Realistiškai mitinės S. Pečiūnaitytės pasaulio būtybės parodoje „Tavo snukutis man ananasų skonio“

Mistika ir realybė

Vilniaus dailės akademijoje grafiką studijavusios menininkės kūryba užima išskirtinę vietą lietuviškosios dailės kontekste.

S.Pečiūnaitytė specializuojasi animalistinės dailės srityje, jai svarbus mitologinis matmuo, ji nevengia ir baltiškojo mitologijos motyvo interpretacijų. Menininkės kuriamų vaizdinių semantika daugiasluoksnė – žmonės čia įgauna naminių ar mitologizuotų gyvūnų pavidalus, o gyvūnams – atvirkščiai, būdingos žmogiškosios savybės.

Taip autorė akcentuoja realybę ir mistinį pasaulį skiriančių ribų trapumą, priešpriešos tarp jų nebuvimą. Kūrinių intriga, temų įvairovė kalba apie realųjį ir anapusinį mistinį pasaulį. Autorės kūriniuose jie visada greta, priešpriešos traukia ir sudaro tam tikrą neišardomą vienovę.

S.Pečiūnaitytė pabrėžia, kad kiekvieną reiškinį – taip pat ir žmogaus kūną – galime matyti labai skirtingai: supoetinti arba dekonstruoti, iškreipti, suteikti jam skirtingų aspektų ir taip kalbėti apie pasikeitusią šiandieną, margus žmonių tarpusavio santykius.

Autorė universalia kalba pasakoja apie žmogaus vidines mitologines būtybes, neatsiejamą šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio kovą, prieštaras, kurios yra nuolatinės žmonijos palydovės.

Svarbią vietą S.Pečiūnaitytės kūryboje užimančiose deromantizuotose moterų figūrose taip pat ryškėja ne tik animalistiniai, bet ir mitologiniai motyvai.

Vaizdo pasakojimai

Pastaruosius aktyvios kūrybos metus S.Pečiūnaitytė Lietuvos ir užsienio publikai pristatė 25 personalines parodas. Jos menas jau pažįstamas Slovėnijoje, Slovakijoje, Graikijoje, Indonezijoje ir Indijoje, kelios personalinės parodos buvo surengtos Kaune. Iš jų paminėtina surengta A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Moterų pliažas – Ryklio žmona 2. 2020 m. / Organizatorių nuotr.

Naujausioje parodoje S.Pečiūnaitytė liko ištikima savos kūrybos stilistikai. Ekspozicijoje menininkė pristatė kūrinius dviprasmiškais pavadinimais: „Tvarto žvaigždė“, „Balerina“, „Moterų pliažas“, „Moterų pliažas-šypsena“, „Išdykęs eubliafaras“. Menininkė provokuoja ir linksmina, kviečia diskutuoti, skatina kiekvieną susikurti savąją abejingų nepaliekančių darbų interpretaciją.

S.Pečiūnaitytės kūriniai dramatiški, emocionalūs ir kartu tragikomiški, simboliški. Jos kuriamame barokiškame, renesansiniame pasaulyje svarbios formos, egiptietiškos filosofinės prasmės. Gyvūno ir žmogaus, išorės ir vidaus skirtumus ir panašumus atskleidžiantys kūriniai mezga ryšį su žiūrovu, nukelia jį į mistiškąją dimensiją. Kiekviena figūra ar kompozicija panaši į teatrinį pasakojimą, kuriame išryškėja pagrindinio personažo vaizdinys.

Linijų jėga

S.Pečiūnaitytės kūrinių ekspresija, kanono neigimas, netradiciškumas, ironija ir autoironija suteikia jiems jėgos, tačiau kiekviename darbe esama detalės, linijos, kuri tarsi užtikrina pasaulio subtilumą.

Nespalvotuose grafikos lakštuose sutupia jėgos, faunai, mistiniai sfinksai, tautosakiniai kipšai, animalistinės moterys kaip pliažo deivės, ryklio žmona, tvarto žvaigždė, išdykęs embliofaras ir kiti herojai.

Menininkė naudoja įvairias technikas: estampo, sausos adatos, piešinį, tapybą, taip pat sieninę tapybą. Kiekvienas kūrinys – plastiškų, dinamiškų linijų grafika. Nors kuria pasitelkusi tik dvi spalvas – juodą ir baltą, kitų spalvų nebuvimas tik išryškina S.Pečiūnaitytės pasakojimo dinamiškumą ir ekspresiją.