Įprasmintas paveldas

2023-iaisiais startavęs ir su Venecijos bienalės patirtimi lygintas festivalis „Transformacijos“ istorinę tarpukario laikus menančią elektrinę sėkmingai pavertė kultūrinių patirčių centru.

Dvi vasaras Lietuvos menininkų industrines interpretacijas pristatęs festivalis šiemet sugrįžta išaugęs ir besimatuojantis naują formatą. Rugpjūčio 22–24 d. duris vėl atversiančiame pastate šįkart bus pristatomas ne vienas, bet penki Lietuvos menininkų kūriniai.

Anot „Kauno energijos“ vadovo Tomo Garasimavičiaus, Petrašiūnų elektrinė, kaip festivalio namai, pasirinkta neatsitiktinai. Tai svarbus ir išskirtinis Kauno pramoninis objektas, turintis gilią istoriją.

„Šiandien šiuolaikinė šilumos ir elektros gamyba yra daug kompaktiškesnė, energetinis ūkis gali tilpti santykinai mažoje teritorijoje. Tačiau anksčiau tokia veikla reikalavo didžiulio tūrio pastatų, infrastruktūros ir ją aptarnaujančio personalo. Tai suformavo unikalią industrinę erdvę, labiau primenančią mažą uždarą miestą su pasažais, skersgatviais ir skverais, Nemuno skalaujama pakrante ir viduje virusiu gamybiniu gyvenimu. Ilga laiką nepasiekiamą objektą jau trečią vasarą atversime miestiečiams ir miesto svečiams. „Transformacijų“ festivalyje menininkai atskleis ir naujai įprasmins unikalų Petrašiūnų elektrinės industrinį, urbanistinį ir architektūrinį charakterį“, – pasakoja T. Garasimavičius.

Dimensijos: E. Laurinavičiūtės kūryboje garsas tampa ne tik estetine, bet ir pažintine, ir refleksijos priemone. / G. Jauniškio, A. Gurino, E. Laurinavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Pramonės ir gamtos sintezė

Trijų dienų programoje elektrinės erdves savaip transformuos specialiai šiai vietai pritaikyti meniniai darbai. Instaliacijos, ekskursijos, performansai, garso skulptūros savitai pabrėš ir išpildys industrinio pastato architektūrą, aplinką ir čia esančius objektus.

„Transformacijos“ šiais metais tyrinės dviejų kontrastingų pasaulių – pramonės ir gamtos – ryšį šiuolaikiniame kontekste, kvies reflektuoti žmogaus ir gamtos santykį, aktualizuoti atsinaujinančiosios energijos ir tvarumo klausimus.

„Pirmaisias metais kvietėme lankytojus susipažinti tik su viena elektrinės erdve, kurioje buvo sukurta instaliacija, poetiškai interpretavusi šiluminės elektrinės veikimo principus. Pernai – neįprastas naktinis formatas, kai visa lauko teritorija virto besitransformuojančia šviesos ir garso menininkų interpretacija. Šiemet norisi suteikti galimybę festivalio lankytojams ilgiau pabūti industrinėje aplinkoje, į kurią kasdien patekti nelengva", – sako viena iš festivalio programos kuratorių Irutė Tumaitė.

Apsilankyti nemokamame išskirtiniame renginyje galima užsiregistravus puslapyje www.festivalistransformacijos.lt

Keičiasi aplinka ir mes

Festivalyje Aistė Ambrazevičiūtė pristatys skaitmeninę instaliaciją „Rūdys“. Skaitmeninio meno kūrėjos, eksperimentinės architektės tarpdisciplininių tyrimų objektas – skaitmeninės ir gamtinės realybės sankirta. Kurdama novatoriškas vizualizacijas ji atskleidžia kompleksiškus, dažnai nematomus ryšius tarp aplinkos, formų ir tekstūrų.

Audiovizualinio kūrinio „Rūdys“ koncepcija tyrinėja augalų ir rūdžių simbiozę. Biologinės augalų rūdys – tai grybelinė liga, kuri pasireiškia ant įvairių rūšių augalų lapų, stiebų ar žiedų. Rūdžių sporos apauga augalų paviršius netikėčiausiomis dėmėmis, išaugomis, deformuoja lapus, keičia spalvas. Jos simbolizuoja gyvas transformacijų tekstūras.

„Ši sąveika tampa metafora nuolatinei kaitai aplinkoje ir mumyse. Rūdys vaizduoja ne nykimą, o virsmą – gyvybės ir irimo sandūrą, kurioje slypi kūrybiško prisitaikymo grožis. Kūrinys kviečia stebėti aplinką, įsižiūrėti į lėtus, bet neišvengiamus procesus, mokytis iš gamtos dinamikos ir jos gebėjimo kurti net iš irimo“, – apie kūrinio idėją pasakoja A. Ambrazevičiūtė.

Intriga: V. Dieninis festivalyje pristatys specialiai jam sukurtą performansą „Echopraxis“, pagrįstą erdvinio garso sistema. / R. Ilionio nuotr.

Rūpintis ar kištis?

Tadas Černiauskas tiek Lietuvos, tiek tarptautinei meno bendruomenei žinomas dėl savo originalių ir provokuojančių šiuolaikinio meno projektų. Petrašiūnų elektrinės aplinkos inspiruota jo instaliacija „Pagalba metant kailį“ kritiškai reflektuoja žmogaus santykį su gamta, tiksliau – jo norą kontroliuoti, formuoti ir gelbėti net ten, kur natūralūs procesai turėtų vykti be intervencijos.

Medžių krūva su nuskusta žieve veikia kaip ambivalentiškas gestas: tarsi padedama gyvūnui išsinerti iš senos odos, bet kartu tai ir aktas, kai gamta yra paverčiama simboliniu, estetiškai tvarkomu artefaktu. Tai globos ritualas, užmaskuojantis siekį dominuoti.

Darbas atspindi prancūzų filosofo Bruno Latour mintis apie gamtos tapimą kultūra, kai tai, ką laikome natūraliu, vis dažniau yra socialinio, technologinio ir ekonominio konstrukto rezultatas. Skusta žievė čia tampa kultūrine ženklinimo forma – žmogaus pastangos parodyti rūpinimąsi, nors iš tiesų įrėminama, apribojama, redukuojama.

Darbas tęsia dialogą su filosofo Timothy Morton mintimi apie hiperobjektus – tokias sistemas kaip klimato kaita, kurios yra per didelės, kad jas būtų galima vienareikšmiškai apibrėžti ir suvokti. Ši instaliacija nėra bandymas parodyti gamtą, problemą ar mūsų santykį su tuo – veikiau performatyvus liudijimas apie žmogaus poreikį įsiterpti, modifikuoti, sisteminti, apibrėžti ir taip bandyti padėti net tada, kai tai tampa žalinga.

T. Černiauskui ši instaliacija tarsi natūraliai tęsia temas, kurios svarbios jam asmeniškai – ribos tarp viešo ir privataus, tarp stebėjimo ir veikimo, tarp intymumo ir reprezentacijos: „Mane domina, kai asmeniški, kone ritualiniai veiksmai, kaip, pavyzdžiui, rūpinimasis ar globa, patenka į viešąją erdvę ir ima funkcionuoti kaip simboliai. Čia esanti brutali gamtinė žaliava susiduria su priverstinės tvarkos, estetikos, požiūrio reikalavimais ir tai keičia jos prasmę. Atimamas laukiniškumas, atsiranda aukštis, formatas, ekspozicija. Tarsi gamtai būtų padaryta tinkama scena, bet kaina – jos pačios autonomija.“

Trijų dienų programoje elektrinės erdves savaip transformuos specialiai šiai vietai pritaikyti meniniai darbai.

Polifonijos estafetė

Arturas Bumšteinas – garso menininkas ir kompozitorius, aktyviai veikiantis tarp muzikos, šiuolaikinio meno ir eksperimentinio garso sričių. Jo kūryboje dažnai susipina konceptualūs sprendimai, istorinės nuorodos ir netikėti akustiniai eksperimentai. A. Bumšteinas nuo 2017 m. įgyvendina projektus ir bendradarbiaudamas su „Kala Sound System“. Ne viename kūrinyje menininkas sąmoningai įtraukia „Kala“ sistemą ne tik kaip techninę priemonę, bet ir kūrybinį partnerį, formuojantį erdvinio garso patirtis ir klausytojo suvokimą.

„Hoketas“ – tai naujas bendras A. Bumšteino ir „Kala Sound System“ darbas, kuriame visa garso sistema yra perskeliama į dvi simetriškas dalis. Visgi tai nėra stereo-. Tai hoketo principu paremta struktūra, kai viena garsų seka (tarkime, melodija) yra paeiliui išdalijama keliems atlikėjams, taip ją išskaidant erdvėje. Šis labai paprastas, bet itin paveikus metodas buvo plačiai naudojamas vėlyvaisiais viduramžiais.

Hoketas – tai viduramžių polifoninei muzikai būdinga kompozicinė technika, kai keli (dažniausiai du) balsai pertraukiami pauzėmis. Iš pradžių ši priemonė buvo naudojama tik tam tikruose kūrinių epizoduose, tačiau ilgainiui imta kurti ištisus kūrinius, paremtus hoketo principu. XIV a. hoketas tapo svarbia išraiškos forma motetuose ir prisidėjo prie imitacinės polifonijos raidos.

„Paprastai tariant – jeigu mes kartu norėtume hoketo principu ištarti žodį „šiluma“, pirmas mūsų turėtų sakyti „š“, antras „i“, pirmas „l“, antras „u“, pirmas „m“, antrasis „a“. Tai lyg žaidimas su kamuoliu arba nuolatinis estafetės perdavimas vienas kitam, neprarandant turinio tęstinumo“, – sako A. Bumšteinas.

Paralelės: T. Černiausko ir A. Ambrazevičiūtės instaliacijos aktualizuos žmogaus ir gamtos sankirtas. / T. Černiausko asmeninio archyvo, L. Pereira nuotr.

Išlaisvintas garsas

Vladas Dieninis – kompozitorius ir atlikėjas, kuriantis muziką šiuolaikinio šokio ir teatro spektakliams, bendradarbiaujantis su tarpdisciplininio meno kūrėjais. Atlikėjas nuolat eksperimentuoja su elektroninės muzikos stilistikomis ir perkusinėmis technikomis.

Pasitelkus garso efektus, kiekvienas jo koncertas įgauna vis naujų spalvų ir kompozicinių sprendimų. Pasirodymai tampa lyg improvizuoti ritualai, kuriuose ambient, noise, tribal, techno ir bass elementai susilieja į hipnotinį srautą, nešantį klausytojus tolyn nuo įprastinio buvimo šokių aikštelėje.

Festivaliui „Transformacijos“ kuriamas performansas „Echopraxis“ yra pagrįstas erdvinio garso sistema. Performanse erdvė tampa lygiaverčiu atlikėju. Naudojant daugiakanalę erdvinio garso sistemą, garsai sklinda iš skirtingų taškų, kurdami organišką, kvėpuojančią visumą.

Garsų judėjimas erdvėje imituoja natūralų mūsų kasdienės akustikos suvokimą – nuolat kintančią, bet pažįstamą aplinką, kurioje objektai kalba iš skirtingų krypčių. Atlikėjas veikia tarsi šios garso struktūros operatorius – mechaniškai, bet jautriai, išlaisvindamas įvairios kilmės garsus: nuo ritmiškai pulsuojančių ar vos girdimų kvėptelėjimų iki aštrių, beveik destruktyvių aidų.

Kiekvienas garsas – tai veiksmas, kiekvienas atgarsis – jo padarinys. Šiame kontekste erdvė tampa ne tik rezonatoriumi, bet ir refleksijos lauku, leidžiančiu tyrinėti žmogaus veiksmų poveikį aplinkai, – tiek subtilų, tiek brutaliai veržlų. Performansas kviečia klausytoją pasinerti į garso architektūrą, kurioje kūnas, judesys ir erdvė susilieja į vieną kvėpuojančią, kintančią patirtį. Tai ne tik muzika – tai situacija, kurioje klausa tampa pagrindiniu orientyru.

„Erdvinio garso judėjimas perteikia natūralumo ir įprastumo jausmą, nes mes girdime objektus iš skirtingų pozicijų ir esame pripratę prie nuolatinio kismo. Mano, kaip muzikanto, vaidmuo yra būti šio didelio objekto operatoriumi, skleidžiant įvairios kilmės garsus, kurie vis įgauna ritmines formas, pulsaciją ir kvėpavimą, tiek ir aštresnius garsus ir jų aidėjimo atspindžius. Kadangi erdvė stipriai aidinti, norisi nagrinėti žmogaus veikmo ir atoveiksmio poveikio galimybes / padarinius, nuo subtilių elementų iki destruktyvių“, – V. Dieninis.

Muzika: A. Bumšteinas atgaivins viduramžiais paplitusią hoketo tradiciją. / L. Vansevičienės nuotr.

Keraminių skulptūrų alsavimas

Elena Laurinavičiūtė – tarpdisciplininė menininkė, kurianti garsinių praktikų, keramikos ir performanso sankirtoje. Jos kūryba tyrinėja garsą kaip materialų ir efemerišką reiškinį, o molį – kaip terpę nematomiems procesams, tokiems kaip oras, vibracija ar kvėpavimas, įkūnyti. Menininkės praktika pagrįsta gamtos elementų – oro, vandens, žemės – stebėjimu ir integravimu į kūrybos procesą. Garsas jos darbuose tampa ne tik estetine, bet ir pažintine ir refleksijos priemone.

Festivalyje E. Laurinavičiūtė pristatys performansą „Protėvių dronai“, kurio metu skambės menininkės sukurtos keraminės garso skulptūros – eksperimentinio pobūdžio keraminiai instrumentai. Skirtingų tipų skulptūros bus prakalbinamos įvairiais būdais: vienų garsas atsiras ventiliatoriams pučiant orą į jų ertmes ir pasitelkiant elektromechaniką, kitų – per vandens judėjimą ar tiesioginį fizinį kontaktą.

Šios hibridinės formos – trapios, skambančios, stichiškos – tampa kūno ir kvėpavimo tęsiniu, pripildančiu postindustrinę erdvę garsais. Senovės įkvėpti archajiški švilpukai, nulipdyti iš keramikos, čia susilieja su šiuolaikinėmis technologijomis – taip kuriami ilgi, monotoniški drone tipo garsai.

„Performanso metu girdimi garsai kvies prisiminti praeitį, tarsi užkoduotą mūsų bendros pasąmonės atmintyje. Jie žadina ką nors gilaus – prisiminimų apie priešistorinius laikus, apie bendrą pradžią, apie balsus, kurie gyveno prieš kalbą.“