Susitikimai su menininku Vytautu V.Landsbergiu visada būna ypatingi. Lyg ir surežisuoti, bet sykiu – spontaniški. Sėdi priešais garsų žmogų – o jautiesi, lyg kalbėtum su vaikystės draugu. Gal dėl to kiekvienas susitikimas su juo būna turiningas, salės pilnos žmonių.

Režisierius, rašytojas, poetas, dainų kūrėjas, rankose čiūčiuojantis naujagimį – jau penktąją knygą apie Rudnosiuką – neseniai grįžo iš JAV, kur pristatė savo naujausią filmą "Trispalvis", o netrukus apsilankys Kaune. Prieš užsukdamas pas kauniečius V.V.Landsbergis pasidalijo įspūdžiais iš viešnagės kitapus Atlanto.

– Neseniai grįžote iš kelionės po JAV, kur kartu su žmona Ramune Landsbergiene ir Ieva Narkute pristatėte filmą apie partizanus "Trispalvis" ir kartu koncertavote. Kokių įspūdžių parsivežėte?

– Kelionė pasisekė puikiai. Pradėjome nuo Bostono, Niujorko, Vašingtono, paskui nulėkėme į Čikagą, iš ten į Floridą ir Los Andželą. Tvyrojo kažkokia Sąjūdžio laikų dvasia: susirinkdavo ir jauni, ir vyresni, išsėdėdavo po tris valandas, o pabaigoje po filmo ar koncerto kitąsyk dar pasilikdavome vakaroti iki paryčių, dainuoti, kalbėtis. Tokio žmonių nuoširdumo ir artumo pats sau tegaliu pavydėti; ir jei kas sakys, kad lietuviai pikti, pavydūs ar nedraugiški, – sakysiu, pasiimkit gitarą ir važiuokit į Ameriką, pamatysite, jog tai – netiesa.

Labai gražiai Amerikos išeivija priėmė Ievą, manau, kad ten jau irgi atsirado daug jos gerbėjų. Gal pirmąsyk pajutau šiltą, nevaldišką bendradarbiavimą ar netgi bičiulystę su valdžios institucijomis – tiek konsulu Niujorke Valdemaru Serapinu, tiek ambasadoriumi Žygimantu Pavilioniu. Jiems nuoširdžiai ačiū.

– Kaip reagavo ir kokie buvo atgarsiai iš JAV gyvenančių lietuvių apie filmą ir koncertus? Kuo publika skyrėsi ar buvo panaši Lietuvoje ir JAV?

– JAV gyvenantiems lietuviams labai reikia Lietuvos, jie nori būt kartu – jos istorijoje, dainose. To jausmo kitąsyk mažiau Lietuvoje, bet tai ir natūralu, kad ne visada vertiname tai, ką turime. Atrodo – kas ta Lietuva? Korumpuota valdžia, papirkta žiniasklaida ir dar kas nors labai blogai. Viskas savaime suprantama ir nieko čia ypatingo... O kai išvažiuoji, imi prisiminti ir tai, kas gera, ko pasiilgsti ir neturi.

Kitas momentas – važiavome padėkoti už paramą "Trispalviui", nes be Amerikos lietuvių šis filmas nebūtų atsiradęs; Lietuvos valdiškos kultūros institucijos filmui davė lygiai nulį litų (nors atsiprašau, truputį meluoju: URM nupirko lėktuvo bilietus man ir Ievai, taigi prisidėjo prie filmo paviešinimo).

O publika iš tiesų panaši ir Lietuvoje, ir Amerikoje: ir ten verkia, žiūrėdami filmą, ir čia; ir ten braukia ašarą, kai dainuoja Ieva, ir čia. Ko labiau bijojau – savo vežamų juokų, kaip bus priimtas naujasis Rudnosiukas ar mudviejų su Ramune dainuojami žiaurūs romansai; bet, ačiūdie, mano nuogąstavimai visiškai nepasitvirtino.

Išvados galėtų būt tokios: valdžia daug šneka apie ryšių su išeiviais stiprinimą, apie pilietiškumo ugdymą ir t. t. Man atrodo, kad I.Narkutės nuvykimas (siuntimas) koncertuoti į emigracijos bendruomenes (ar "Skylės", ar Domanto Razausko, ar Eglės Sirvydytės) būtų itin natūrali sąmoningos valstybės investicija į tai, kad ilgėliau būtume kartu.

– Ar spėjote pakeliauti po šalį? Kokį įspūdį paliko JAV?

– Deja, koncertų grafikas buvo itin įtemptas, dažnai tiesiai po koncerto tekdavo lėkti į kitą miestą; tad gaivaus vasariško oro įkvėpėme tik Floridoje, kur turėjome galimybę porą dienų pabraidžioti pajūriais ir pakramtyti nuo medžio nusiskintą avokadą, dar suspėjome nosį įkišti ir į Salvadoro Dali muziejų; ir viena laisvesnė diena Los Andžele, kai bičiulis mus nuvežė į kalnus, į fermą pas nuostabų ūkininką, buvusį Punsko lietuvį – Aloyzą Pečiulį.

– Neseniai nudžiuginote savo gerbėjus išleisdamas penktąją "Rudnosiuko istorijų" knygą. Šiemet jam sukanka 20 metų, ar Rudnosiukas užaugo ir nuo šiol knygos bus skirtos suaugusiesiems?

– Su tuo Rudnosiuku bėda, niekaip negaliu jo pabaigti. Va, prabėgo dvidešimt metų – vėl prisikaupė visokių nesąmonių, kurios ir privertė dar sykį išleisti šią knygą su nauju skyreliu "Vikontas de Rudnosiukas: po dvidešimties metų". Tik šįkart knygos dailininkas (mano sūnus Jonas) pasiūlė leisti suaugusiesiems skirtą versiją, sako – tėti, čia gi nevaikiškos istorijos... Kur dingsi, jei sūnus sako – taip ir išleidome.

– Kaip keitėtės jūs ir Rudnosiuko istorijos per tiek metų?

– Aš nuplikau, susilaukiau anūkų, o Rudnosiukas ne tik nenupliko, bet ir žmonos dar nesusirado, slampinėja vienas, ir tiek. Tiesa, kartą bandė ištekėti už ožkos – šoko į upę ir tekėjo jai iš paskos, kol nusibodo. Tada išlipo į krantą ir daugiau niekad nebetekėjo.

– Kaune įvyks jūsų autorinis vakaras, ko gali tikėtis atvykę svečiai?

– Nemėgstu išankstinių planų ar scenarijų, viskas dažniausiai vyksta spontaniškai. Jei pamatau, kad salėje susirinkę rudnosiukai, tai ir skaitau rudnosiukus, jei dominykai, tai skaitau arba dainuoju ką nors kita. Tik viena pažadu: bus ir to, ko dar niekur nebuvo...

Kas? vakaras su V.V.Landsbergiu.
Kur? Kauno renginių oazėje (Baltų pr. 16).
Kada? kovo 13 d. 19 val.