„Trojietės“: aukos beprasmybė paaukoto žiūrovo akyse

Laiko iššūkis

"Trojietės" – pirmas P.Makausko spektaklis Kauno teatro scenoje, tačiau apskritai tai nėra debiutinis darbas. Prieš penkerius metus režisierius debiutavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje su spektakliu "Yolo", vėliau pasirodė kiti nauji jo darbai. Kad režisierius turi originalų braižą, abejonių nekyla, tačiau "Trojietės" palieka būtent debiutinio spektaklio įspūdį.

Prisipažinsiu, apėmė nuoširdus liūdesys. Prieš premjerą teko kalbėtis su režisieriumi apie vykstantį kūrybinį procesą – išsakytos mintys stipriai intrigavo, kurstė vaizduotę, leido patirti metafizinį pojūtį, kuriuo stipriai yra apdovanotas jaunasis kūrėjas. Visgi atėjus į premjerą teko nusivilti. Ir ne tik truputį. Nesinori badyti pirštu į klaidas (juolab tuo mėgautis), bet toks jau tas nedėkingas kritiko darbas.

Pradėsiu nuo pasekmės – ilgos spektaklio trukmės (apie 3.30 val. su pertrauka). Šiandien, gyvenant niekur nespėjančio pasaulio tempu, žiūrėti ilgos trukmės spektaklius yra šioks toks iššūkis. Žinoma, jei kūrinys prikausto, laikas prabėga lyg akimirka. "Trojiečių" spektaklis prikausto, bet ne dėmesio, o kone tiesiogine prasme. Išsėdi tas valandas it koks Prometėjas, nematomomis geležinėmis grandinėmis pririštas prie kėdės. Tačiau išėjęs, savęs ne vieną sykį klausi, dėl ko gi ši auka?

Nusmelkia bauginantis pojūtis, kad antikos dievai gyvi iki šiol ir toliau negailestingai lemia žmogaus likimus.

Užmirštas žiūrovas

Regis, režisierius taip giliai paniro į savo ir veikėjų sielos gelmes, kad tiesiog užmiršo ne ką mažiau svarbesnę teatro dalį – žiūrovą. Apie pastarąjį greičiau pagalvojo kartu su režisieriumi scenografiją (ir kostiumus) kūrusi dailininkė Dominyka Kačonaitė, kompozitorė Gabija Gaigalaitė ir kai kurie aktoriai, leidę pasimėgauti įtaigia muzika, scenografija ir gyvomis žmogiškomis emocijomis.

Režisierius spektaklį stato tarsi sau, nes žiūrovui nei antikinio, nei šiuolaikinio katarsio (ar kurio kito stipraus poveikio) patirti nepavyksta.

Akivaizdu, kad tokią spektaklio trukmę nulėmė per didelis užmojis viename spektaklyje sujungti net keturis literatūrinius tekstus – senovės graikų dramaturgo Euripido pjeses "Trojietės", "Ifigenija Aulidėje" ir šiuolaikinių moterų autorių knygas Margaretos Atwood "Penelopiada" ir Svetlanos Aleksijevič "Karo veidas nemoteriškas". It mozaika spektaklio audinys dėliojamas iš pastarųjų fragmentų. Tačiau šiems į vientisą portretą susijungti trukdo neišgrynintas esminis klausimas, į kurį atsakymo ir būtų ieškoma spektaklyje.

Lyg ir aišku, kad kalbama apie antikoje buvusį itin gajų paprotį dievams aukoti žmones. Pirmoje spektaklio dalyje graikų didvyris Agamemnonas suburia karius ir išplaukia į Troją, tačiau šie susilaukia deivės Artemidės rūstybės ir laivai sustoja. Vienintelė išeitis – jam paaukoti savo dukterį Ifigeniją. Antroje dalyje apsvarstoma jos mirties prasmė Trojos karo fone, kur savo ir kitų, kaip karo aukų, istorijas pasakoja keletas trojiečių moterų.

Tačiau klausimų kyla daugiau, netgi tiek, kad šis savarankiškų scenų kaleidoskopas virsta atstumiančia reikšmine painiava. Daug kartų išklystama iš pagrindinės temos kelio, pasukama siaurais takeliais, nenuvedančiais į tai, kas galėtų kryptingai papildyti ar dekonstruoti vaizduojamus įvykius. Gali lengvai pajusti režisieriaus skrupulingai atliktus namų darbus – sukauptą didelį žinių bagažą apie antikos filosofiją, tikėjimą ir mitologiją. Tačiau tai kartu pakiša koją, nes neatsispiriama pagundai su žiūrovais pasidalyti šia žinių gausa. Taikliausias žodis šiai būsenai apibūdinti – "užsivėžinimas". Per dažnai ir per ilgai "užsivėžinama" ne pačioje svarbiausioje situacijoje, o prailgusios scenos iš sielos išplauna ir taip trapią esminę spektaklio nuotaiką.

Nešiuolaikiškas šiuolaikiškumas

Instinktyviai kyla klausimas ir apie tai, ką tai turi bendro su šiandiena? Taip, karas (Trojos, Sirijos ar bet kuris kitas) yra beprasmis ir be galo žiaurus reikalas. Bet tai jau labai sena tiesa. Spektaklis nekviečia artimesniam ir gilesniam dialogui. Ir, kas turėjo būti spektaklio pagrindiniu tikslu, antikinis veidrodis neatspindi aiškaus šiuolaikinio žmogaus veido.

Sunku nusikratyti pojūčio, kad šiuolaikiškumas scenoje yra tik trumpam užsukęs svečias, kiek pagurkšnojęs arbatėlės (pirmoje dalyje) ir atsisveikinęs. Išoriškai jis kuriamas pasitelkiant šiuolaikišką aprangą, racijas ir vaizdo projekcijas. Pastarosios (projekcijų autorė Oliwia Szanajca-Kossakowska) filmuojamos gyvai (vaizdo menininkas Ridas Beržauskas) čia pat scenoje ir kamerai pasislėpus už dekoracijų, o vaizdas tiesiogiai regimas abejose scenos pusėse esančiuose TV ekranuose.

Tai leidžia stambiu planu pamatyti scenoje vaizduojamų įvykių tolesnę seką bei tai, ko negali pastebėti veiksmą stebėdamas iš toli. Nors tai ir nenaujas, bet įdomus sprendimas siekiant pagyvinti ir aktualinti vaizduojamus įvykius. Ekranuose regimi vaizdai kelia asociacijas su šių dienų politinėmis aktualijomis, su tais vaizdo įrašais, kuriuose filmuojamos kankinamos ar net žudomos aukos. Tačiau šių sąsajų transliacija trūkinėja ir gana greitai ekranai virsta autonomiška mažute realybe, kryptingai tolstančia nuo didingo antikos pasaulio.

Dvi dalys – lyg du skirtingi spektakliai. Paradoksalu, į spektaklį įvedant pasakotoją (tai Penelopė ir moterys trojietės) bei ypač antroje dalyje dominuojant veikėjoms moterims, turėtų jau savaime gimti kitoks (šiuolaikinis) požiūrio taškas. Visgi rezultatas byloja visai ką kitą. Moterų veikėjų charakteriai – stereotipiškai moteriški, stipriai nutolę nuo šių dienų moteriškumo sampratos. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie vyriškus personažus.

Šiuolaikiškumu čia jau nebekvepia, o kažkur tarp skundų, raudų ir tiesmukai detalių karo metu žalojamų kūnų vaizdinių atpasakojimų visiškai pasimeta ir antikos didžioji paslaptis, scenoje įsiviešpataujant pasenusio teatro dvasiai. Tad antroji dalis savo reikalingumu kelia daug abejonių.

Dievų tikroviškumas

Kur kas brandesnėje pirmoje dalyje galima kartkartėmis pasilepinti ir įdomiais kūrybiniais atradimais, kurių taip pat spektaklyje yra. Kaip kad trumpam atsiverianti mistika prisodrinta antikos epochos gelmė. Kai gali šį laikmetį pajusti, o ne suvokti vien protu, pasiskaičius knygų. Tai patirti padeda muzika, apšvietimas ir, it antikinėje šventykloje, scenos priekyje, tarp žaliuojančių paparčių įrengtose dekoracijose burbuliuojantis vanduo. Tomis akimirkomis nusmelkia bauginantis pojūtis, kad antikos dievai gyvi iki šiol ir toliau negailestingai lemia žmogaus likimus.

Painus ir neišbaigtas spektaklis – spąstai aktoriams, atskleidžiantys jų profesionalumą ir atvirkščiai. Talentą įtikinamai ir kintančiai sukurti savojo personažo charakterį pademonstruoja aktoriai Saulius Čiučelis (Agamemnonas) ir Martyna Gedvilaitė (Agamemnono žmona Kitemnestra). Jiedu ieško savo veikėjuose, tuo pačiu ir savyje, to, kas galėtų būti ta nenutrūkusi gija tarp to laikmečio ir šiandienos. To, ką būtų galima pavadinti postantikine tapatybe. Charizmatiškos ir Eglės Grigaliūnaitės veikėjos – Penelopė ir Elena.

Dviprasmišką įspūdį paliko Faustos Semionovaitės mėgėjiškai atlikti vaidmenys. Kiek sėkmingesnis jos kuriamas žynės Kasandros personažas prisodrintas antikos dievų didingumo, ir kartu keisto žaidimo su žmogaus būtimi, svaigulio. Tačiau ir jame dominuoja tai, kas neleidžia apie jos kuriamą kitą – Ifigenijos – vaidmenį kalbėti su įkvėpimu. F.Semionovaitės vaidyboje gausu dirbtinumo, vienplaniškumo ir neestetiškai atrodančio perdėto vaikiškumo, net jai ir vaidinant dar visai jaunutę Agamemnono dukrą. Skirstant tokius svarbius vaidmenis, paskubėta skirti aktorinės patirties profesionalioje teatro scenoje dar mažai turinčiai atlikėjai (F.Semionovaitė pernai baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vaidybos studijas).

P.Makausko "Trojietės" – koncepcinio apsivalymo reikalaujantis pastatymas. Antikos dievų egzistencijos tikroviškumu spektaklis galbūt ir įtikina, tačiau jame pradėtas megzti pokalbis su XXI a. žmonijos tikrove nutrūksta. Nenatūraliai atrodantis antikinio mito sušiuolaikinimas pasiteisina menkai, palikdamas karo aukos temą plūduriuoti plačiame reikšmių ir kontekstų vandenyne.