Spektaklyje „Alksniškės“ – misija atrasti, susidomėti, tyrinėti ir įgyvendinti

Laikais, kai politikai nebeatstovauja tvirtiems principams, savo politinėms programoms, o tiksliau baimės, dezinformacijos ir neapykantos formas ciniškai pritaiko ir primeta konkretiems visuomenės segmentams, o alternatyva jiems tampa nebent kostiumuotos šiaudinės kaliausės, atstovaujančios neutralumui ir centrumui, nors tai tėra tik dar viena oportunizmo grimasa, politikas-mąstytojas-filosofas yra retenybė.

G.Padegimo prezidentas K.Grinius išsiskiria tuo, kad pristato tvirtą, argumentuotą ir kaip niekada aktualų idėjinį turinį, kuris dabartiniame Vakarų politiniame klimate yra kiek paradoksalus.

K.Grinių galime apibūdinti kaip demokratą, liberalą ir kairįjį. Toks profilis nebūtų keistas JAV, bet Lietuvoje, kur liberalizmas smarkiai pakrypęs į dešinę, jo pažiūros gali pasirodyti prieštaringos. Kaip ten bebūtų, liberalaus, neisteriško, dirbtinių įtampų nekeliančio kairiojo intelektualo poreikis lietuviškoje politinių ideologijų rinkoje didelis. G.Padegimas per daugiau nei tris valandas pristato buvusio Lietuvos prezidento poziciją daugeliu opių ir dažnai radikalias reakcijas sukeliančių klausimų atžvilgiu.

Spektaklyje paliečiami darnaus sugyvenimo su kitų tautybių (lenkų ir žydų) atstovais, amžiais trunkantys religiniai ir filosofiniai ginčai, demokratijos ribų problematika, integracijos į Vakarus dilema, žmogaus gyvybės vertės ir mirties bausmės klausimai, kitamanystės ir žodžio laisvės galvosūkiai.

K.Grinius nėra intelektualas, kuris žarstosi steriliomis etinėmis maksimomis ir patarinėja kitiems, kaip reikėtų gyventi, kai pats tesugeba sėdėti kambaryje prie rašomojo stalo tuščiai filosofuodamas. Prezidentas, nepaisant pasaulėžiūrų nesuderinamumo, sugeba draugiškai ir konstruktyviai ginčytis su kunigu, netgi ištiesti ranką autoritarui Antanui Smetonai, itin komplikuotoje politinėje situacijoje nebijo ginti žydų teisių, be piktdžiugos ir su liūdesiu sutinka žinią apie jo politinį priešą ištikusią tragediją.

Jis moka atsitraukti ir paaukoti asmenines ambicijas tuomet, kada toks žingsnis gali potencialiai užkirsti kelią pilietiniams neramumams šalyje, jis išlaiko racionalų protą ir nepasiduoda žalingiems stereotipams kitų žmonių grupių atžvilgiu. Kitaip sakant, K.Grinius vadovaujasi savo principais ir gyvenime, ne tik juos išpažįsta deklaratyviai.

Įdomu, kad visas spektaklio veiksmas vyksta kaime. Čia, pasirodo, kad, nepaisant jo sesers (akt. Alma Masiulionytė) protarpiais bepasirodančios sveikos nuovokos, prezidentui visgi asmeniniame gyvenime teko kovoti prieš kaimo bei paprasto žmogaus mentalitetą: perdėtą atsargumą, dažnai peraugantį į baimę rizikuoti, neryžtingumą, neveiksnumą, nepasitikėjimą, fatališkumą. Kaimas kaip vieta ir laikas (nacių okupacija, galima nauja bolševikų invazija, prezidento ištrėmimas iš Kauno), kurio metu vyksta dialogai, gali tik sustiprinti simpatijas stipriai K.Griniaus asmenybei. Tremtis jam nėra galimybė pasinerti į darbą tam, kad užsimirštų. Tai veikiau galimybė dar kartą permąstyti praeities įvykius ir ateityje sugrįžti išmintingesniam.

Kova gali būti ne tik militaristinė, ji nemažiau svarbiomis formomis įmanoma ir kitose valstybės gyvavimo sferose.

Patyręs istorinės reikšmės smūgių ir net reguliariai sulaukiantis savo sūnėno (akt. Vytautas Gasiliūnas) priekaištų, K.Grinius pats netampa ir kitam nesiūlo tapti kovingu nacionalistu ar autoritaru. Jis išlieka demokratas patriotas. Tiesiog kitą kartą, kaip pats prisipažįsta, jis būtų budresnis.

Gyvenant demokratijos sąlygomis, negali uždrausti kitiems mąstyti kitaip. Visuomenė iš esmės susideda iš skirtingai mąstančių grupių. Kitaip būna tik totalitarinėse visuomenėse. Ir vis dėlto, tam tikras potencialias grėsmes, nors ir netaikant griežtų bausmių, reikia vertinti rimtai. Tai nėra, kaip linksta pabrėžti konservatyvių ideologijų atstovai, liberalus ideologinis bestuburiškumas. Žodžio laisvė ir demokratija yra K.Griniaus tvirtas ideologinis stuburas ir jis tiki, kad šiais principais besivadovaujanti visuomenė būtų sėkmingesnė.

Šios ideologinės nuostatos nėra aklas sekimas ar pataikavimas madoms iš Vakarų. Priešingai, nors ir gyvendami Vakarų periferijoje, turime laisvą valią būti selektyvūs ir atsirinkti tai, kas mums tinka labiausiai, ką matome veikiant kitur bei manome veiksiant čia. To galbūt net neverta vadinti europėjimu ar vakarėjimu, o veikiau progresyvių idėjų atranka. Vakaruose galime rasti visko: agresyvaus, primityvaus populizmo ir demokratijos, totalitarizmo bei rasizmo ir žodžio bei kitokių laisvių. Tad, tik mes patys nuspręsime, ką pasirinksime ir būsime už tai atsakingi.

K.Griniaus pacifizmas, kaip ir kiti jo ginami idealai, veikiau rodo ne skystumą, o itin praktišką požiūrį į gyvenimą ir žmogaus galimybes daryti įtaką visuomenei, ją transformuoti alternatyviais būdais. Kai kariausi, ne tik rizikuoji pasmerkti save mirčiai fronte, bet ir visuomenę palieki prisitaikėliams, karjeristams ir padugnėms. Todėl kova gali būti ne tik militaristinė, ji nemažiau svarbiomis formomis įmanoma ir kitose valstybės gyvavimo sferose.

Nuolatinio dialogo forma vykstantis daugiau nei trijų valandų spektaklis reikalauja ilgo tyrimo ir daug jėgų prasmingai bei įtaigiai pristatyti aptartas idėjas. H.Savickis puikiai atskleidė ne tik tvirtus principus, bet ir juos kai kada neišvengiamai lydinčias abejones. K.Griniaus polinkis į humorą tarsi netiesiogiai parodo, kad būtent jo trūkumas ir perdėtas rimtumas gali kristalizuotis radikalioje dešinėje ar kairėje. Galbūt todėl K.Griniui, kaip minėta pradžioje, ir pavyksta pažeisti neva egzistuojančias ribas tarp skirtingų ideologinių pozicijų.

Nepaisant to, kad G.Padegimo spektaklis labiau siekia papasakoti, pristatyti, paaiškinti ir apginti tam tikras K.Griniaus mintis ir poelgius, pačios idėjos yra aktualios ir šiandien. Neretai, ruošiantis istorijos pamokoms, man tenka sukti galvą, kaip čia aktualiau ar įdomiau pristatyti realias politines, filosifines problemas, vertingas idėjas bei tikras istorines asmenybes, o ne romantines fikcijas ir tuščias, neatstovaujančias jokioms gilesnėms idėjoms Lietuvos istorijos šmėklas iš tolimos praeities. Tam puikiai nuo šiol tiks G.Padegimo pasiūlyta K.Griniaus figūra. Nereikia ieškoti ir išradinėti politinės filosofijos idėjų, tariamų herojų bei didvyrių ten, kur jų nėra.

G.Padegimas ne sukūrė, o iš naujo atrado, parodė, sudomino K.Griniaus idėjomis. Žiūrovui pratęsus darbą papildomais tyrinėjimais, beliks tik sunkiausia viso šito dalis – įgyvendinti šias idėjas praktiškai.