Vyrų šokio dialogas: atstumo ir ryšio paieškos

  • Teksto dydis:

Atstumas ir ryšys – tik iš pirmo žvilgsnio skirtingi dalykai, iš tiesų nepaliaujamai pildantys vienas kitą. Tuo įsitikinę šokio trupės „Nuepiko“ kūrėjai Arūnas Mozūraitis ir Adrianas Carlo Bibiano, pristatantys savo naujausią, drauge su Kauno miesto kameriniu teatru sukurtą spektaklį „Pakankamas atstumas“.

Pripažinimo sulaukusi idėja

Pripažinimą ir žiūrovų simpatijas jau spėję pelnyti jauni kūrėjai į bendrą kūrybinį darbą leidosi pirmąsyk. „Pakankamas atstumas“ tapo pirmuoju A.Mozūraičio darbu prisijungus prie „Nuepiko“ – dabar jau penkių vyrų šokėjų kompanijos, kuri pastaraisiais metais iškilo kaip vienas drąsiausių ir įdomiausių šiuolaikinio šokio reiškinių Lietuvoje.

Kūrėjai sako, kad mintis apie bendrą darbą juos lydėjusi nuo pirmųjų pažinties dienų, o postūmiu ją paversti realybe tapo Kauno miesto kamerinio teatro organizuojamas jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“. Jame A.Mozūraičio ir A.C.Bibiano šokio kūrinio eskizas pripažintas nugalėtoju.

Dabar eskizas virto spektakliu – Kauno miesto kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos dalimi.

Arti ir toli

A.Mozūraitis ir A.C.Bibiano pasakoja, kad atstumo tema buvo padiktuota jau pačių kūrinio atsiradimo aplinkybių – dalyvauti festivalyje su nauju darbu šokėjų ir choreografų duetas apsisprendė būdami skirtinguose pasaulio kraštuose, o idėjomis dalijosi bendraudami virtualiai.

„Atstumas kaip idėja mudu domino jau kurį laiką – dėl dabartinės situacijos pasaulyje ši tema yra persmelkusi daugybę pastaraisiais metais sukurtų pastatymų. Norėjosi permąstyti atstumą ir santykyje su šokiu. Kadangi pamatę kvietimą dalyvauti festivalyje su Adrianu Carlo buvome skirtingose šalyse, porą dienų per nuotolį keitėmės idėjomis, atskirai surašėme individualias mintis ir sumetėme į bendrą katilą. Tai išgrynino mūsų idėjų bendrumus – iš jų išplaukė bendra tema, kuria abu norėjome kurti“, – pasakoja A.Mozūraitis.

Sambūvis: vienas niekada nėra visavertis be kito, be supančios visumos, sako projekto kūrėjai. / K. Latvytės-Bibiano, V. Lankauskaitės nuotr.

Kurdami pasirodymą šokio menininkai atsirėmė į dialogo idėją, kuriai perteikti scenoje pasitelkiama virvė, tampanti kone visaverčiu trečiuoju pasirodymo nariu.

„Pokalbis – tarytum kanalas, kuriuo įvyksta apsikeitimas tarp besikalbančiųjų. Ieškojome, kaip šią idėją perteikti fiziniu objektu, ir juo tapo virvė. Mums reikėjo kažko elastingo, ko nors, kas turėtų atsaką, reakciją į judesį tarsi į pokalbį: tu trukteli – aš jaučiu tempimą, tu tari žodį – aš reaguoju. Jei reaguoju – vadinasi, klausausi“, – sako A.C.Bibiano.

Jo teigimu, „Pakankamas atstumas“ paremtas ir svarstymu apie žmonių sambūvį, mintimi, kad vienas niekada nėra visavertis be kito, be supančios visumos.

„Absoliutus savarankiškumas neegzistuoja – tam, kad būtume savarankiški, mums reikalinga aplinkos pagalba, galimybė bendrauti ir dalytis. Nesvarbu, koks tavo statusas visuomenėje, iš kur ir koks esi, visuomet atsiremsi į esminį klausimą: kaip apčiuopti atstumą tarp savęs ir kitų žmonių? Juk tik suvokdamas, kaip arti ar toli esi nuo kito, gebėsi iš tiesų su tuo žmogumi būti, suvokti ir kurti ryšį“, – teigia kūrėjas.

Iš asmeninės patirties

„Pakankamas atstumas“ tyrinėja ne tik bendražmogišką įtampą, atsirandančią keičiantis atstumui ir pulsuojant ryšiui tarp žmonių, – kūrinyje taip pat nugulė asmeninės menininkų dueto patirtys. A.Mozūraitis atskleidžia, kad šokio spektaklyje nagrinėjamos temos jam yra glaudžiai susijusios laikotarpiu, nugyventu už Lietuvos ribų.

Tu trukteli – aš jaučiu tempimą, tu tari žodį – aš reaguoju. Jei reaguoju – vadinasi, klausausi.

Šis spektaklis jam siejasi su praeitimi, ypač – su savo vietos pojūčiu ir, žinoma, jau minėta atstumo idėja. "Ilgus metus gyvenau užsienyje ir turėjau gausybę su ten buvusiais žmonėmis sukurtų ryšių, kurie, sugrįžus į Lietuvą, pradėjo eižėti ar visai nutrūko, – atvirauja menininkas. – Vienoje pasirodymo dalyje aš visas stipriai apsivynioju virve – tai man simbolizuoja prisirišimą prie žmonių ir vietų, ir taip, kaip išsilaisvinu iš virvės, aš ir gyvenime palengva paleidžiu savo prisirišimus."

Jis sako suvokiąs, kad žmonės, kuriuos turėjo palikti tam, kad grįžtų į Lietuvą, vis dar tebėra jo gyvenime – tik atstumas pasikeitęs. "Jie niekur nedingo – jei būsiu pasimetęs, paklydęs savo mintyse ir siekiuose, tikiu, šie žmonės viena ar kita forma sugrįš ir priartės prie manęs, nes rūpime vieni kitiems“, – svarsto Jungtinėje Karalystėje ir Švedijoje dalį gyvenimo praleidęs šokėjas.

(Ne)įleistos šaknys

Kanadoje gimęs ir Meksikoje užaugęs A.C.Bibiano, gyvenimą kuriantis Lietuvoje, kūrinyje regi ir savo vaikystės atspindį: augdamas būsimasis šokėjas su šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą, tad neatrado nė vienos, kurią galėtų pavadinti tikraisiais namais.

Sambūvis: vienas niekada nėra visavertis be kito, be supančios visumos, sako projekto kūrėjai. / K. Latvytės-Bibiano, V. Lankauskaitės nuotr.

„Arūnas daugiausia savęs atranda scenoje, kurioje jis visut visutėlis įsipainiojęs į virvę, o man labiausiai rezonuoja akimirkos, kai aš telaikau ją rankoje. Mano santykis su prisirišimu – dar kitoks: ilgą laiką buvau klajoklis ir niekuomet neapčiuopiau, ką reiškia turėti namus kaip vietą. Man namai buvo žmonės – tie, su kuriais sukūriau ryšį, su kuriais nuoširdžiai dalijomės savo patirtimis ir mintimis. Priešingai, nei daugeliui, namai man nėra vieta žemėlapyje“, – sako menininkas.

Saugumo saitai

„Pakankamas atstumas“ – dviejų kūnų ir dviejų asmenybių dialogas apie tai, kas verčia nepaliaujamai suktis visą mūsų socialinį pasaulį: ryšį ir atsiribojimą, priklausomybę ir išsilaisvinimą, visa apimantį dualumą, kuriame ryšys neįmanomas be atstumo, o atstumas gimsta ryšyje. Šokio spektaklis žiūrovus kviečia į savirefleksijos erdvę, nepiršdamas atsakymų ir keldamas klausimą, kaip didžiulio socialinio triukšmo bei skubos laike išlaikyti mus ir mūsų santykius kuriantį, auginantį, o ne griaunantį atstumą.

Laikymasis vienam kito – žinoma, ne tik fizine, bet ir metaforine prasme, savyje turi daug grožio ir kartu liūdesio.

Tarpusavio ryšio, kaip žmogiškosios būties pagrindo, idėja scenoje skleidžiasi judesiu: abu šokėjai tarpusavyje ir naudodamiesi virve kuria dinamiką, kurioje kiekvienas veiksmo dalyvis būtinas tam, kad veiksmas pavyktų.

„Daugybės judesių scenoje negalėčiau atlikti be Adriano Carlo pagalbos ar be virvės, o dalies – be jų abiejų. Laikymasis vienam kito – žinoma, ne tik fizine, bet ir metaforine prasme, – savyje turi daug grožio ir kartu liūdesio. Mažos ryšio akimirkos sugrąžina prisiminimus ir drauge atkuria saugumą“, – sako A.Mozūraitis.

Pirmieji kauniečių spektaklį išvys Rygos Gertrūdos gatvės teatro žiūrovai, o Lietuvoje ji bus pristatyta sausio 20 ir 21 d. Kauno miesto kameriniame teatre.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vargšai

Vargšai  portretas
šokėjai. Jiemgi ką pasako ta ir reik daryt. Arba kas dabar pridurku garbinama tą ir reik sugamint

iškrypėlių

iškrypėlių portretas
era konvulsijose .............prasidėjo 2022

ANUPRAS

ANUPRAS portretas
Susirakino du homofilai , kad lgbt neiširtų .
VISI KOMENTARAI 15
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių