Į Rumšiškes subūrė Žolinių šventė: stebino puokščių gausa

Puokščių įvairovė

Sakoma, kad Žolinė esanti bene vienintelė metų šventė, kai visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią. Nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną bažnyčioje šventinti vaistingas laukų žoleles, gėles, javus ir daržoves. Tikima, kad tokia puokštė apsaugos nuo žaibų, perkūnijos, gaisrų ir piktos dvasios.

Senovėje dažniausiai šventinti neštos darželio gėlės: rūtos, pelėžirniai, diemedžiai, mėtos, medetkos, smidrai, katžolės ir kitos. Taip pat į puokštes būdavo dedami ir lauko augalai: ramunės, rugiagėlės, valerijonai, rasakilos, jonažolės.

Editos Šileikės nuotr.

Taip pat į Žolinės puokštę įdėdavo visko, ko sode ir darže tuo metu rasdavo – vyšnios, slyvos šakelių, pupelių stiebų. Ant lazdyno šakelių ir obuolių, ir kriaušių pamaudavo. Dzūkės į puokštę mėgdavo įsprausti ir nedidelį kopūstą. Žolinių puokštėje turėjo būti ir javų – avižų ir rugių. Nes avižos buvo svarbios žemę dirbančiam arkliui, o rugiai – šeimynai maitinti.

Muziejaus lankytojai galėjo susipažinti, kokios Žolinių puokštės vyravo skirtinguose Lietuvos regionuose, kokie augalai buvo šios šventės akcentai.

Šių dienų puokštelės

Šį kartą muziejaus lankytojų rankose buvo matyt spalvotos, įvairių dar žydinčių gėlių puokštelės, padabintos kokio grūdo varpa. Dažnas sutiktas ir dabar į bažnyčią nešėsi gėlių. Tiesa, muziejininkai pastebi, kad šių dienų Žolinių puokštės jau kitokios.

„Anuomet tikėta, kad žolynai padės kitąmet turėti gerą derlių, todėl ir puokštės būdavo labai gausios. Dabar žmonės renkasi į puokštę įdėti vos penkias gėles. Juk dabar labai gerai žmonės gyvena, visko gali parduotuvėje nusipirkti, nesuka galvos, kaip ta duona atsiranda, o seniau juk buvome žemdirbių kraštas, tad reikėdavo pasikliauti aukštesnėmis jėgomis tam, kad geras derlius būtų, todėl reikėdavo šventinti, prašyti“, – kalbėjo vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė.

Anuomet tikėta, kad žolynai padės kitąmet turėti gerą derlių, todėl ir puokštės būdavo labai gausios.

Kalbinti žmonės neslėpė, jog į puokštes dėjo tai, kas jiems gražu, ką rado sode ar lauko pievose.

„Laikysiu puokštę, kol sudžius. Tada – sudeginsiu. Vis tiek juk šventinto daikto nevalia išmesti. O šiaip nemanau, kad labai svarbu, kokius žolynus atsineši, svarbiausia, kad puokštėje būtų sudėta meilė, padėka, atjauta ir visi kiti geri dalykai“, – pasisakė prie bažnyčios sutikta ponia Leonarda.

„Žinom, kad į puokštę įeina vaistažolės, lauko gėlytės. Parsivešim namo, už durų laikysime pašventintą. Sudžius ir laikysime“, – apie savas puokšteles pasakojo Leta ir Dalia.

Dar vienas lankytojas tikino, kad savajai puokštei ieškojo specialios spalvos gėlių ir vylėsi, kad jam tai atneš sėkmę. Kalbintas vyriškas pripažino, kad Žolines pradėjo švęsti šik šiemet, mat anksčiau neatrasdavo joms laiko.

„Paskaičiau, kad geltona spalva labai gerai sėkmei, ji tokia gero linkinti, todėl tokių gėlių ir ieškojau. O toliau rinkausi tokius žolynus, kurie sudžiūvę gali ilgai stovėti“, – į bažnyčią atneštas savo gėles apibūdino Paulius.

Kai kurie lankytojai gėlių prisirinko pačioje muziejaus teritorijoje. Beje, įvairiausių gėlynų paruošė ir muziejaus darbuotojai, ne vieną valandą braidę po pievas ir skynę gražiausius žiedus, todėl Žolinės šventėje buvo galima pamatyti kerinčių žmogaus dydžio gėlių vainikų, kurie traukė praeivius pasidaryti asmenukę.

Visa Žolinių šventė buvo koncentruota į Aukštaitijos regioną – lankytojus pasitiko įvairios kapelos, muziejininkų paruoštos pramogos, senoviniai lietuvių liaudies žaidimai. Muziejaus atstovai tikino, kad Žolinės į Rumšiškes kasmet sutraukia šimtus lankytojų.

Editos Šileikės nuotr.

Žolinės papročiai

Etnografai aiškino, jog Žolinė tai – atsisveikinimo su žalumynais ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.

Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų.

Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

Šventės dieną buvo rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai būdavo svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Ūkininkai šiai šventei iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros.

Švęsti Žolinių susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas arba liks vienas bėdoj. Tai ypatinga šventė, nes žmogus, turėdamas savo derlių aruoduose, atsigręžia į artimą ir jam siūlo pagalbą.

„Per Žolinę, kaip ir Kūčių vakarą, susirenka visa šeima prie stalo ir vaišinasi dvylika patiekalų, pagamintų iš naujojo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių. Ant stalo uždegama žvakė, ji nešama aplink valgius ir leidžiama per rankas aplink stalą“, – susirinkusiems aiškino muziejaus edukatoriai. Etnografai primena, kad Žolinė yra riba, kai baigiasi vasara, šiltasis laikas, ir ateina ruduo.