pirmenybę teikti ne mokymuisi, o susitikimams su žmonėmis. Kalbos pamokas atidėjau, bet jau atėjo ir joms laikas. Kalba sunki, bet būtų smagu su draugais kalbėtis lietuviškai, kai kitąkart atvyksiu!“ – draugams ruošiamą staigmeną atskleidė moteris.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ernestas.

Ernestas. portretas
Melas. Nato. Planas iki minimumo, pervedant į legalų gyvenimą. Stiprinti Vilniaus egzistuojančio organo vadovybę turėtų nuolatinį ryšį su užsieniu, iš jo gauti materialinę ir moralinę paramą vedami kovai prieš priešą. Lietuvą planavo nusagstyti mažais atsparos taškais, budėtų ne po daug išdavikų-žvalgų, LR Kauno vpk, Darius Žukauskas, Mindaugas Baršys (Gintautas Žaliagiris), bet informuoti, kurstyti tautą apie vidaus ir pasaulio įvykius, žiūrėti, kad kurstyta Velnio išpažinimui tauta, žino ją gina, kas kovoje prieš Velniofikaciją, teisybės savivaliavimą ir visokias žmonėms nuoskriaudas prieš teisybę, kad nepalūžtų Velnio išpažintojai, kovoje su gėriu dėl laisvės ir joje rusentų rezistentų ugnis. Velnio okupuotų branduoliai turėtų turėti yra ryšį būtų saugūs, slepiami, kolonizavimą krašto svetimtaučiais, trėmimus, įkalinimus, kiti. Všį Ernmar Respublika. 1.2 % gyventojo paramos 2022 metų forma. Luminor LT294010051005573106. Direktorius, Ernestas Marcinkevičius.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių