Riboje, skiriančioje vis dar regimą, tačiau benykstantį vaizdą, kurį keičia klampi prieblanda, apdengianti trupančius siluetus, randasi Povilo Ramanausko kūriniai.

Sekdamas horizontalėmis transformuotoje galerijos "Meno parkas" erdvėje, žiūrovas skatinamas peržengti tiesioginio suvokimo liniją ir, atsidūrus pasąmonės pusėje, regėti darbus kaip nedalomą, daugiasluoksnę visumą, nardinančią į monotonišką garsų mūšą, skleidžiančią pavojų raudona šviesa, renkančia vaikščiotojo atspindžius stikliniuose paviršiuose.

"Ten, už horizonto, kur esti amžinas laikinumas. Ir čia, buityje, kasdienybėje, regiu amžino laikinumo artefaktus", – taip Povilas Ramanauskas pristato personalinę parodą "Už horizonto".

Menininkas kurdamas pereina tam tikrus savianalizės etapus, kuriuose apmąsto savo patyrimus, balansuodamas ant būtį ir nebūtį skiriančios ribos. P.Ramanauskas – jaunosios kartos tapytojas, tačiau tradicinių paveikslų parodoje žiūrovas neišvys, nes kūrėjas nelinkęs apsiriboti tapybos teikiamomis raiškos galimybėmis. Jį domina tapybiški santykiai kitose medijose, tarpdiscipliniškumas, instaliacijos. P.Ramanauską nuolat lydintis ieškojimas ribos, kurioje tapybos jau nebegalima įvardyti kaip tapybos, kūrybai suteikia galimybių ją suvokti žvelgiant iš keleto atspirties taškų.

Eksponuojamų objektų pasirinkimas išreiškia tapybišką baižą: smulkios formos derinamos su stambiomis, ieškoma faktūrų, apmąstomas bendras kūrinių koloritas ir kompozicinė dermė. Parodos erdvė dalijama į atskirus plotus, kuriuose eksponuojami menininko atrinkti objektai primena natiurmortus, laukiančius dailininko priėjimo teptuku ir dažais. Tapybiškos faktūros taip pat kuriamos pasitelkiant vaizdo projekciją. Galeriją skaidanti glamžyta, perregima plėvelė tampa pagrindu, kuriame išryškėja nerimstančios, audringos jūros bangos, kurios garsu užtvindo erdvę.

Dėmių plastika, šviesa ir šešėliai, spalvos, objektų erdvėje išdėstymas, reflektuojantys paviršiai kuria tapybišką, instaliatyvią visumą, kurioje atveriama riba, skirianti sąmoningus ir pasąmoningus impulsus, kylančius vaikštant po ekspoziciją.

Įžengus į parodos erdvę nerimą ima kelti aklinai uždengti langai, nervingai besisukantis švyturėlis ir nuolat iš paskos sekantys atspindžiai stikle, veidrodžiuose, nutvieksti ryškios šviesos. Jie – tarsi tarpininkai, perteikiantys už ribos esantį vaizdą, kuiris akimirką atsiranda ir vėl pranyksta.

Vaikščiodamas parodoje žiūrovas jaučiasi it žengtų plonyte linija, vietomis išdylančia ir atveriančia nežinomybe bauginančias erdves. Garso ir matomo vaizdo dermė P.Ramanausko ekspozicijoje kuria siurrealistinį vaizdinį, kurį kiekvienas suvokia intuityviai. Menininkas prašo žiūrovą patį kurti ekponuojamų objektų prasmes ir jų tarpusavio ryšius. Asmeniniai įspūdžiai, kylantys stebint kūrinius, ir išvados papildo darbus ir skatina nenutrūkstamą mąstymo procesą.

Aplankius P.Ramanausko parodą "Už horizonto" leidžiama patirti tai, kas realiame gyvenime yra neįprasta. Atskirų ekspozicijos objektų intuityvus suvokimas ir sekimas paskui autoriaus brėžiamą liniją, išryškinančią žmogų nuolat lydintį laikinumo jausmą, skatina žvelgti į vidinį pasaulį, kuriame racionalūs paaiškinimai nereikalingi.