R. Vikšraičio žmogus apnuogina ne tik savo kūną, bet ir visuomenės žaizdas

Tarp Šakių ir pasaulio

Fotografiją studijavęs Vilniaus technikos mokykloje, fotografu dirbęs Šakių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate R. Vikšraitis parodose pradėjo dalyvauti dar XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Kūrybinio kelio pradžioje palaikymo sulaukęs iš Lietuvos fotografijos mokyklos klasikais laikomų Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, R. Vikšraitis netapo jų jaunesniuoju sekėju – ilgainiui rado savo išskirtinį stilių. Didžiausios sėkmės ir pripažinimo kūrėjas sulaukė atkūrus Nepriklausomybę, sugriuvus geležinei uždangai ir sovietinei meno cenzūros sistemai.

1997 m. R. Vikšraičiui buvo suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardas. Bene didžiausią pripažinimą jis pelnė 2009 m., kai prestižiniame Arlio fotografijos festivalyje buvo išrinktas Metų atradimu.

Lengvo tragizmo persmelktas, kanonus laužančias lietuvio fotografijas išvydo svarbiose pasaulio ir Lietuvos meno erdvėse ir festivaliuose surengtų kelių dešimčių parodų auditorija. Šiandien R. Vikšraičio kūrybai skirti fotoalbumai ir katalogai, jų įsigiję kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

R. Vikšraičio nuotr.

Gilus žvilgsnis

Pikti, linksmi, apnuoginantys ne tik savo kūną, bet ir dvasią, sustingę natūraliose pozose ir tyčia žaidžiantys su objektyvu, – tokie yra R. Vikšraičio fotografijų žmonės.

Herojų nuogumas, gyvenimiškos pozos, atvirai demonstruojamas konfliktas su nusistovėjusiomis normomis gali šokiruoti arba nustebinti, sukelti auditorijos empatiją.

Pikti, linksmi, apnuoginantys ne tik savo kūną, bet ir dvasią, sustingę natūraliose pozose ir tyčia žaidžiantys su objektyvu, – tokie yra R. Vikšraičio fotografijų žmonės.

Fotografijos atvaizduoja brutalų, fizinį skausmą keliantį gyvenimą, tačiau jose nėra brutalumo. Atvirkščiai – išvystame istorijas apie skurdą, vienatvę, neviltį ir savidestrukcijoje randamą viltį, nepagražintą estetiką, kasdienių bandymų prisijaukinti sėkmę ar paprasčiausiai pasisotinti nuvargintus veidus, grubias, purvinas rankas ir kojas. R. Vikšraičio nuotraukų galia slypi jo santykyje su vaizduojamu kaimu, jo gyventojais.

Dėl šokiruojančių vaizdų, lengvos režisūros Lietuvoje neretai kritikos sulaukiančios R. Vikšraičio fotografijos užsienio ekspertų vadinamos unikaliomis.

„Jis mato gyvenimą taip, lyg gyventų Niujorke, Los Andžele, Londone ar Paryžiuje, bet gyvena mažame Lietuvos kaime. Kai pamačiau Rimaldo darbus, supratau, kad juose yra kažkas, kas paliečia tave ir tavo žmogiškumą", – interviu „Kauno dienai“ yra sakęs galerininkas iš Vokietijos Thomas Schirmböckas, kuravęs Manheimo galerijoje „Zephyr“ 2018 m. surengtą retrospektyvinę lietuvių menininko parodą.

R. Vikšraičio nuotr.

R. Vikšraičio darbai neįprastais laikomi ir dėl konteksto, kuriame jie sukurti. Juk fotografuoti jis pradėjo apie 1970-uosius, ypač cenzūruojamo, į rėmus įsprausto meno laikais. Tačiau, anot Th. Schirmböcko, visa apimančia kūrybine energija ir didžiuliu pasitikėjimu savimi apdovanotas fotografas jau tuomet kūrė tikrų tikriausius performansus.

Pasak dr. Tomo Pabedinsko, R. Vikšraitis nefiksuoja provincijos gyvenimo natūralios tėkmės, jo herojai sąmoningai inscenizuoja groteskiškiausias savo gyvenimo situacijas, kurių autorius nesistengia maskuoti „meniška“ fotografijų vaizdine forma ar švelninti vaizdo metaforomis.

R. Vikšraitis lyginamas su pasaulinio lygio fotomenininkais švedu Andersu Petersenu, amerikiečiu Larry Clarku, fotografavusiu nuo narkotikų priklausomus jaunuolius, ukrainiečiu Borisu Michailovu, sukūrusiu ciklą apie Charkivo benamius. Vis dėlto lietuvio darbuose kritikai įžvelgia daugiau humanizmo, betarpišką fotografo ryšį su savo herojais. Juolab kad kai kuriuose kadruose išvystame ir jį patį.

R. Vikšraičio nuotr.

Lengviau atmesti nei suprasti

Žinomas fotografijos kuratorius rašytojas Adamas Mazuras R. Vikšraitį vadina lietuvių fotografijos problema – ir ne vien lietuvių, bet ir Vidurio Europos. R. Vikšraitis – nesuprastas keistuolis, amžinas autsaideris, nepaklusnus ekscentrikas. Paprasčiau jį atmesti ir marginalizuoti, nei suprasti. Lengviau šaipytis, nei pažvelgti iš autoriaus siūlomos perspektyvos. Patogiau apdovanoti už pasiekimus ir kalbėti banalybes apie orumą, nei atidžiai studijuoti vis naujas nuotraukas ir ciklus.

Anot A. Mazuro, politiškai nekorektiška, vizualiai nepatogi jo fotografija – tai pamišimo akimirka nuosekliame ir elegantiškame fotografijos istorikų, teoretikų ir kritikų naratyve. R. Vikšraitis yra intriguojantis pažinimo simptomas, kurio analizė leidžia suprasti lietuvių ir Vidurio Europos fotografijos kompleksus, elgesį ir tapatybės problemas.

R. Vikšraičio nuotr.

Kūrėjas fotografiją traktuoja kaip išraiškos priemonę, tačiau nebijo atsistoti prieš kamerą ir atskleisti savo poziciją (apsinuoginti tikrąja to žodžio prasme). Tai visuomenės gyvenimo registravimas, tik fantasmagorijos, o galbūt ir haliucinacijos plotmėje.

Didžiuoju semiotiku Algirdu Juliumi Greimu sekanti meno teoretikė Rosalinda Krauss paprastai bet kokį ekscesą nagrinėdavo taikydama semiotinį kvadratą, punktyru sujungdama konkretų fenomeną su atitinkama kategorija. Tačiau R. Vikšraičio vieta, anot lenkų kuratoriaus, atrodo esanti kitokia, o šio fotografo nustūmimas „į šoną” neatspindi jo kūrybos specifikos. Taip prieiname išvadą, kad jį reikia įrašyti į patį vidurį, ties linijų, žyminčių į semantinį lauką įrašytas priešybes, sankirta.

Kas? Paroda „Homo Vikšraitis“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki liepos 7 d.