Iš Izraelio sugrįžo gyventi į Lietuvą

Tikrų litvakų giminė

Po tokių nepažįstamosios žodžių Bella nesutriko. "Visi mes, žydai, faini", – atsakė nusistebėjusiai lietuvei. "Lietuva ir Izraelis man – tarsi du vienos motinos vaikai. Abu juos myliu vienodai. Mūsų giminės Lietuvoje – nuo Gedimino laikų. Mes – tikri litvakai", – išdidžiai priduria Bella.

Energinga smulkutė septyniasdešimtmetė pasitinka viename senųjų E.Ožeškienės gatvės daugiabučių. Čia Bella nuomojasi butą. Jos kiemas – gerai žinomas: čia veikia "Kiemo galerija", aplinkinių namų sienos ištapytos iki holokausto čia gyvenusių žydų portretais. "Nenorėčiau prie jų fotografuotis. Reikia žinoti istoriją, prisiminti praeitį, tačiau žiūrėti į priekį. Reikia daugiau kalbėti apie šviesius pavyzdžius, taikų sugyvenimą kartu", – paaiškina savo poziciją. Jos didžiausia svajonė – kad lietuviai ir žydai labiau susidraugautų. "Tai galima padaryti daugiau bendraujant. Noriu dirbti abiejų tautų ateičiai, jaunajai kartai. Mano galvoje – daug idėjų, kaip tai padaryti. Turiu planų 30 metų į priekį – turiu ilgai gyventi!" – save tarsi programuoja pašnekovė. Bellai netrūksta optimizmo, nors gyvenime jai teko patirti ir labai skaudžių išgyvenimų.

Klausantis jos puikios lietuvių kalbos nė neįtartum, kad ši moteris daugiau kaip 40 metų gyveno Izraelyje. Bellos vaikystės Kaunas – Vasario 16-osios gatvė, Laisvės alėja. "Kurį laiką gyvenome virš Centrinio knygyno. Kokia tai buvo laimė! Aš pirma perskaitydavau naujas knygas", – prisimena pašnekovė.

Išvažiavo pirmieji

B.Shirin, iki emigruojant buvusios Šifrisaitės, tėvai per stebuklą išgyveno Dachau koncentracijos stovykloje. Pasak Bellos, tai buvęs minučių klausimas: išrengti jie jau buvo varomi į dujų kamerą, kuomet prasidėjo bombardavimas, vokiečiai ėmė bėgti, o likę gyvi geto gyventojai buvo išlaisvinti. Turėjęs galimybę pasitraukti į JAV, Bellos tėvas išliko Lietuvos patriotas: nusprendė grįžti į Lietuvą, nors žinojo, kad visi artimieji čia išžudyti. "Greitai tėtis suprato, kad okupuota Lietuva – nebe ta. Jis sakydavo: perėjau vieną koncentracijos lagerį pas vokiečius, dabar patekau į antrą – pas sovietus. Tėvas namie klausydavosi Izraelio radijo – iš ten gaudavo laisvo pasaulio žinių. Jo klausytis ateidavo ir lietuvių – tėvas jiems išversdavo ką girdėjęs. Mane statydavo prie durų – klausytis, ar kas svetimas neateina. Buvau išmokyta apie tai, kas vyko ir apie ką buvo kalbama namie, nepasakoti draugėms, nekalbėti mokykloje. Vėliau tai man labai pakenkė: aš iš viso nemokėjau atsiverti, nemokėjau išsipasakoti", – prisiminė Bella.

Jos tėvas, supratęs, kad dukrai gyvenimo sovietų šalyje nebus, ėmė siekti galimybės emigruoti į Izraelį. "Mano tėvas – bene pirmasis Sovietų Sąjungoje, kuriam buvo leista išvykti gyventi į Izraelį. To siekdamas jis Nikitos Chruščiovo laikais važiavo į Maskvą, ten rengė bado streiką. Per vargus 1963 m. jis gavo leidimą išvykti", – prisimena Bella.

Laikrodininku dirbęs Bellos tėvas, padedamas giminių, Tel Avive atidarė laikrodžių taisyklą. Pragyventi nebuvo lengva. Emigravusi būdama septyniolikos, pradėjo dirbti ir Bella: vietines mergaites mokė groti fortepijonu, o šios ją mokė taisyklingai kalbėti hebrajiškai. Vėliau Bella dirbo Izrealio litvakų komiteto sekretore, banko tarnautoja. "Kartą komitete deklamavau eiles, jų klausėsi ir Golda Meir (buvusi Izraelio ministrė pirmininkė – red. past.). Ir ji pasakė: koks gražus jaunimas pas mus atvažiuoja iš Sovietų Sąjungos. Aš ją pataisiau: aš atvažiavau iš okupuotos Lietuvos", – prisimena patriotiškai nusiteikusi Bella.

Persekiojo kaltės jausmas

Pasak B.Shirin, daugelis holokaustą išgyvenusių žydų jautėsi kalti, kad jie išliko, kai daugelis artimųjų žuvo. Apie tai kalbama ir Lietuvoje filmuotame naujajame britų režisieriaus Roberto Mullano filme "Gitel". "Žiūrėjau tą filmą. Ten pagrindinė filmo herojė mato holokausto metu nužudytas savo sesutes, tėvus. Matyt, panašias vizijas matydavo ir mano mama. Ji kiekvieną naktį šaukdavo: gelbėkit. Kiekvieną naktį ji išgyvendavo holokausto košmarą. Aš dar būdama vaikas keldavausi ir eidavau jos raminti. Vėliau mama susirgo nervų liga, jai prasidėjo paranoja. Ji prisisiuvo Dovydo žvaigždes ant drabužių ir su jomis vaikščiojo Rišon Leziono, miesto, kuriame mes gyvenome, gatvėmis. Bandė žudytis. Kelis kartus pavyko ją nuo to išgelbėti", – vieną sunkiausių gyvenimo laikotarpių prisimena Bella. Vos atsikėlusi ryte, ji skubėdavo žiūrėti, kaip laikosi mama. Kartą, atsikėlusi kiek vėliau nei paprastai, mamos jau nespėjo išgelbėti. "Labai ilgai save kaltinau dėl to, kad neišsaugojau mamos. Iš pradžių užklupo depresija – negalėjau prisiversti keltis iš lovos, eiti į darbą. Paskui susirgau besaikiu daiktų pirkimu. Pirkdavau ne tik drabužius – ir man nereikalingus buities daiktus, o paskui juos išdalydavau. Matyt, mamos netektį norėjau taip kompensuoti, – ankstesnį savo elgesį analizuoja pašnekovė. – Daiktų pirkimo manijos atsikračiau tik po 40 metų grįžusi aplankyti Lietuvos. Čia pati save paguldžiau į psichologo lovą ir gydžiausi. Supratau: reikia išmokti gyventi taikoje su savimi, tada gyvensi taikoje ir su kitais žmonėmis."

Vyrą surado tėvas

Bellos gyvenime ne kartą buvo galimybių rinktis: Izraelis ar JAV, Pietų Afrikos Respublika. Šiose šalyse lankėsi, tačiau likti ten gyventi netraukė. Simpatiška moteris turėjo ir gerbėjų. "Jaunystėje turėjau išvažiuoti mokytis aktorystės į Didžiąją Britaniją – buvo ir rėmėjas, tačiau mano tėvas surado man būsimą vyrą, gimusį Lenkijos ir Moldovos žydų šeimoje. Iš karto supratau, kad iš tos santuokos nieko neišeis, bet aš buvau gera duktė – klausiau tėvo. Be to, galvojau: kai išsiskirsiu, mano statusas bus visiškai kitas – būsiu laisva, tėvai nebesikiš į mano gyvenimą. Tačiau klydau: išgyvenę holokaustą, tėvai labai norėjo mane nuo visko apsaugoti."

Gyvendama Izraelyje Bella nuolatos ilgėjosi Lietuvos. "Visiškai su savimi susitaikiau tik tada, kai po ilgų metų grįžau į Lietuvą. Tai buvo 2004 m. Čia aš pirmą kartą po mamos mirties ramiai miegojau", – atkreipė dėmesį Bella.