Spektaklį „Aklieji“ pristatantis režisierius A. Areima: baisiausias – vidinis aklumas

Šio spektaklio premjera 2018-aisiais įvyko Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre (JMDT). Tai – A. Areimos teatro ir JMDT koprodukcija. „Šiam A. Areimos pastatymui būdingi postdraminio teatro bruožai, o efektyviai naudojamos inovatyvios šiuolaikinės aktorinės ir sceninės raiškos priemonės leidžia užmegzti išskirtinį, gyvą dialogą su žiūrovu. Kūrėjai į spektaklį įtraukė portugalų rašytojo Jose Saramago tekstus, savo kalba ypač artimus dabartiniam laikmečiui. Tai leido paveikiai atskleisti šiandieninio žmogaus portretą ir šiuolaikinės visuomenės problematiką“, – rašoma pranešime spaudai.

Režisierius A. Areima: „Aklumas gali būti ne vien fizinis, bet ir vidinis, toks aklumas – pats baisiausias. Galima regėti, bet nematyti, nesuprasti. Šis pastatymas – šiuolaikinis, atitinkantis ne tik Lietuvos, bet ir Europos teatrų standartus. Kiekvienas spektaklis žiūrovui turi būti susitikimas su kažkuo netikėtu ir neįprastu bei turėtų būti iššūkis. Kiekvienas spektaklis savo forma, intelektualumo prasme yra žiūrovo laukas, o kiekvienas miestas turi savo suvokimo lauką. Jeigu pastatymas kitoks – griaunantis įprastas formas, spektaklį reikia žiūrėti ne vieną kartą. Manau, kad spektaklis „Aklieji“ toks ir yra – jis atsivers žiūrovui ne iš karto.“

Spektaklio veiksmas plėtojamas neįvardytoje vietovėje. Miestą apninka aklumo epidemija – žmonės apanka staiga, liga plinta žaibiškai, neaplenkdama nė vieno, sukeldama šoką bei visuotinę paniką. Visoje šalyje steigiamos prieglaudos tokiems nelaimėliams. Viena apytuštė ligoninė per kelias dienas pripildoma aklųjų. Netrukus šioje mažytėje bendruomenėje susiformuoja struktūra, kurią sudaro budeliai ir aukos. Groteskiškas bejėgių lyg vaikai ir išmestų iš įprasto gyvenimo žmonių vaizdavimas tampa pažeminimo istorija. Paminama visa, kas žmogiška, visos įprastos visuomenės gyvenimo normos ir ribos, tarsi apakęs pasaulis būtų netekęs pamatų, suformuotų religijos, tradicijų ir kultūros. Aklumas – ne tik fizinė negalia, bet ir įspūdinga žmogiškumo degradavimo metafora. Paprasčiau nieko nematyti, kad nebūtų dėl ko jaudintis? Lengviau gyventi nematant to, ko nesinori matyti? Ar tokiame pasaulyje pavyks išsaugoti žmogiškumo likučius? Kokios yra pažeminimo ribos? Atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų ieškoma spektaklyje „Aklieji“.

Meno kritikė A. Šimėnienė: „Šį spektaklį vadinti klasikiniu žodžiu nebeįmanoma: jame prasmė intermedialiai kuriama mažiausiai keliomis medijomis paraleliai. Aktoriai nuolat filmuojami, ir žiūrovai stebi videoprojekcijas, persipinančias su lazeriniais erdvės kūrimo elementais. <...> Iš tiesų spektaklis labai įvairiapusiškas: žanrų peržengimas (riba tarp kino ir teatro), vertybinis kvestionavimas, moralinių ir etinių imperatyvų suaktualinimas, meninių formų pliuralumo ieškojimas. Utopijos principai, psichologinės ir socialinės įtampos, budeliai ir aukos – tai spektaklio nuolatinio kismo elementai, persipinantys su itin aršia socialine kritika.“