Tapytojas G. Zaura – apie tai, kas privalo būti paveiksle

Aktyvus dalyvavimas grupinėse parodose ir kas kelerius metus rengiamos personalinės parodos menininkui suteikia svarų pagrindą eiti pasirinktu keliu, atrandant save ir išlaikant autentišką žvilgsnį į supančią aplinką, ją reflektuojantį kūrybinį procesą.

– Jus reflektuojantis paveikslas, neturintis pavadinimo, tai akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška ar jos atspindys?

– Šis paveikslas yra neatsiejamas nuo istorijos apie tai, kaip jis gimė. Kūrinį suvokiu kaip praėjusio laiko ir rezultato visumą. Jis nėra išskirtinis menine prasme, tačiau svarbus man asmeniškai kaip kūrybinė patirtis. Dar ir dabar bandau suvokti, ką tas metas ir šis paveikslas davė man kaip kūrėjui. Dažnai galvoju apie tai, kas tuo metu įvyko. Tai praėjusios gyvenimo atkarpos išraiška ir sukauptos patirties atspindys – lūžio taškas, po kurio pasikeitė mano kūryba. Šis kūrinys – naujų tapybos galimybių atradimas.

– Kas tapo lemiamu faktoriumi pasirenkant kūrinio atlikimo techniką?

– Šiame darbe nėra jokių su technine raiška sietinų siurprizų. Viskas labai tradiciška: aliejiniai dažai ir medžio kartonas.

– Kuo rėmėtės ieškodamas spalvinės šio kūrinio išraiškos?

– Visą spalvinę gamą padiktavo aplinka, galbūt to meto oras, truputėlį spalvų prikūriau. Bet spalvinę įtaką tuo metu man darė studijuoti menininkai: Algimantas Švėgžda, Giorgio Morandi, tradicinė kinų, japonų tapyba. Labai smagu paletėje maišyti spalvotas pilkumas, derinti jas vieną prie kitos. Jau kurį laiką taip dirbau, ėjau ta linkme, todėl viskas savaime pavyko.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Fonas šiame kūrinyje yra tuštuma. Jis įsilieja į darbo visumą. Fonas, kaip ir visa aplinka paveiksle, yra tuštoki. Tuštuma, šiuo atveju, paveikslą jungiantis, kompoziciją sulipdantis elementas. Nebūtina paveiksle visko gausiai prikrauti. Kartais kažko nebuvimas yra tiesiog geriau.

– Paveikslo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar reikšmingas elementas?

– Darbo formatas kvadratinis. Jis man ypač patinka dėl to, jog turi magijos, bet kartu yra logiškas ir tvarkingas. Kvadratas viską koncentruoja savyje, todėl intuityviai norisi komponuoti keistas, iš realybės, kasdienybės ištrauktas kompozicijas.

– Kaip šiame kūrinyje atsiskleidžia jūsų žvilgsnis į save? Kuo jis skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kai dirbau prie šio darbo, viskas vyko labai lengvai, be ypatingų pastangų. Kūrybinis procesas vystėsi savaime, nebuvo jokių kliūčių dirbti.

Buvo ramus metas prieš Kalėdas. Turėjau nemažai laiko, daug ir ramiai snigo, galbūt todėl viskas labai gerai pavyko. Ir būtent tada supratau, kad atradau tobulą kūrybos metodą: ramybė, neskubėjimas, mažiausių detalių apmąstymas ir daug laiko.

– Šiame darbe žvelgiate: į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąjį)?

– Kūrinyje pamačiau save visai kitokį: ramų, tylų, besimėgaujantį gyvenimo smulkmenomis. Ir svarbiausia – atradau save kaip labai logišką kūrėją, kaip tapybos kompozitorių.

– Kūrinyje fiksuojate praeities įvykių refleksijas, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Fiksuojamas esamas momentas, ir tik jis. Paveiksle iš paprastų daiktų dėlioju kompoziciją, kuri gali būti suvokiama kaip tuo metu vykstantis žaidimas, galvosūkis.

Paveiksle iš paprastų daiktų dėlioju kompoziciją, kuri gali būti suvokiama kaip tuo metu vykstantis žaidimas, galvosūkis.

– Kiek seansų truko nutapyti šį paveikslą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Paveikslui sukurti prireikė savaitės. Sutvarkyti namai, studija, eskizavimas, fotografavimas – taip pat priskiriami kūrybiniam procesui. Patį darbą nutapiau greitai. Gerai nepamenu, tačiau, man rodos, per du seansus. Dirbant prie kūrinio, mano nuotaika buvo pakili, galvojau tik apie paveikslą. Keista yra tai, jog visiškai nepavargau, o priešingai, įgavau daug jėgų, pasitikėjimo savo kūryba. Viskas savaime, labai lengvai, be prakaito ėmė ir tiesiog atsitiko. Matyt, dėl to, jog buvau labai gerai pasiruošęs idėjos išpildymui, viską apmąstęs.

– Ar tapant kūrinį radosi baimių?

– Nebuvo jokių baimių. Tuo metu, kai kūriau šį paveikslą, buvau pasinėręs į kūrybą, maitinausi kūrybinėmis patirtimis.

Vėliau atsirado baimė, kad paveikslas gali pradėti nykti, nes nutapiau jį ant prastos kokybės kartono. Tai, praėjus kuriam laikui, pasitvirtino. Todėl menininkus visada skatinu dirbti su geros kokybės medžiagomis. Niekada nežinai, kada pavyks sukurti išskirtinį kūrinį.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų drobių? Kodėl jį išskyrėte, prigretinote prie autoportreto žanro?

– Šis paveikslas atspindi to meto mane. Po jo daug kas pasikeitė. Dėl šio darbo išsiplėtė mano kūrybinis laukas, kilo daug naujų idėjų, pasijutau menininku. Bet didžiausią įtaką padarė tuo metu pajaustas pilnatvės jausmas. Visą tą savaitę – su pasiruošimu, knygų skaitymu, poguliu ant sofos studijoje priskiriu šio darbo sukūrimo procesui.

Iki sukurdamas šį paveikslą buvau tipiškas tapybos studentas – gaminau nuobodžius, standartinius paveikslus. Ši darbą laikau pirmu savo profesionaliu paveikslu. Po jo įsisąmoninau, kad paveiksle privalo būti kažkokia struktūra. Nesvarbu, kuria prasme: spalvine, kompozicine ar logine.