Išsiskyrę kaip šeima, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai nesubyrėjo kaip kūrybinis duetas. Laiko ir santykių išbandytas tandemas kartu groja 22 metus.

Nacionalinės premijos laureatai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) docentai R. ir Z.Ibelhauptai – atlikėjai, be kurių šiandien sunkiai įsivaizduojamas koncertinis šalies gyvenimas. Kūrybinis duetas aukščiausiu lygiu reprezentuoja Lietuvos muzikinę kultūrą užsienio festivaliuose bei koncertuose.

Z.Ibelhauptas (Z.I.) ir R.Ibelhauptienė (R.I.), kurių kūrybinės karjeros pradžią ženklino tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laurai, mūsų valstybėje pasigenda pastovaus dėmesio šio genijaus kūrybai. „Tai – aktualus, šiuolaikiškas autorius, dominantis užsienio publiką“, – tikina pašnekovai, ir stebisi, kad Lietuvoje tinkamas dėmesys M.K.Čiurlioniui skiriamas tik jubiliejiniais metais.

Ne kartą koncertavę Pažaislio festivalyje ir Zapyškio bažnyčioje, atlikėjai išskiria malonią šios vietos atmosferą. Tačiau pastebi, kad koncertuojant netradicinėse erdvėse nuotaiką dažnai gadina gadina prastas instrumentas.

– Senoji Zapyškio bažnyčia jums puikiai žinoma. Kiek nuo erdvės priklauso bendra koncerto nuotaika?

R.I.: Kiekviena erdvė turi įtakos koncertui. Senojoje Zapyškio bažnyčioje – puiki erdvė, akustiniu požiūriu labai tinkama koncertams. Vienintelė problema tokiose erdvėse paprastai būna instrumentas. Jį reikia iš kažkur gauti, atsivežti. Kaip taisyklė, brangūs, geri fortepijonai nevežiojami, tenka groti gana prastos būklės instrumentais. Tai varžo ir gadina nuotaiką, bet tokiais atvejais gelbsti būtent erdvė ir akustika.

Z.I.: Pažaislio muzikos festivalyje esame ne kartą koncertavę, į jį mielai sugrįžtam. Festivalis iš kitų išsiskiria savo demokratiškumu, ypatinga atmosfera. Ji užkoduota festivalio pavadinime – Pažaislio. Šios išskirtinės vietos, garsiojo vienuolyno aura lydi visus festivalio koncertus, kur jie bevyktų. Tai jaučia atlikėjai, kartu, manau, ir publika.

Pažaislio muzikos festivalis – atviresnis, šiltesnis ir mielesnis nei kai kurie kiti. Nors kviečiamos pasaulinės žvaigždės, šis festivalis suteikia galimybę koncertuoti tiek jauniems, tiek gerai žinomiems Lietuvos atlikėjams. Tai yra laike išsitęsęs renginys, bet išsaugantis gerą skonį, aukštą turinio lygį. O dėl ėjimo į jungtis su popmuzika ir panašiai – galima užsidaryti ir gyventi visiškai autonomiškai, bet gyvenimas verda, tam tikri procesai vyksta viso pasaulio mene. Laikas parodys, kas – vertinga, kas – ne, bet atvirumas tam, išlaikant skonį ir proporciją, yra sveikintinas dalykas.

– Tarp kitų kūrinių, Zapyškyje atliksite M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“. Su šiuo genijumi pradėjote muzikinę karjerą. Ką asmeniškai jums reiškia jo muzika?

R.I.: Ji mums labai svarbi: su šia muzika esame susiję nuo pat mokyklos, studijų laikų. Paskui sekė pripažinimas tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų konkurse.

Mūsų duetas M.K.Čiurlionio niekada nebuvo primiršęs – mes jį grojame nuolatos, tačiau bendro kultūrinio gyvenimo kontekste, eilinio sezono metu jo kūrybinis palikimas atrodo primirštas.

Z.I.: Vaizdžiai tariant, mūsų duetui kiekvieni metai yra M.K.Čiurlionio. Simfoninę poemą „Miške“ mes grojam kasmet: Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje, Japonijoje.

Šiemet, jubiliejiniais metais, M.K.Čiurlionio kūryba stengiamasi sudominti mūsų visuomenę, bet reikėtų, kad tai vyktų nuolatos. Štai Lenkijoje vyko Frederico Chopino metai, bet šio kompozitoriaus muzika pas juos skamba kasdien. Reikėtų, kad ir mums M.K.Čiurlionis būtų kasdienės kultūros dalis. Kad šio genijaus kūryba skambėtų, turi būti išnaudojami visi būdai: ir jo simfoninių kūrinių transkripcijos, ir originalūs kūriniai.

– Kaip užsieniečiai priima M.K.Čiurlionio muziką?

R.I.: Užsienyje jis vertinamas kaip labai įdomus, aktualus autorius. Kalbant konkrečiai apie „Miške“, kiek esame groję, publika jį labai gerai įvertina, šiltai priima. M.K.Čiurlionis – vienas įdomiausių lietuvių klasikų, jis turėtų išlikti įdomus visomis epochomis, nepriklausomai nuo laikmečio. Jo muzika – nė kiek nepasenusi, labai šiuolaikiška, iš kitos pusės – labai romantiška, prieinama ne tik profesionalams, bet ir paprastiems klausytojams

Beje, dar apie „Miške“. Tai yra simfoniniam orkestrui skirtas kūrinys. Transkripciją fortepijonui keturioms rankoms, galima sakyti, mes su Zbignevu parašėme patys – iki šiol turėjome tik šio kūrinio aranžuotę dviem fortepijonams, mūsų duetui parašytą dirigento Jono Aleksos. Zapyškyje vyks „Miško“ transkripcijos keturioms rankoms premjera.

– Ar tokių kūrinių – dviem fortepijonams ar fortepijonui keturioms rankoms – muzikinėje literatūroje yra pakankamai?

R.I.: Pasaulinės muzikinės literatūros lobyne tokių kūrinių yra labai daug: kiek metų grojam, ir dar per akis kūrinių, kurių galėtume mokytis. Daug kūrinių fortepijonui keturioms rankoms yra parašęs Franzas Schubertas, Wolfgangas Amadeus Mozartas, kurio Sonatą atliksime Zapyškyje. Tokius kūrinius rašė ir Robertas Schumanas, ir Johannesas Brahmsas, ir kiti klasikiniai autoriai, rašę kūrinius fortepijonui. Kitaip yra su lietuvių autoriais – tiek M.K.Čiurlionį, tiek kitus lietuvių autorius turime pritaikyti groti dviem fortepijonais arba fortepijonu keturiomis rankomis.

– Ką groti sudėtingiau: kūrinius dviem fortepijonams ar fortepijonui keturioms rankoms?

Z.I.: Negalima sakyti, kad vienu ar kitu atveju yra sudėtingiau. Yra kitas žanras, kita specifika, ir tiek. Grubiai tariant, ar tu grosi „Du gaidelius“ dviem fortepijonais, ar keturiom rankom, bus tie patys „Du gaideliai“. Tik tiek, kad groti keturiom rankom nelabai patogu – prie vieno instrumento dviem yra mažoka vietos, taip grojant prarandi judesių laisvę. Bet kompozitoriai atsižvelgia į tuos niuansus: parašo taip, kad užtektų klavišų abiem.

R.I.: Mes labiau mėgstame groti dviem fortepijonais – taip dažniau ir koncertuojam. Keturiom rankom koncertuojame ten, kur nėra galimybių groti kitaip. Dviem fortepijonams reikia daugiau erdvės, didesnės scenos, pagaliau – dviejų instrumentų, kurių vieną paprastai tenka nuomotis, ir tai sukelia papildomų rūpesčių. Tokioj erdvėj kaip Zapyškio bažnyčia du fortepijonai net netilptų.

Z.I.: Šis žanras – grojimas keturiom rankom vienu fortepijonu – atsirado labai seniai, tai yra kamerinis, jaukios namų aplinkos muzikavimo žanras. Žanro ištakos – muzikiniuose salonuose. O du fortepijonai – negalėčiau pasakyti, kad jų skambesys prilygsta orkestrui, tačiau galimybės jais grojant yra visai kito kalibro. Tai yra didelių salių koncertinis žanras.

– Kaip šeima esate išsiskyrę, bet jūsų fortepijoninis duetas išliko. Sunku buvo peržengti pašlijusių asmeninių santykių ribą ir išsaugoti kūrybinį duetą?

R.I.: Jokių ribų nereikėjo peržengti, nebuvo jokių kompromisų. Kartu groti, tęsti kūrybinio dueto veiklą buvo svarbu ir Zbignevui, ir man. Viskas įvyko natūraliai, net garsiai nesvarstant apie tai.

Ar kalbėtume apie šokius, ar apie muziką – jei tai yra duetas ar didesnis ansamblis, santykiai tarp jo narių turi būti geri. Nes jei atsiranda pyktis ar kitos neigiamos emocijos, pasiekti bendrą rezultatą bus sunku, klausimas, ar iš viso jį įmanoma pasiekti.

Z.I.: Mes pasirinkome fortepijoninio dueto žanrą ir kūrybinę veiklą tęsiame ne pirmas dešimtmetis, be jokių pertrūkių. Kas mūsų duete groja „pirmuoju smuiku“? Duetas tuo ir skiriasi nuo orkestro, kad čia nėra pirmo ir antro: yra vienas ir kitas. Išeities taškas yra ne mūsų asmeniškumai, ne mūsų asmenybės, bet idėja, muzika, kurią mes grojame.

– Daug koncertuojate užsienyje. Ar galėtumėte palyginti: kuo paprastai skiriasi jūsų koncertai Lietuvoje ir užsienyje?

Z.I.: Lietuvoje yra tik dvi koncertinės salės, kurių infrastruktūra, instrumentai atitinka pasaulinį lygį. Bet yra toks požiūris: nesvarbu, koks instrumentas, yra muzika, jos idėja – tai turi vaidinti svarbiausią vaidmenį. Štai Krystianas Zimermanas, siekdamas kuo kokybiškiau perduoti tą žinią, reikalauja, kad prieš koncertą jis turėtų laiko susidraugauti su instrumentu, galėtų skirti ne mažiau 8–9 valandas repeticijoms. Ir tik tada jis gali prabilti klausytojams.

O kalbant apie dvasinį, atlikimo turinį – nėra jokio skirtumo tarp užsienio ir Lietuvos. Ar mes grojame Japonijoje, ar Balbieriškyje: į sceną einame jausdami tą pačią atsakomybę, taip pat pasiruošę. Koncerte tu turi dalintis, nešti kompozitoriaus pasiųstą žinią žmonėms. Kur tai vyksta – iš esmės jokio skirtumo. Iš kitos pusės, yra vietų su išskirtine aura. Štai Zapyškio bažnyčioje – stalą pastatyk, ir jis suskambės kilniai ir tauriai.

– Dėstote LMTA – daug bendraujate su jaunimu. Kokia yra ateinanti muzikų karta?

Z.I.: Jaunimo yra visokio. Talentingų žmonių buvo visais laikais, o geresnės galimybės atsiskleisti jaunimui galbūt yra dabar. Kaip ir galimybės pamatyti pasaulio. Išgirsti, kas ir kaip ten grojama, yra būtina. Tačiau vienas dalykas man kelia nerimą – tai noras iš karto gauti tam tikrą šlovės spindulių kiekį, pakliūti į televiziją ir laikraščius. Tai – rizikingas dalykas, nes visa reklamos ir vadybos industrija tai labai skatina. Pripažinimas reikalingas kiekvienam žmogui, bet greitas pripažinimas ne visada naudingas ir palankus jauniems žmonėms – sulaukę greitos šlovės jie gali nebenorėti tobulėti.

R.I. Muzika – ne ta sritis, kur įmanomas greitas rezultatas, jaunimas turi tai suvokti. Čia reikia nuolatos, ilgai ir sunkiai dirbti.

Jaunajai kartai linkėčiau tikėti savo talentu, savo kūrybiniais ieškojimais ir stengtis savo kūrybinius sumanymus šimtu procentų įgyvendinti. Neieškoti paviršutiniškų, vienareikšmių dalykų, o gilintis, siekti tobulėjimo, kuriam nėra ribų.

Lepina virtuozine bravūra

R. ir Z.Ibelhauptų fortepijoninio dueto koncerte skambės nauja M.K.Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ transkripcija, atliekama fortepijonu keturiomis rankomis. Taip pat elegantiškoji Wolfgango Amadeus Mozarto Sonata D-dur, dvi egzotiškomis spalvomis žėrinčios ir garsinių efektų kupinos Maurice Ravelio „Ispaniškos rapsodijos“ dalys bei  fortepijoninė Camille Saint-Saënso „Žvėrių karnavalo“ versija.

R. ir Z. Ibelhauptų repertuare – kūriniai dviem fortepijonams ir fortepijonui keturioms rankoms nuo Baroko epochos iki nūdienos. Didelį dėmesį ansamblis skiria šiuolaikinei lietuvių muzikai, yra daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių iniciatoriai ir pirmieji atlikėjai.

Duetas patraukia dėmesį įdomiai formuojamomis programomis, interpretacinių stereotipų nesuvaržytomis idėjomis. Nevengiantis publikos palepinti virtuozine bravūra, šis ansamblis puikiai išlaiko ir visus „asketiško“ akademizmo standartus, tuo pačiu drąsiai, kartais net provokuojančiai, klausytojus kviečia pasižvalgyti po dar neištirtas naujosios muzikos platybes.