Spektaklis Kaune gimusiam filosofui E. Levinui atminti: kas parašyta žmogaus veide?

Kūrybos geografija

Projektą įgyvendina prancūzų menininkų pora Vincent’as Adelus'as ir Isabelle'ė Adelus & Suran. Į savo sumanymą jie sėkmingai įtraukė vaizdo menininką Miloshą Luczynski'į (Prancūzija), muzikantą ir kompozitorių Rafalą Mazurą (Lenkija), lietuvių ir prancūzų aktorius ir filosofus.

Beje, Lietuvai atstovaujantis ir E.Levino filosofiją tyrinėjantis filosofas Viktoras Bachmetjevas tapo šio spektaklio atlikėju Liuksemburgo premjeroje.

Žydų šeimoje Kaune gimęs E.Levinas Prancūzijos pilietybę gavo jau gyvendamas joje. E.Levinas studijavo filosofiją Strasbūro universitete, mokė žydų vaikus vidurinėje mokykloje Paryžiuje, vėliau dėstė Sorbonos universitete, rengė publikacijas, rašė knygas. Žinomiausi autoriaus kūriniai: „Laikas ir Kitas“, „Apie Dievą, ateinantį į mąstymą“, „Nuo egzistencijos prie egzistuojančiojo“, „Totalybė ir begalybė“, „Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“, „Sunki laisvė“, „Etika ir begalybė“. Keletą jų galima rasti lietuvių kalba.

Spektaklis kurtas siekiant išreikšti pagarbą prancūzų ir lietuvių filosofo kūrybai ir priminti, kad jis kilęs iš Kauno.

Subtilūs prisilietimai

Filosofinė pjesė – kiek dažnesnis reiškinys nei filosofijos kategorijų ar filosofo minčių perkėlimas į teatro sceną. „Veidas / Visage“ kaip tik ir yra kūrinys, sukonstruotas iš E.Levino minčių ir tekstų. Prodiuseriui, idėjos autoriui ir dramaturgui V.Adelus'ui pavyko rasti devintąjį dešimtmetį įrašytus filosofo radijo interviu.

„Prancūzų kalba nebuvo jo gimtoji, jis išmoko jos skaitydamas Marcelį Proustą ir Stefaną Mallarmé'ė, jo tekstuose esama gana keisto, neįprasto skambesio. Tai šiek tiek nauja kalba, filosofinė dimensija, rašydamas jis stengiasi būti konceptualus, o jo šnekamoji kalba yra lengvesnė“, – sako V.Adelus'as.

Kartu su ilgamete partnere ir kūrėja Isabelle Adelus & Suran jis turėjo filosofinių tekstų skaitymo patirties – nuo 1989 m. vykdė projektą „Kėdės ir tekstas“ („Des Chaises un Texte“), paremtą dramos, poezijos scenarijais ir filosofiniais tekstais.

Susidomėjimas šiuo žanru radosi skaitant filosofo Gille'io Deleuze'o kūrinį „Tūkstantis plokštikalnių“ („Mille Plateaux”). Vis dėlto dramaturgas pripažino, kad iš pradžių nežinojo, kaip perteikti šį autorių.

„Kitaip nei G.Deleuze'as, kuris ima pavyzdžių, tarkime, iš popkultūros, E.Levinas lieka idėjų sferoje. Jis parašė nemažai darbų neįprasta kalba, jo filosofija yra sąvokų filosofija. Man, kaip dramaturgui, reikėjo gilaus autoriaus suvokimo, todėl susipažinau su filosofu Bernardu Fischeriu ir tėvu Robert'u Scholtusu, Metzo Šventojo Maksimino bažnyčios (Église Saint-Maximin) kunigu, kuris gerai pažinojo E.Leviną, kvietė jį į kelias konferencijas. Lietuvoje sutikau filosofą V.Bachmetjevą, kuris man papasakojo įkvepiančią istoriją, tapusią raktu, – istoriją apie šunį Bobį“, – pasakojo V.Adelus.

Bobio istorija

Antrojo pasaulinio karo metais E.Levinas tarnavo Prancūzijos kariuomenėje rusų ir vokiečių kalbų vertėju. Pačioje karo pradžioje jis pateko į nelaisvę ir ketverius metus praleido lageryje Rytų Vokietijoje. Prancūzų kario uniforma išgelbėjo jam gyvybę, o Kaune likusi jo šeima – tėvai ir du broliai – buvo nužudyti.

Laimei, žmona Raisa ir dukrelė liko gyvos, – joms per karą slapstytis padėjo E.Levino bičiulis Maurice'as Blanchot. Net įkalintas filosofas nenustojo rašęs ir liudijo, kad lageryje žydų kaliniai nebuvo laikomi žmonėmis, jie net buvo kalinami atskiruose žydų barakuose, dirbo vergiškus darbus. Sargybinių ir aplinkinių akyse jie tebuvęs beždžionių būrys, nepriklausantis žmonijai.

Vieną dieną į stovyklą užsuko benamis šuo ir apsigyveno kartu su kaliniais. Jį pavadino Bobiu. Būtent šuo neabejojo jų žmogiškumu: kalinys ar sargybinis, Heinrichas ar Emmnuelis – jam buvo žmogus.

Globalu: Liuksemburgo ir Lietuvos scenose pristatomą spektaklį kūrė tarptautinė komanda – iš Prancūzijos, Lenkijos Lietuvos. D. Stankevičiaus nuotr.

„Ši istorinė situacija jam priminė Odisėją Itakėje ir Egipto dievybes su gyvūnų galvomis ant Nilo krantų. Tai graži ištrauka, prasidedanti nuo gana konkrečios patirties ir labai artima E.Levino filosofijai, kuri apmąsto santykį su Kitu, – sako V.Adelus'as. – Tai, ką jis vadina sąvoka „veidas“, galima paaiškinti taip: kai žiūriu į veidą, dar prieš pamatydamas fizinį individą, pirmiausia matau žmogišką būtybę. Kai tik prieš mane atsiduria vyras ar moteris, veidas, aš esu už jį atsakingas. Būtent tai verčia mane duoti monetą benamiui metro stotyje, dėl to praleidžiu kitą žmogų pirmą pro duris, dėl to padedu kitam. Tai, kad kitas egzistuoja mano atsakomybės akivaizdoje, daro mane visapusiškai žmogišką.“

Anot V.Adelus'o, visa ši filosofija yra apie atsakomybę ir žmogiškumą. „Iš savo tragiškos patirties E.Levinas semiasi minties apie atvirumą ir atsakomybę kitam. Tai yra kažkas, kas mane paliečia. Kai išgirdau istoriją apie šunį Bobį, pasakiau sau, kad E.Levino kūryboje galėtume rasti identiškų pavyzdžių ir perkelti į teatro sceną. Bėda, kad tokios Levino kūrybos dalis yra maža, visa kita yra veikiau abstraktu, konceptualu, tad teko ieškoti toliau“, – pasakoja spektaklio idėjos autorius.

Kai žiūriu į veidą, dar prieš pamatydamas fizinį individą, pirmiausia matau žmogišką būtybę. Kai tik prieš mane atsiduria vyras ar moteris, veidas, aš esu už jį atsakingas.

Filosofinis performansas

Kaune keturi aktoriai, naudodami tekstų, vaizdų, garsų ir interviu fragmentus, perkelia E.Levino mintis į mūsų kasdienybę. Ešo prie Alzeto pastatyme dalyvavo trys atlikėjai – du aktoriai Jeanas-Louis Coulloc‘h'as ir Sylvie Jobert ir filosofas Viktoras Bachmetjevas.

„Tai labai uždeganti asmenybė, puikus dėstytojas. Pamenu, kalbėjomės per programėlę „Zoom“, ir aš Viktorui pasiūliau dalyvauti projekte. Jo atsakymas buvo: „Aš greitai priimu sprendimus, bet ši kartą „Taip!“. Tik tada jį aplankė dvejonės, tačiau mes su Isabelle neabejojome jo gebėjimu būti scenoje, charizma. Manau, kito amplua išmėginimas ne Lietuvoje galbūt jam buvo kiek lengvesnis. Įdomu, kad tekstas, skirtas Viktorui, buvo parašytas angliškai, bet premjeros dieną jis kalbėjo prancūziškai. Jis labai daug dirbo ir prisidėjo prie spektaklio. Dabar Viktoras konsultuoja Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius“, – malonią pažintį prisimena V.Adelus'as.

Globalu: Liuksemburgo ir Lietuvos scenose pristatomą spektaklį kūrė tarptautinė komanda – iš Prancūzijos, Lenkijos Lietuvos. / D. Stankevičiaus nuotr.

Kaune V.Adelus'as kartus su I.Adelus & Suran premjerą kuria su aktoriais Mariumi Karoliu Gotbergu, Motiejumi Ivanausku, Povilu Jatkevičiumi ir Artūru Sužiedėliu, jie puikiai vienas kitą papildo.

Spektaklį sudaro penkios pagrindinėmis Levino koncepcijomis paremtos dalys: „Nemiga / Tai yra“, „Veidas“, „Atsakomybė“, „Erosas“ ir „Glamonė“. Spektaklio struktūrą sudaro sąvokų sekos, kuriose aktoriai skleidžia E.Levino žodį. Idėjos autorius sako, kad tikslas buvo ne atskleisti viską, bet kaip tik išgryninti keletą koncepcijų, padaryti jas suvokiamas. Svarbų vaidmenį spektaklyje vaidina garsas ir vizualiniai sprendimai, šiuo atveju gyvai projektuojamos vaizdo projekcijos. Šis spektaklis – tarpdisciplininis.

„Įsivaizdavome, kad visi siužetai turėtų būti vizualūs. Paprašėme vaizdo menininko M.Luczynski'io sukurti vaizdų kiekvienai scenai. Scenografiją sudaro didžiulis 6x12 m dydžio veidrodis, kuris visiškai uždengia scenos rėmus, jis akcentuoja Veido idėją, atspindį ir tai, ką matau, žiūrėdamas į kitą“, – sako V.Adelus'as.

Grindys – tai savotiška Kauno centrinio pašto, modernistinio XX a. ketvirtojo dešimtmečio pastato, grindų rašto reprodukcija. „Kalbant apie muziką, pirmas sumanymas buvo tradicinės lietuviškos dainos, sklindančios iš po scenos tarsi E.Levino lietuviškų šaknų balsas. Vėliau nusprendėme pasikvieti R.Mazurą, lenkų muzikantą improvizatorių. Tiesa, lietuviškumo dalelė atsiskleidžia ir Isabelle'ės kostiumuose – jie pasiūti iš lininio audinio. Spektaklyje „Veidas / Visage“ sceninių priemonių yra labai nedaug, bet visos jos labai veiksmingos“, – vardija V.Adelus'as.

Nūdienos vertybės

Pasak kūrėjo, filosofiją visada įsivaizduojame kaip abstrakčią, sudėtingą, o šiuo spektakliu norima parodyti priešingai.

„Manau, filosofinė kalba yra tarsi savarankiška kalba; mes esame prancūzai arba lietuviai ir naudojamės filosofijos kalba kaip kita užsienio kalba. Užsienio kalbos žinios gali siekti nuo 0 ir 100 proc., bet nebūtina suprasti ir žinoti visko, galima pasiimti sau svarbią dalį. Manau, iš šio spektaklio galima pasiimti filosofiją kaip kalbą, kažkokį suvokimą arba netgi viską kartu. Man, eiliniam žmogui, filosofija padeda mąstyti apie mano vertybes, gyvenimą, veiksmus – ja galima naudotis kasdien. Taigi, ji yra gana konkreti. Prisimindamas Atsakomybės pavyzdį, nesu abejingas gatvėje parkritusiai pagyvenusiai poniai. Kodėl? Kas mane verčia jaudintis dėl jos? Filosofinės Levino nuostatos, kalbančios apie Atsakomybę, yra labai stiprios ir naudingos. Manau, kiekvienas, net to nežinodamas, nesąmoningai vadovaujamės savo filosofija, turime susiformavę savo vertybes“, – tikino menininkas.

E.Levinas daug darbų parašė išgyvenęs tragišką karo realybę: visuomenė kėlė klausimą, kaip tokia blogio ir nežmogiškumo banga nusirito per Europą, kodėl vyko Holokaustas, kodėl jis nebuvo sustabdytas staiga.

Šiandien vyksta kruvinas karas Ukrainoje, žūsta tūkstančiai civilių: vaikų ir suaugusiųjų. Demokratinis pasaulis bejėgis jį sustabdyti vienu ypu ir daugeliui kyla klausimas: ką aš galiu padaryti?

„Tokį siaubą išgyvenusio E.Levino filosofija nėra pykčio, keršto filosofija. Pagrindinis jos klausimas: kas verčia jaustis žmogiškam? Šitas žmogiškumas yra svarbiausias, net kai vyksta žiaurumai. Jo filosofija atvira kitam. E.Levinas buvo giedras ir džiugus žmogus, jis mylėjo gyvenimą, žmoniją. Visiems, kurie gyvenime patiria tragediją, jis suteikia įrankius, kurie padeda atrasti viltį ir džiaugsmą“, – įsitikinęs V.Adelus'as.