Šis paprastas sakinys iš karto sukuria paradoksalią situaciją. Akmuo nekalba žmogaus kalba. Jis neturi balso, kuriuo galėtų atsakyti. Tačiau būtent ši tyla tampa pagrindine performanso medžiaga. Menininkas ne tiek siekia išgirsti konkretų atsakymą, kiek sukuria situaciją, kurioje žiūrovas priverstas klausti: kas yra klausymas ir kam iš tikrųjų mes klausomės?
Akmuo kaip „Kitas“
Įprastai akmenį suvokiame kaip objektą – kažką, į ką žiūrime, ką galime fotografuoti ar tyrinėti. Lagūnavičius pakeičia šį santykį. Jis kreipiasi į akmenį kaip į „Kitą“, galintį tapti dialogo partneriu.
Svarbu tai, kad menininkas neteigia, jog akmuo iš tikrųjų kalba. Jis tik pareiškia savo pasirengimą klausytis. Todėl tyla tampa tam tikra komunikacijos forma.
Performansas klausia:
Ar galima klausytis to, kas nekalba?
Ir dar svarbiau:
Ar žmogus iš tiesų moka klausytis, kai iš jo nereikalaujama nieko atsakyti?
Ko klauso menininkas?
Performanso interpretacinis branduolys slypi klausime: ko iš tikrųjų klausosi Tomas Lagūnavičius?
Jis gali klausytis akmens.
Tačiau kartu – savęs.
Jis gali klausytis jūros, vėjo, šventyklos erdvės, turistų, vienuolių, vietos istorijos ar tiesiog tylos.
Todėl performanso „tu“ nėra vienareikšmis.
„Tu“ gali būti akmuo.
„Tu“ gali būti šventykla.
„Tu“ gali būti jūra.
„Tu“ gali būti kitas žmogus.
„Tu“ gali būti pats menininkas.
Šis neapibrėžtumas ir sukuria kūrinio konceptualią galią.
Sakralinė erdvė
Haedong Yonggungsa šventykla yra ypatinga tuo, kad įsikūrusi prie jūros, tarp uolų ir natūralaus pakrantės kraštovaizdžio. Šventykla priklauso Jogye Order of Korean Buddhism tradicijos institucinei struktūrai.
Todėl performanso akmuo nėra vien neutralus gamtos objektas. Jis egzistuoja sakralioje erdvėje, kurioje tyla, kontempliacija ir dėmesingumas jau turi kultūrinę bei religinę reikšmę.
Tačiau Lagūnavičius neatlieka budistinio ritualo. Jis sukuria šiuolaikinio meno situaciją, kurioje sakralinė erdvė tampa fonu klausimui apie žmogaus santykį su pasauliu.
Klausymas kaip meno kūrinys
Šiuolaikinė visuomenė yra perpildyta komunikacijos. Žmonės nuolat kalba, rašo, fotografuoja, transliuoja ir komentuoja. Tačiau klausymui lieka vis mažiau erdvės.
Lagūnavičius pasirenka akmenį – subjektą, kuris negali pateikti greito atsakymo.
Todėl performansas tampa savotiška komunikacijos kritika.
Menininkas nekuria papildomo objekto. Jis kuria dėmesio situaciją.
Lieka tik:
žmogus + akmuo + vieta + laikas + sakinys + tyla.
Šis minimalizmas suteikia performansui meditacinę, bet kartu ir konceptualią struktūrą.
Akmuo ir laikas
Akmuo taip pat tampa nežmogiško laiko simboliu.
Žmogus egzistuoja biologinio gyvenimo masteliu. Akmuo – geologinio.
Todėl sėdėdamas priešais akmenį menininkas susiduria su laiku, kuris yra daug didesnis už individualų žmogaus gyvenimą.
„Klausau tavęs“ gali būti suprantamas kaip kreipimasis į tai, kas egzistavo iki žmogaus ir egzistuos po jo.
Akmuo tampa tyliu laiko archyvu.
Menininko kūnas kaip klausymosi skulptūra
Šiame performanse Tomas Lagūnavičius pats tampa savotiška „klausymosi skulptūra“.
Jis nekuria skulptūros iš akmens. Jis pats tampa laikinu objektu tarp žmogaus ir akmens.
Jo pagrindinis veiksmas – ne judėti, o būti.
Ne kalbėti, o klausytis.
Ne aiškinti, o laukti.
Todėl performanso medžiaga tampa ne fizinis objektas, bet dėmesys.
Išvada
I AM LISTENING yra performansas apie klausymąsi, tačiau jo tikrasis objektas nėra vien akmuo.
Menininkas klauso akmens.
Tačiau kartu jis klauso savęs, jūros, šventyklos, vienuoliškos tylos, turistų triukšmo ir laiko.
Galiausiai performansas kelia fundamentalų klausimą:
Kas atsitinka žmogui, kai jis iš tikrųjų pasiryžta klausytis?
Lagūnavičius pereina nuo meno kaip kalbėjimo prie meno kaip klausymosi.
Jo sakinys „Klausau tavęs“ tampa ne tik kreipiniu į akmenį, bet ir filosofine deklaracija:
Aš esu čia.
Aš nereikalauju atsakymo.
Aš nesistengiu tavęs pakeisti.
Aš tiesiog klausau.
Ir galbūt būtent tada, kai žmogus nustoja reikalauti, kad pasaulis kalbėtų, jis pirmą kartą pradeda girdėti.
(be temos)
(be temos)
(be temos)