„Žiemos ekranų“ kasdienybės svečiai

Šiemet ypač intrigavo pagrindinė festivalio programa "Svečias kasdienybėje" ir jos pavadinimas, kurį, kaip teigiama, įkvėpė poeto simbolisto Paulio Verlaine‘o eilės. Į tikrą kino poetiką įtraukė ir įdomiausi šios programos filmai.

Poezija už kadro

Kaune festivalį pradėjo naujasis žinomo aktoriaus ir režisieriaus Mathieu Amalrico filmas "Barbara" – biografinė drama apie XX a. prancūzų dainininkę Monique Andrée Serf, žinomą pseudonimu Barbara. Šiandien (bent jau Lietuvoje) daugeliui jos kūryba nėra gerai pažįstama kaip jos vyriškųjų kolegų ir amžininkų dainininkų, pvz., Jacques Brelio, tačiau šansono tėvynėje ši atlikėja ypač mylima.

M.Amalrico filmas iš tiesų nėra tiesioginė dainininkės biografija, pagrindiniai veikėjai čia kino režisierius Yves (jį vaidina pats M.Amalricas), kuriantis biografinį filmą apie Barbarą ir aktorė Brigitte (Jeanne Balibar), vaidinanti jo filme Barbarą. Filme matome aktorės pasiruošimą vaidmeniui, jos naudojamą archyvinę medžiagą (koncertinius Barbaros pasirodymus), įvykius filmavimo aikštelėje ir už jos. Kaip įprasta metakino žanre, viskas ilgainiui susimaišo, po kurio laiko tampa sunku atskirti, kuri yra tikroji Barbara, kur yra archyviniai kadrai, kur biografinis filmas, kurį stato M.Amalrico herojus, praeityje turėjęs artimų santykių su dainininke.

M.Amalrico veikėjas "Barbaroje" yra lyg koks į anapusinį pasaulį bandantis pakliūti Orfėjas, norintis susigrąžinti tai, kas neįmanoma: praėjusį laiką, prisiminimuose saugomas akimirkas. Filmo pradžioje Brigitte kažkas įspėja, kad šis režisierius vis keičia ir perrašinėja scenarijų, negano to, ištiktas egzaltacijos jis vienoje filmo vietoje staiga įšoka į kadrą ir, nepaisydamas sąmyšio, tampa vienas savo filmo herojų. Šis režisierius-personažas, net ir kameroms išsijungus, nuolatos stebi, slapta, per atstumą sekioja savo aktorę tarp filmavimo dublių ir scenų. Tad pagrindiniai veikėjai ne kartą nuklysta į erdvę už kadro, filmavimo užkaborius, t.y. vietas, kurios jungia tikrą pasaulį su išmanytuoju. Galbūt čia, kur išnyksta ribos tarp to, kas tikra ir išmanyta, ir prasideda tikroji poezija?

Netvarka aktorės kambaryje, jos kasdienybėje, chaosas filmavimo aikštelėje tarsi atspindi netvarkos įspūdį pačiame filme, jo trūkinėjančioje, painioje struktūroje. Vis dėlto ši naratyvinė netvarka yra tik tariama arba, kitaip tariant, ji – tai gerai apskaičiuota forma. Šio filmo struktūrą galima sulyginti su Barbaros banguojančia, hipnotizuojančia poezija ir dainavimu.

Skrodžiantis žvilgsnis

M.Amalrico filme dainininkę Barbarą įstabiai suvaidinusią aktorę Jeanne Balibar, atliekančią pagrindinį moters vaidmenį, matome ir Antoine Barraud filme "Menininko portretas" (orig. "Raudona nugara", 2015 m.). Tai dar vienas "Kasdienybės svečias", kuris jau oficialiai atidarė "Žiemos ekranų" festivalį Kaune, o Vilniuje svečiavosi ir pats filmo režisierius. A.Barraud yra gražiai atsiliepęs ir apie M.Amalrico "Barbarą": "Tai nuostabus, gražus, radikalus filmas-eilėraštis. Nesuprantu, kaip tokie filmai vis dar atsiranda, tai stebuklas."

Su minimaliu biudžetu pastatytas filmas dar kartą įrodo, kiek daug kine reiškia originalios idėjos, o ne finansiniai resursai.

Panašiai galima apibūdinti ir paties A.Barraud filmus, o jo "Menininko portretas" vėlgi – itin originalus metakino pavyzdys. Kino režisierius Bertrand'as Bonello čia vaidina režisierių Bertrand'ą besiruošiantį statyti naują filmą, kurio pagrindinė tema – monstrai, monstriškumas. Filmo veikėjas – būsimo filmo režisierius – yra didelis dailės istorijos gerbėjas (ne kartą išgyvenęs "Stendhalio sindromą"), monstrų temą filme jis nori išplėtoti per tapybos darbus.

Kaip išaiškėja siužeto metu, paveikslo reikšmė filme siejama su Alfredo Hitchcocko juosta, modernaus kino pradininku laikoma dvigubos tapatybės kriminaline drama "Vertigo" (kur paveikslas taip pat yra svarbus objektas). Pačiame "Menininko portrete" atsikartoja filmo "Vertigo" parafrazės: nuo vis pasirodančių laiptų sūkurių iki vienoje vietoje įterpiamo B.Bonello trumpametražio filmo "Madeleine tarp mirusių" ištraukų, kur A.Hitchcocko istorija vaizduojama iš priešingos nei originale (moters – Madlenos, o ne vyro – Skotčio) perspektyvos.

Bertrand'as kartu su menotyrininke (akt. Jeanne Balibar) muziejuose ieško tapybos darbo, atskleidžiančio, perteikiančio monstriškumo temą. "Menininko portreto" veikėjai daug laiko praleidžia priešais dailės istorijos kūrinius, kontempliuodami vieną ar kitą savitu keistumu pasižymintį tapybos darbą. Moteris, lydinti Bertrand'ą paveikslo paieškose, kas kartą vis šiek tiek kinta, kol galiausiai ją pakeičia kita aktorė (Geraldine Pailhas).

Filme įvairiai atsikartoja šis kitimo procesas: jį visų pirma aptinkame paveikslo ir stebėtojo santykyje (kuo ilgiau kūrinys stebimas, tuo daugiau, arba tuo giliau jame atsiveria prasmių klodų, o kažką atrasdamas kinta ir žiūrovas). Monstras taip pat – tai svetimas, kitas, o tapimas juo yra kardinalus pasikeitimas. Filme vyksta ir lėtas paties pagrindinio veikėjo kitimas, kuris pastebimas ir fiksuojamas dėl jam ant nugaros atsiradusios, besiplečiančios raudonos dėmės. Ilgainiui ši dėmė tampa jo beaugančios antros odos, tapimo kažkuo kitu metafora.

Ties eksperimento riba

Šiame filme sunku viską paaiškinti iki galo, to su savo kūryba negali padaryti ir pats filmo veikėjas – režisierius, bet kažin, ar to reikia. Juk tik veikiant sapno logikai gali pakeisti savo odą, pavirsti monstru, staiga tapti visiškai kitu. Kaip ir sapne, šiame filme įdomiai sąveikauja intuityvūs, vizualiniai lygmenys: ekraną užpildanti tapyba, nuostabi muzika, filosofinės idėjos ir poetinės įžvalgos (pvz., muzikos užpildyti bendrieji planai persmelkia ir paveikia po jų einančius stambiuosius, paveikslus tyrinėjančius planus).

"Menininko portretas" tai daugialypis, ties eksperimentinio kino riba laviruojantis, atviras kino kūrinys. Su minimaliu biudžetu pastatytas filmas dar kartą įrodo, kiek daug kine reiškia originalios idėjos, o ne finansiniai resursai.

Idėjos į priekį varo kiną, užtikrina jo gyvavimą, atsinaujinimą ir aktualumą. Istorinėje kino tėvynėje Prancūzijoje kinas ne tik gimė, bet ir ne kartą atgimė, čia radikaliai, bet visuomet žavingai atsinaujina ir kinta ši meno rūšis. Toks kinas priverčia patikėti veikėjų, istorijų, prisiminimų, egzistuojančių tik režisieriaus sąmonėje, atgijimu. Lyg kokie svečiai jie pereina iš šio "netikrojo" pasaulio į "tikrą", ir leidžia mums nors akimirkai pajusti erdvę, esančią tarp šių dviejų pasaulių.