Spektaklis „Belaukiant Godo“ – rebusas apie vis naujas žmogaus versijas

2002 m. gruodžio 22 d. tuomet dar neįrengtoje Vilniaus mažojo teatro erdvėje įvykusi premjera to meto kritikams kėlė asociacijų su paties teatro aktualijomis. R. Tuminui Godo laukimas siejosi „su realiais to meto įvykiais – kova už naujas teatro patalpas, kova ir laukimu“, rašė Skirmantė Černiauskaitė. Susipažinusiems su absurdo dramaturgijos ir teatro estetika, kurios pradininkas ir klasikas yra S. Beckettas, atrodė įprasta, kad žiūrint spektaklį „Belaukiant Godo“ turėtų persmelkti ledinis slogutis, kad personažai Vladimiras ir Estragonas turėtų būti vaizduojami kaip deformuoti ir bedvasiam gyvenimo automatizmui paklūstantys tipai. Tačiau iš Mažojo teatro spektaklio daugiausia smelkėsi laisvė, gyvybė ir kūrybos azartas.

Prieš mūsų akis – niekuo neypatinga dviejų pilnakraujų, vientisų, gyvybės kupinų bičiulių kasdienybė, kurioje yra visko – ir džiaugsmų, ir nusivylimų, ir nostalgijos. Mistiškasis Godo, regis, tėra svarus pretekstas dviem draugams likti kartu.

Įženkime drauge į S. Becketto ir R. Tumino sukurtą spektaklio „Belaukiant Godo“ erdvę, kurioje ant grindų mėtosi keli akmenys, guli nuo vyrių nuimtos durys, stovi medį vaizduojantis strampas, palubėje kabo baltas kaip mėnulis lempos burbulas (scenografas – Adomas Jacovskis) ir kurioje jau 20 metų gyvena Arvydas Dapšys (A. D.), Andrius Žebrauskas (A. Ž.) ir Mindaugas Capas (M. C.).

– Dar repetuodamas pjesę režisierius prašė vadinti tai ne spektakliu, o teatriniu vakaru – tarsi kažkuo neužbaigtu, atviru, laisvos formos. Ką prisimenate iš spektaklio kūrimo meto? Gal savo įspūdžius, gilinantis į S. Becketto pjesę, gal R. Tumino jums iškeltas užduotis?

A. D. (Andriui Žebrauskui). Atsimeni, tu pasiūlei statyti „Belaukiant Godo“?

A. Ž: Aš pasiūliau? Negali būti.

A. D.: Taip.

A. Ž.: Tikrai?

A. D.: Taip.

A. Ž.: Visiškai neatsimenu. Tik atsimenu, kad šią pjesę perskaičiau gal iš ketvirto karto, nes imdavau snausti, nieko nesuprasdamas.

M. C.: Tai tau dar gerai, aš gal tik iš septinto karto įveikiau... Perskaičiau, nieko nesuprasdamas: ai, vis tiek su manimi nesusiję, bet, kai pradėjo sietis,... skaičiau ir skaičiau vis iš naujo.

A. Ž.: Beje, tada tu, Arvydai, nebuvai toks apkūnus, o aš nebuvau toks liesas...

M. C.: Aš – toks žilas.

– Įprasta manyti, kad absurdo dramaturgiją, absurdo teatrą ženklina beviltiškumas, beprasmybė, o jūsų vaidinamas spektaklis, kaip atsiliepia teatro kritikai, yra „tuminiškas“ – jame nestinga nei šviesos, nei žaismės... Ar skyrėsi R. Tumino darbo principai, šios S. Becketto dramos analizė, palyginti su jo darbo metodais kuriant kitus spektaklius?

A. Ž.: Aš asmeniškai nepajutau didelio skirtumo, nes ir statant spektaklius pagal klasiką, kaip antai mūsų kurso diplominį spektaklį A. Čechovo „Dėdė Vania“, kurį repetavome pusę metų, o suvaidinome tik vieną kartą, svarbiausia būdavo prisigalvoti, atrasti, susikurti asmeniškų istorijų. A. Čechovo tekstas be tų sukurtų, išgyventų istorijų taip pat yra tuščias. Juk A. Čechovas sakė: žmonės geria arbatą, o tuo metu dūžta jų likimai...

S. Beckettas laikė A. Čechovą savo mokytoju.

A. D.: Beje, S. Beckettas laikė A. Čechovą savo mokytoju.

A. Ž.: Štai ir sąsaja. Repetuojant „Dėdę Vanią“, buvo prikurta istorijų, situacijų, kurios išėjo iš už spektaklio – kaip ten iš tiesų buvo, kaip būtų buvę toliau... Dramos medžiaga yra glausta, o spektaklio medžiaga buvo išsiplėtusi iki labai ilgo serialo. Kai visa tai, ką „išvynioji“ ir išgyveni, paskui vėl sutrauki į tą glaustą tekstą, jis jau tampa pripildytas atmosferos ir turinio. Panašiai ir su S. Beckettu. Iš pradžių skaitydamas imdavau snausti, nes tekstas yra tik kodai. Jeigu neįdedi į vidų...

A. D.: ... žmogiškosios patirties...

A. Ž.: Štai scena antrojo veiksmo pradžioje, kai Estragonas sugrįžta ir sako: „Tu man leidai išeiti, tau net šlapintis geriau, kai manęs nėra...“ Kai įsivaizduoji, kad tai – ilgai kartu gyvenančių dviejų žmonių, panašiai kaip vyro ir moters, scena, iškart atsiranda, ką vaidinti... Prieš akis iškyla visas gyvenimas kartu, kai jiedu ir vienas be kito negali, ir neapkenčia vienas kito... Negali būti nei atskirai, nei kartu.

A. D.: Tada viskas tampa atpažįstama iš vienos frazės: „Tu leidai man išeiti!“ Nuo šitos frazės jau galima konstruoti visą sceną, kaip kur nors kavinėje susitinka besiskiriantys vyras ir žmona, ar kokią kitą istoriją. Tai kaip ženklai – paprasti, aiškiai suprantami, bet jų tūris – milžiniškas, nes už kiekvieno mažo epizodėlio slypi didelė istorija – gyvenimo, skirtingų žmonių, – kurią reikia atverti.

M. C.: Kai repetavome A. Čechovo „Vyšnių sodą“, taip pat buvo išplėstos temos... iš mažiausio epizodo, sakinio išrutuliodavome ilgiausias istorijas.

A. Ž.: S. Becketto dramaturgija, visas absurdo teatras, manau, atsiradęs iš tokio visų tų kultūrinių, psichologinių ir kitokių sluoksnių sutraukimo, tarsi suarchyvavimo, be to, viskas vyksta dabar – arba nieko nevyksta... ir suvaidinti reikia taip, kad nevaidintum... Esi čia ir dabar, lauki Godo... stovi ir lauki.

A. D.: Viskas vyksta teatre, o ne kur nors kitur.

– Kuo, jūsų akimis, S. Becketto pjesė „Belaukiant Godo“ aktuali šiandien? Kaip per spektaklio gyvavimo laiką keitėsi personažai?

A. Ž.: Tai yra klasika, ir jai būdingas daugiabriauniškumas – vaidinant spektaklį 20 metų atsidengia vis kitos briaunos, nes tu pats keitiesi...

A. D.: ...ir gyvenimas keičiasi...

A. Ž.: Aš vaidinu lyg ir tą patį personažą, bet mano santykis su vaidmeniu keitėsi per tą laiką. Anksčiau vaidindamas tikėjau, kad žmogus gali viską padaryti, kad reikia tiesiog veikti... Kaip pjesėje parašyta: „Eime?“ – bet nepajudama iš vietos. Mano santykis su Estragonu būdavo konfliktiškas: baik zyzti, eik daryti! Dabar mano santykis su šiuo personažu pasikeitė: aš suprantu, kad jis negali daryti, jam neįdėta to noro daryti. Dabar atrandu daug daugiau atjautos tam personažui, nes jis yra toks ir kitaip negali. Jam duota taip, o kitam duota kitaip. Kaip sako Poco: mudu galėjome susikeisti vietomis...

M. C.: ...jeigu būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės...

A. Ž.: Taigi tas daugiabriauniškumas, kad kaskart gali pažvelgti vis kitaip... Ta egzistencializmo filosofija, išmintis... šie dalykai visada aktualūs. Man atrodo, kad esminė frazė yra, kai Vladimiras su Estragonu sėdi ant žemės, ir Estragonas sako: „Jeigu iš pradžių atsikeltume?“ Vladimiras atsiliepia: „Imkime ir pabandykime.“ Atsikelia: „Ne taip jau ir sunku“, nes „svarbiausia – panorėti“. Man atrodo, čia slypi filosofinė šaknis.

Viena pažįstama septynis kartus matė „Belaukiant Godo“ ir prisipažino niekaip nesuprantanti: tie patys žmonės vaidina, tą patį tekstą sako, bet spektaklis – kaskart vis kitas!

M. C.: Viena pažįstama septynis kartus matė „Belaukiant Godo“ ir prisipažino niekaip nesuprantanti: tie patys žmonės vaidina, tą patį tekstą sako, bet spektaklis – kaskart vis kitas! Šį kartą jie kalbėjo ne apie tą patį, apie ką kalbėjo praėjusį kartą... Tai ir mums vaidinant tuos 20 metų... atsiranda naujų dalykų. Per visą tą laiką buvo keli etapai.

A. D.: Kai ištariame žodį „klasika“, įsivaizduojame, kad tai kažkas įrėminta, monumentalu, padėta į lentyną – nepajudinsi... Tačiau juk tai, ypač S. Becketto „Belaukiant Godo“, – absoliučiai gyvas dalykas, gyvas ir sudėtingas kaip žmogus. Jame tiek daug visokių dalelių, tarpusavyje susijungiančių mechanizmų... Pats žmogus apie save dar tiek daug nežino... Kodėl, pavyzdžiui, spustelėjus žandikaulį šioje vietoje, nustoja skaudėti nugarą? Tai bandome surasti pusiausvyrą, balansuojame, tai viskas išsiplėtoja, sukyla emocijos... paskui vėl prigęsta. Taip ir su šiuo spektakliu – jis gyvas.

– Kaip apibūdintumėte personažų santykius? Minėjote, kad kai kur Vladimiro ir Estragono santykiai primena gal net dviejų sutuoktinių rutiną... Tačiau pjesėje nėra moterų, tėra tik vyrai.

A. Ž.: Matome du valkatas – du vyrus...

A. D.: ... kurie valkiojasi šiame gyvenimo kelyje.

A. Ž. Kodėl žmonės daugelį metų gyvena ir neišsiskiria? Jie bijo, kad išsiskyrus bus blogiau. Mano personažas klausia: „Ar ne geriau mums būtų išsiskirti?“ Vladimiras atsiliepia: „Gerai, skirkimės.“ Tačiau anas pagalvojęs atsako: „Dabar jau nebeverta.“ Šita frazė labai svarbi, nes jie jau 50 metų kartu, o vis dar ketina skirtis. Manau, salėje dalis žiūrovų taip pat pagalvoja: „Man gal dar verta, gal dar spėsiu ką nors nuveikti“, o kita dalis pamano: „Et, ir man nebeverta, geriau jau taip gyventi...“

– Kaip iš tiesų – ar jūsų personažai tiki, kad Godo ateis? Ar jis egzistuoja tik jų galvose?

A. Ž.: Man rodos, Estragonas mažiau tiki, Vladimiras – gal labiau, bet ir jo tikėjimas blėsta, nes pabaigoje jau supykęs sako Godo pasiuntiniui Berniukui: „Pasakyk tu jam...“ Estragonas nelabai tiki, kad ateis, bet daugiau nėra ką daryti: jeigu tu, Vladimirai, sakai, kad ateis, tada gerai, laukime.

A. D.: Kaip ir Sūnus juk ateis... Bus antrasis atėjimas.

A. Ž.: Taigi taigi... Koks sūnus? Dievo?

A. D.: Taip. Sakė, kad ateis. Negirdėjai?

A. Ž.: Girdėjau, skaičiau, buvau užmetęs akį į Bibliją.

– Gyvenime laukimas jums – sunki ar viltinga  būsena?

A. Ž.: Žiūrint, ko lauki.

A. D.: Mano mama sako: sunkiausia gyvenime – laukti ir vytis. Sena išmintis. Jeigu reikia laukti ir nieko neveikti, tai labai sunku.

M. C.: Man laukimas – kančia.

A. Ž.: Man asmeniškai patinka laukti, poilsis mane motyvuoja dirbti. Labai mėgstu ilsėtis ir dirbu tam, kad ilsėčiausi. Jeigu nedirbčiau, tai negalėčiau ilsėtis, nebūtų nuo ko ilsėtis. Todėl man patinka laukti.

A. D.: Visas gyvenimas yra ėjimas link to poilsio.

A. Ž.: Kaip ir S. Beckettas, manau, kad gyvenimas yra beprasmis. Prasmės yra tik tiek, kiek tu jos įdedi. Kaip sako Vladimiras: mes nuobodžiaujame, visi mūsų veiksmai – tik įpročiai, kad užpildytume tą tuštumą... Kažką darome, manydami, kad tai – prasminga, nors iš tiesų – beprasmiška. Jis kalba pesimistiškai, bet aš žiūriu į tą patį iš optimistinio taško. Gyvenimas yra beprasmis, bet aš lyg Dievas įdedu į jį prasmę. Tiesą sakant, Godo nelaukiu. Štai Estragonas klausia: „Ko mes jo prašėme?“ Net nežino, ko prašė! Aš žinau, ko noriu, turiu savo beprasmišką laiką, jį užpildau prasmėmis, kurios mane įkvepia. Atrandu prasmę kaip džiaugsmą. Užtat atjaučiu Estragoną, Vladimirą ir Poco, nes jie laukia, kad kažkas ateis ir viską sukurs už juos. Jie atiduoda savo laisvę į kažkieno kito rankas – to, kurio net nepažįsta. Aišku, pjesė rašyta po karo, veikė to meto aplinkybės, sunkumai, bet iš esmės kalbama apie tai, kad žmogus uždarytas savo individualybės, savo norų ar nenorų. Juk norų mes nevaldome – arba jų yra, arba nėra.

M. C.: Aš kaip ir Poco – jeigu kas pasako „atostogos“ ar „pailsėti“, man tie žodžiai nesuprantami. Ką per tas atostogas daryti? Ką reiškia žodis „pailsėti“?

A. Ž.: Aš galiu pailsėti. Atsigulu ant sofos ir pro langą matau kito namo kampą. Galiu taip gulėti kelias valandas. Ant to namo kampo atskrenda balandis, atsitupia, nuskrenda, debesis užeina... Jaučiu, kaip viskas atsipalaiduoja, ir aš ilsiuosi. Man patinka.

M. C.: Tai pirksiu ir aš sofą.

A. D.: Ilsiesi, kai sugebi būti čia ir dabar. Kai nepavyksta, kai jauti išgąstį, laukimą, nes bijai būti čia ir dabar, su savimi. Bijai būti savimi, nepasitiki. Tada patenki į užburtą ratą. Ar tikrai aš vertas tik tokios niekingos padėties? Reikia šį tą pasiekti, kažką daryti... Kuo labiau bėgi, tuo labiau bėgi nuo savęs.

– „Belaukiant Godo“ – jūsų trijų puikių aktorių vizitinė kortelė. Linkiu šį spektaklį vaidinti dar ne vienus metus ir meistriškai vis atskleisti mūsų akims ir ausims absurdiškus ir šviesius kasdienybės mažmožius.

A. Ž.: „Belaukiant Godo“ dar galima vaidinti kokius aštuonerius metus, nes yra Estragono replika: „Kiek laiko mudu esame kartu?“, o Vladimiras atsako: „Ko gero, 50 metų“. Su A. Dapšiu ir M. Capu mes jau 42-ejus metus kartu, taigi dar aštuonerius pavaidinsime, jeigu ko nors nenutiks ir replika bus tiksli. Tada galėsime ir užbaigti. Tad dar palauksime.

Kas? Spektaklis „Belaukiant Godo“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Balandžio 27 d. 18 val.